Daroma prielaida, kad šios prekės vėliau patenka į Rusiją – per lygiagretų importą arba reeksportą.
Be to, tranzitas per Rusijos teritoriją taip pat buvo smarkiai apribotas, kad sankcionuotos prekės pakeliui „netyčia“ nepasimestų.
Būtent tokių apėjimo būdų panaikinimo siekiama naujuoju paketu.
Ar sankcijos veikia taip, kaip turėtų?
Tačiau, ekspertų teigimu, pats faktas, kad jau tenka taikyti sankcijas trečiosioms šalims, rodo, jog pirminiai apribojimai neveikia taip, kaip buvo numatyta, ir Rusija gana sėkmingai randa apėjimo būdų, tačiau kiek jie iš tiesų bus veiksmingi, sunku pasakyti.
Pasak Aleksandros Prokopenko iš Rytų Europos ir tarptautinių studijų centro Berlyne, situacija yra beprecedentė abiem pusėms: „Esame liudininkais tokio ekonominio eksperimento, kokio dar niekada nebuvo. Jokiai šaliai niekada nebuvo taikoma tiek daug sankcijų.
Dabar Rusijai taikoma daugiau nei 13 tūkst. visiškai skirtingų sankcijų. Tai daugiau nei Iranui, Sirijai, Šiaurės Korėjai ir Kubai taikomų sankcijų kartu sudėjus.
Taigi teigti, kad sankcijų apėjimo mechanizmas yra patikimas, vis dar gana sunku“.
Atsižvelgdama į tokį mastą, Europa mano, kad labai svarbu ne tik dirbti su pačiomis sankcijomis, bet ir paaiškinti jų reikšmę ir taikymą verslininkams.
„Reikia šviesti įmones, nes kai kurios jų gali pažeidinėti sankcijas nesąmoningai. Tai reiškia, kad jos turi užsakymą dėl guolių Kazachstanui ir mielai tiekia guolius Kazachstanui, nežinodamos, kad jie keliauja tiesiai į Rusiją ir padeda Rusijos karo mašinai.
Taigi švietimas yra pirmoji, o kontrolė – antroji priemonė“, – aiškina Norvegijos Helsinkio komiteto generalinė sekretorė Berit Lindeman.
Ar Rusijos ekonomika tvari?
Ekonomistai pastebi, kad trumpalaikis sankcijų poveikis toli gražu nebuvo toks didelis, kaip tikėtasi.
Praėjusiais metais Rusijos ekonomika susitraukė -2,1 proc., o Tarptautinio valiutos fondo prognozės rodo, kad 2023 m. augimas sieks net 0,7 proc.
Svarbus vaidmuo čia teko energetikai: 2022 m. Rusijos eksporto apimtys nuolat mažėjo, tačiau kainos augo dar sparčiau, todėl, Rusijos centrinio banko duomenimis, 2022 m. Kremlius iš dujų pardavimo Europai uždirbo dar daugiau pinigų nei 2021 m.
Tačiau dabar Europos „atjungimo“ nuo Rusijos procesas iš esmės baigėsi.
Europos Komisijos duomenimis, 2023 m. vasario mėn. pajamos iš Rusijos naftos eksporto buvo 41,7 proc. mažesnės nei 2022 m. vasario mėn.
Be to, tais pačiais „apėjimo keliais“, Vakarų duomenimis, Rusijai pavyko kompensuoti geriausiu atveju ketvirtadalį sankcionuotų prekių, o kai kuriais skaičiavimais – visai tik 10 proc.
Jei kova su sankcijų apėjimu pasiteisins, ši problema suintensyvės daug kartų.
Tačiau vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu sankcijos jau padarė potencialios žalos.
„Pats karas gali skatinti ekonomiką. Taigi tam tikru lygmeniu galima apsigauti dėl skaičių, manant, kad ekonomikoje yra daug veiklos, tačiau iš tikrųjų didžioji jos dalis yra susijusi su pačia karine veikla“, – sako B.Lindemann.
„Rusijos valdžia užsiima tuo, ką pavadinčiau „kariniu keinsizmu“. Tai reiškia, kad lėšų perskirstymas ekonomikoje pirmiausia vyksta per karinį-pramoninį kompleksą.
Problema ta, kad Rusijos karinis-pramoninis kompleksas taip ir nesugebėjo pritaikyti savo praktinės patirties kai kuriose civilinėse srityse.
