„Nebuvau tikras, ką reiškia žodis „pasipinigauti“, tad pažiūrėjau žodyne – „užsidirbti pinigų (ppr. lengvai arba apgaunant)“. Tai šiuo atveju lengvai ar apgaunant?“ – feisbuke rašė N.Mačiulis.
Bandydamas paaiškinti savo poziciją N.Mačiulis pirmiausia ėmė gilintis į minimalių atlyginimų sumas: Latvijoje jis siekia 620 eurų, Lietuvoje – 840 eurų. Vidutinis bruto atlyginimas Latvijoje – 1462 eurų, Lietuvoje – 1960 eurų.
Ekonomistas atkreipė dėmesį ir į vidutinio buto kv. metro kainas. Vilniuje suma siekia 2510 eurų, tuo metu Rygoje – 1366 eurų, o naujos statybos ir renovuotų butų – 2026 eurus.
Kaip nurodė jis, komercinio nekilnojamojo turto (NT) įsigijimo ir nuomos kaina Latvijoje taip pat apie 20 proc. mažesnė nei Lietuvoje.
„Taip, skiriasi ne tik veiklos kaštai bet ir perkamoji galia – lietuviai gerokai turtingesni už latvius, gali ir nori įpirkti brangesnius butus ir ledus“, – pateikęs skaičius įvertino situaciją N.Mačiulis.
Ekonomistas atkreipė dėmesį ir į tai, jog ledų kaina skiriasi ne tik Lietuvoje ir Latvijoje, bet ir skirtinguose jų miestuose.
„Kunigiškėse už tą patį ledą moku dvigubai daugiau nei Tytuvėnuose, nes vienur pirkėjai atidžiai žiūri į kainą, o kitur kainos dažniausiai net neklausia, nes vienur pajamas pardavėjai gauna visus metus, o kitur tik vasarą arba tik savaitgaliais, todėl skiriasi ir marža (šiuo atveju prekybininkų, ne gamintojų).
Dar čia galima paminėti ir tai, kad bandymai užimti naują rinką irgi būna su daug mažesniu arba nuliniu pelningumu“, – komentavo N.Mačiulis.
Todėl, anot jo, neteisinga manyti, kad prekybininkai bando pasipinigauti, o tiesiog bando užsidirbti.
„Gal vieną dieną būsime ne tik turtingesni nei latviai, bet ir nebemanysime, kad rinkos ekonomikoje uždirbti pelną yra gėdinga, smerktina ar net baustina“, – rėžė jis.
Tačiau dėl tokių žodžių „Pricer.lt“ Maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas kibo į atlapus.
„Į mūsų komentuotą ledų kainodarą įsitraukia ir bankų ekonomistai, analitikai (o gal propagandistai). Bet užsiima ne ekonomika, o semantika (mokslu apie žodžių reikšmes). Ką gi. Teks ekonomika užsiimti mums“, – feisbuke rašė jis.
P.Čepkauskas akcentavo perkamąją galią ir, jo skaičiavimais, latvis už minimalų 620 eurų atlyginimą gali įsigyti 389 porcijas ledų, kai viena kainuoja 1,59 euro. Tuo metu už vidutinį 1462 eurų atlyginimą – 919 porcijas.
Lietuvis už 840 eurų minimalų atlyginimą gali įsigyti 337 porcijas „Baltijos“ ledų, kai viena kainuoja 2,49 euro, o už vidutinį 1960 eurų atlyginimą – 787 porcijas.
„Lietuvis su minimalia alga nusipirks 52 porcijomis (13 proc.) mažiau nei latvis, su vidutine alga – 132 porcijomis (16 proc.) mažiau. Taigi lietuvio perkamoji galia dėl aukštų kainų yra mažesnė nei latvio, o vidurinio sluoksnio situacija dar prastesnė. Ne kartą esame minėję, kad vidurinis sluoksnis nukentėjo nuo šios kainų pasiutpolkės labiausiai“, – skaičiavo P.Čepkauskas.
Tiesa, svarbu paminėti, kad P.Čepkauskas, pateikdamas skaičiavimus, vertino įsigyjamas ledų porcijas už bruto atlyginimus – tai yra už atlyginimus prieš mokesčius. Skaičiai būtų kitokie, jei vertintų „į rankas“ gaunamus atlyginimus.
Tačiau, jeigu gyventojų ledų porcijų skaičiavimai neįtikintų, P.Čepkauskas ta pačia bruto atlyginimų vertinimo metodika palygino ir NT kainas. Jo teigimu, latvis už minimalią algą Rygoje gali nusipirkti 0,45 kv. m. buto, o už vidutinę – 1,07 kv. m. Štai lietuvis Vilniuje už minimalią – 0,33 kv. m., o už vidutinę – 0,77 kv. m. buto.
„Taigi lietuvio, gaunančio minimalią algą nekilnojamo turto perkamoji galia yra 26 proc. mažesnė nei latvio, o gaunančio vidutinę algą – 28 proc. mažesnė. Vėl problematiškiau atrodo vidurinis sluoksnis.
Va taip iš poros prekių matomos pagrindinės Lietuvos ekonominės problemos. Užkeltos kainos ir dėl to silpstantis vidurinis sluoksnis, kas galimai prives ir prie nestabilios politinės situacijos – populistinių politikų iškilimo, didesnės kaimyninių „draugiškų“ šalių įtakos.
Iš esmės mums patinka banksterių retorika. Viskas Lietuvoje nuostabu, veikia rinkos dėsniai. Latviai biednesni, todėl pas juos pigiau, vokiečiai turtingesni, didesnė perkamoji galia, todėl pas juos pigiau, Švedija visai kitoje platumoje gyvena.
O gal viskas paprasčiau, Lietuvoje yra oligopolinė (vyrauja stambus verslas) rinka, kurioje kainas lemia ne rinkos dėsniai, o sutariamoji, suderinamoji kainodara?“ – svarsto P.Čepkauskas.
