Taip, tinka net čiužiniai. Tai praėjusį savaitgalį įrodė du jauni
vyrai, kuriuos Nemune ties A.Juozapavičiaus prospektu pastebėjo
praeiviai ir iškvietė gelbėtojus.
Pastarieji nuskubėjo į nurodytą vietą ir išvydo ant pripučiamų čiužinių
plaukiančius du vyrus. Jie aiškino, kad tokiu būdu tiesiog poilsiauja
ir jokios pagalbos jiems nereikia, tačiau gelbėtojai buvo nesukalbami –
iškylautojus parplukdė į krantą.
Keistokas užsispyrimas – juk Palangos paplūdimyje ant pripučiamų
čiužinių galima išvysti net gausybę vaikų, tačiau niekas jų nebara ir į
krantą prievarta neplukdo.
Kodėl reikėjo nutraukti pramogą dviem suaugusiems vyrams, kurie galbūt
galėtų tapti naujos vandens sporto šakos pradininkais, o kitokių
galimybių pasimėgauti vandens malonumais nėra?
Nors Kaunas neatsiejamas nuo Nemuno, o dalį miesto juosia dar ir Neris,
galimybių praleisti bent kelias valandas ant laivo denio kauniečiai
beveik neturi.
Irklinės valtys – tolimos praeities transporto priemonė, kuriai
ištikimi tik senieji žvejai, o šiuolaikiški burlaiviai – ne kiekvienam
žmogui prieinama prabanga. Jų įsigijimas ir išlaikymas kainuoja
įspūdingą pinigų sumą.
Net ir turint pakankamai kartais kyla keistų nesusipratimų. Trejus
metus truko ginčas tarp Kauno savivaldybės ir Turistinių burlaivių
savininkų asociacijos (TBSA), kuris kilo tuomet, kai miesto valdžia
sumanė Kauno marių Neptūno įlankoje statyti naują buriavimo mokyklą,
pertvarkyti pakrantę ir įrengti naujas prieplaukas.
Miesto valdžia sumanė nugriauti jau veikiančias, buriuotojų lėšomis
teisėtai pastatytas prieplaukas. Nuo tokios lemties jas išgelbėjo tik
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Įsigyti bilietą ramiai kelionei – taip pat ne išeitis. Tai liepos
1-ąją patyrė laivo „Žalgiris“ keleiviai, plaukę iš Nemuno salos į
Zapyškį (Kauno r.).
Tąkart gelbėtojams taip pat reikėjo įsikišti, nes jie gavo pranešimą
apie ties Pyplių kaimu degantį laivą. Ugniagesiai spėjo laiku – ugnis
nespėjo smarkiai išplisti, o žmonės sėkmingai pasiekė krantą dar jiems
neatvykus.
Liudininkai pasakojo matę iš variklio skyriaus besiveržiančius dūmus,
mat gaisro židinys buvo būtent šioje laivo dalyje.
Jau po poros dienų paaiškėjo, kad valstybės įmonei Vidaus vandens kelių
direkcijai priklausantis laivas „Žalgiris“ beveik du mėnesius plaukiojo
pasibaigus techninei apžiūrai.
Direkcijos vadovai tikino, kad specialistai sezono pradžioje įvertino
laivo būklę ir techninė apžiūra turbūt niekaip neturėjo įtakos gaisrui,
tačiau nereikėtų pamiršti, kad šis senolis pagamintas daugiau kaip prieš
septynis dešimtmečius ir įvairūs gedimai neturėtų stebinti. Didelė
tikimybė, kad šį sezoną „Žalgiris“ jau nepakels inkaro.
Greitaeigė „Raketa“, skrodžianti Nemuno vandenį nuo Kauno iki Nidos, –
vos keleriais metais jaunesnė.
Visos transporto priemonės genda, senos – juo labiau. Jeigu „Raketą“
ištiktų rimtas gedimas, laivybos Nemune atgimimui bent jau laikinai būtų
galima statyti didelį kryžių.
Naujo keleivinio laivo įsigijimas verslui Lietuvos vidaus vandenyse –
itin brangi investicija ir sunku įsivaizduoti, kas jai galėtų ryžtis,
kai per metus keleivius reguliariaisiais maršrutais galima plukdyti ne
daugiau kaip 5–6 mėnesius.
Tiek trunka didysis poilsiautojų srautas į pajūrį, o užsienio keliautojų
sąskaita keliautojų plukdymo verslas neturi jokių galimybių išgyventi.
Užsienio turistų šią vasarą Kaune nėra ir nebus dar mažiausiai porą
artimiausių metų.
Tenka pripažinti, kad Kaunas – ne Paryžius, o Nemunas – ne Sena.
Prancūzijos sostinėje išsirangiusioje upėje smalsuolius plukdantiems
laivams kyla net sunkumų prasilenkti, o norint išplaukti į Nemuną,
dažnai reikia pačiam pasirūpinti ir plaukimo įranga.
