Dar pavasarį mūsų šalyje atliktas izoliuoto elektros sistemos darbo bandymas parodė, kad atsijungti įmanoma, todėl ir neverta laukti 2025-ųjų, kaip numatyta ankstesniame tinklų sinchronizacijos su kitomis Europos šalimis plane.
Kaimynai kol kas trypčioja. Viena priežasčių – gal padidėsiančios elektros kainos. Bet, kaip paskelbė „Litgrid“ vadovas R.Masiulis, tas pokytis gali būti tik simbolinis – pavyzdžiui, vidutiniam Estijos namų ūkiui per mėnesį tektų mokėti 60 centų, Lietuvos – 50 centų daugiau negu iki šiol. Tokia kaina už energetinį saugumą yra niekinė.
Tačiau energetinė nepriklausomybė neateina vos atsijungus nuo BRELL. Tam reikia, kad kiekviena valstybė turėtų kuo daugiau gamybos pajėgumų, o jie būtų paremti atsinaujinančiaisiais ištekliais, nes atominių elektrinių Baltijos regione nėra, o apie dujų arba juolab anglių naudojimą niekas net nebeužsimena tiek dėl kainų, tiek dėl įtakos aplinkai.
Neseniai baigėsi pirmasis aukcionas dėl būsimo 700 megavatų (MW) vėjo parko Baltijos jūroje. Jį laimėjo valstybės kontroliuojama „Ignitis grupė“ su strateginiu partneriu „Ocean Winds“.
Už teisę be valstybės paramos statyti apie 1,8 mlrd. eurų vertinamą parką laimėtojai pasiūlė 20 mln. eurų.
Iš pažiūros tai nemenka suma, tačiau maždaug tuo pat metu Vokietijoje irgi baigėsi aukcionas dėl dešimt kartų didesnio – 7 tūkst. MW parko statybos. Keturios jį laimėjusios kompanijos iš viso pasiūlė 12,6 milijardo eurų. Kitaip tariant, 1,8 mln. eurų už MW. Arba net 63 kartus daugiau, nei pasišovė sumokėti „Ignitis grupė“.
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius ironizavo, kad, gavusi 1,26 mlrd. eurų už teisę statyti parką Baltijos jūroje, mūsų valstybė galėtų ne tik prijungti jį prie tinklų, bet ir kabelį iki pačios Vokietijos nutiesti.
Daug abejonių sukėlė ir tai, kad mūsiškiame konkurse, be „Ignitis grupės“ su partneriu, buvo viso labo dar vienas neskelbiamas dalyvis, nors kitų šalių aukcionuose mielai dalyvauja galybę patirties statant vėjo jėgaines jūroje turinčios tarptautinės kompanijos – „TotalEnergies“, BP ir kitos.
Galima guostis, kad šiuo atveju vis dėlto bus įdarbinta nacionalinė kompanija, kuri sukurs naujų darbo vietų, galbūt bus pasitelkiama daugiau vietinių, o ne rangovų iš užsienio. Galiausiai verslui įsisukus dividendai byrės valstybei.
Vis dėlto šis pirmasis aukcionas – lyg prisvilęs blynas. Juolab kad rinkoje kalbama, jog dalyvauti jame norėjo kur kas daugiau kompanijų, bet Energetikos ministerija netgi nesileido su jomis į kalbas. Gal kitaip bus rudenį, kai vyks kitas konkursas dėl dar vieno 700 MW vėjo parko jūroje statybos, kurio laimėtojas paaiškės kitąmet?
Gal ir taip, o gal ir ne. Mat dabartinė Energetikos ministerijos vadovybė su D.Kreiviu priešakyje dėl sunkiai suprantamų priežasčių dažniau kaišioja pagalius į atsinaujinančiosios energetikos ratus nei sudaro normalias sąlygas ją plėtoti.
Skandalas kilo jau daugiau nei prieš metus, kai energetikos ministras išaiškino, kad tinklas nėra guminis, todėl saulės elektrines nutarusioms statyti bendrovėms paliko 2000 MW kvotą, nors norinčiųjų buvo kelis kartus daugiau.
Ministerija tuomet, nusigręžusi nuo komercinių gamintojų, nutarė skatinti energetikos bendrijas, kurias neva turi kurti savivaldybės. Tai nėra blogai, bet kol kas tos pelno nesiekiančios bendrijos negali niekuo pasigirti. O perleidus joms kvotą kitų gamintojų projektai buvo sustabdyti ištisiems metams.
Tik nuo kovo „Litgrid“ pradėjo iš naujo rezervuoti jiems galimybes jungtis prie tinklo. Ir ką gi – per kelis mėnesius saulės elektrinėms rezervuota 5300 MW galios, vėjo jėgainėms – 5800 MW. Tad D.Kreivio postringavimai apie „ne guminį“ tinklą buvo sumalti į miltus, kaip ir sprendimas dirbtinėmis kvotomis užkardyti kelią atsinaujinančiosios energetikos plėtrai.
Tiek „vėjininkai“, tiek „saulininkai“ seniai atvirai kalba, kad jokio dialogo su Energetikos ministerija pastaraisiais metais nevyksta, nes jos vadovai paprasčiausiai nesileidžia į kalbas. O juk šių jėgainių valdytojai jau pagamina kur kas daugiau nei penktadalį Lietuvai reikalingos elektros ir ši dalis kasmet gerokai ūgteli.
M.Nagevičiaus nuomone, kažkuriuo metu Energetikos ministerija į saulės ir vėjo energetikos plėtrą ėmė žiūrėti ne kaip į galimybę užsitikrinti energetinę nepriklausomybę ir mažas kainas vartotojams, bet kaip į socialinės pagalbos statantiesiems saulės elektrines būdą.
„Visiškai nevertinama tai, kad kiekvienas papildomas vėjo ar saulės elektrinių megavatas reiškia didesnę elektros energijos pasiūlą, o tai galiausiai nulemia mažesnę elektros energijos rinkos kainą Lietuvoje ir mažesnes sąskaitas visiems tiems vartotojams, kurie neturi saulės elektrinės ir niekada jos neturės“, – teigė Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos vadovas.
Todėl akmenų iš verslo pusės Energetikos ministerijos darže apstu. Tačiau iš jos kabinetų sklinda tik tyla arba biurokratiniai pasigyrimai apie strategijas ir ateities projektus.