Tai reiškia, kad disbalansas didės, o aplink karinį-pramoninį kompleksą bus išpūstas burbulas. Todėl viskas susitrauks civilinėse srityse, nes visi ištekliai tekės į karinį sektorių. Tai neturi nieko bendra su normaliu augimu.
Taigi trumpuoju laikotarpiu sankcijomis nepavyko, kaip jie tai vadina, sutramdyti tokio žvėries kaip Rusijos ekonomika. Tačiau ilguoju laikotarpiu ji giliai serga“, – mano A.Prokopenko.
Galimi konfliktai
Į ES sankcijų sąrašą įtrauktos bendrovės iš Kinijos. Tačiau penkios Kinijos įmonės buvo išbrauktos iš galutinio varianto.
Vienais duomenimis, tai įvyko dėl Pekino spaudimo, kuris grasino Europai pasekmėmis, o kitais duomenimis, taip buvo susitarta su Pekinu, kuris pažadėjo Briuseliui atidžiai stebėti, kad į Rusiją nepatektų dvejopos paskirties produktų.
Ar ši situacija sukels Europos ir Kinijos konfliktą?
Viena vertus, ES ir Dangaus imperija glaudžiai susijusios ekonominiais ryšiais, ir, ekspertų nuomone, Pekinas nesusidurs su Rusija tiesiogiai; tačiau jis taip pat nesilaikys Vakarų darbotvarkės:
„Ne tik Europa, bet ir JAV negali nieko padaryti dėl to, kad Rusijos ir Kinijos prekybos apimtys yra tokios didelės, kad šioje apimtyje gana lengva nuslėpti bet kokius sankcijų pažeidimus.
Tačiau manyčiau, kad Kinija galėtų orientuotis į savo sąjungininkus Europoje ir perkelti prekybą su Rusija į bendroves, kurios aptarnauja Kinijos prekybos santykius su Iranu, Kuba, Venesuela, Šiaurės Korėja, t. y. šalimis, su kuriomis neįmanoma prekiauti šiuolaikinėje bankų ir finansų sistemoje. Neatmetu galimybės, kad Rusija bus paprasčiausiai perkelta ir ten“, – mano A.Prokopenko.
Europai taip pat nenaudinga tiesiogiai susipriešinti su KLR. Tačiau daugelis ES narių yra pasirengusios, esant kritinei situacijai, taip pat tai padaryti:
„Mes kariaujame. Kinija turi suprasti, kad Europos saugumui gresia pavojus, ir nebus naudinga, jei Kinijos bendrovės padės apeiti mūsų įvestas sankcijas. Karas turi savo kainą, ir ją gali tekti sumokėti už santykius su Kinija. Kada nors Kinija turės nuspręsti, ar ji nori būti Europos, ar Putino pusėje“, – sako B.Lindeman.
Pasaulio pietūs
Kartu su „posūkiu į Rytus“ (Kinijos link) Maskvoje kalbama ir apie „posūkį į Pietus“: ryšių su Azija, Afrika ir Lotynų Amerika stiprinimą.
Be abejo, neturtingos pasaulio pietų šalys negali visiškai pakeisti Vakarų.
Tačiau pati jų pozicija – atsisakymas politiškai smerkti Kremlių ir prisijungimas prie ekonominių sankcijų – išlieka svarbus veiksnys.
„Jie negali visiškai pakeisti Europos, tačiau jie taip pat gaus savo. Šia prasme labai gerai matome, kaip pasauliniai Pietūs tam tikra prasme yra įžeisti pasaulinės Šiaurės, nes būtent dėl pasaulinių Pietų pozicijos sankcijos Putino režimui netapo tokios skausmingos, kaip buvo numatyta“, – sako A.Prokopenko.
Ekspertai neatmeta, nors artimiausiu metu tai mažai tikėtina, kad Vakarams teks išplėsti antirusiškas sankcijas, įtraukiant vis daugiau trečiųjų šalių, kurios jau dabar atvirai kritikuoja JAV ir ES veiksmus.
„Man atrodo, kad Vakarų šalys pasiekė tašką, kai joms reikia sustoti ir apskritai susimąstyti apie sankcijų politiką – ne tik prieš Rusiją, bet apskritai apie sankcijas kaip ekonominės politikos priemonę, kuri iš kažko nepaprasto tampa kažkuo įprastu ir normaliu.
Galbūt tikslinga ne įvesti papildomus apribojimus, o pabandyti permąstyti visą sankcijų sistemą kaip visumą“, – teigė A.Prokopenko.
