Nors smulkusis VTK kreditorius – įmonė „Bensona“ pateikė šokiruojančius skaičius apie tirpstantį bankrutavusios unijos turtą, Lietuvos apeliacinis teismas atmetė jos prašymą atlikti bankroto proceso patikrinimą.
Nepaisant to, kad verslininkai lėšų švaistymu kaltino bankroto administratorių ir jiems diriguojantį pagrindinį kreditorių „Indėlių ir investicijų draudimą“ (IID), teismas nurodė, jog tik jie turi teisę tikrinti dokumentus.
Negana to, smulkieji kreditoriai net neturi teisės gauti informacijos apie bankroto eigą, nes, pagal nustatytą tvarką, ji neteikiama jiems ir kitiems asmenims, su kuriais vyksta teisminiai ginčai.
„Taip ratas užsidarė – nežinia, kur dingsta dešimtys milijonų eurų valstybės pinigų. Tai gali žinoti tik bankroto administratorius ir „Indėlių ir investicijų draudimas“, – kalbėjo „Bensonos“ advokatas Vytis Grybauskas.
Nurodė sumažinti kainą
Likviduoti didžiausią kredito uniją VTK buvo nuspręsta po 2013 metais Lietuvos banko (LB) atliktos inspekcijos. Banko specialistai tuomet nustatė, kad unija rėmėsi išimtinai tik keliomis turto vertinimo įmonėmis, kurios dirbtinai padidindavo įkeičiamo turto vertę.
Unijos vadovams buvo nurodyta perkainoti turtą, kad finansinėse ataskaitose atsispindėtų tikroji jo kaina. Taip net 9 milijonais eurų buvo sumažintas unijos turtas.
Nepaisant to, VTK kapitalas vis dar liko teigiamas – jo turtas beveik 700 tūkstančių eurų viršijo įsipareigojimus. Tačiau LB nutarė panaikinti unijai licenciją, nes ji neįvykdė kitų kredito įstaigoms nustatytų reikalavimų.
„Neatsakingas kreditavimas nulėmė tai, kad unijos prisiimtas kredito rizikos lygis yra itin aukštas, o kredito unija nesugebėjo imtis tinkamų veiksmų šiai rizikai užkardyti“, – tuomet teigė LB.
Abipusiai kaltinimai
Jau 2014 metais buvo paskelbtas unijos bankrotas. Tačiau šis procesas tęsiasi jau devinti metai ir kasmet unijos kapitalas tirpsta.
Advokatas V.Grybauskas pateikė iš oficialių šaltinių gautus skaičius: nuo 2013 iki 2020 metų unijos turtas sumažėjo 77 milijonais eurų, o įsipareigojimai buvo sumažinti 57 milijonais. Taigi kur dingo daugiau nei 20 milijonų eurų?
Bankroto administratorė Jurgita Karalevičienė teigė, kad šie oficialūs duomenys yra neteisingi, ir dėl visko kaltino buvusius unijos vadovus.
Bet buvęs unijos valdybos narys Darius Čepauskas su tokiu vertinimu nesutiko ir metė akmenį į bankroto proceso vykdytojų daržą.
„Po 2008 metų bankų krizės kredito unija patyrė nuostolių, kurie neviršijo nuosavo kapitalo dydžio, todėl nebuvo skolinga valstybei nė vieno euro.
Po 9 metų „sumanaus“ administravimo – minus 22 mln. eurų. Tai kas dėl to kaltas? O šį nuostolį dabartiniai valdytojai – administratorė J.Karalevičienė, IID vadovė Aurelija Mažintienė ir advokatas Marius Grajauskas stengiasi perkelti ant buvusių unijos vadovų pečių“, – sakė D.Čepauskas.
Jam pritarė smulkusis kreditorius advokatas Nerijus Stukas: „Panašu, kad nei nuolat besikeitusiems bankroto administratoriams, nei valstybei atstovaujančiam pagrindiniam kreditoriui bankroto rezultatas nesvarbus. Efektyvumas – irgi. Svarbiausia tęsti procesą ir švaistyti jam skirtas lėšas.“
Siūlė turtą įdarbinti
Tai, kad prieš pat bankrotą unijos turtas beveik 700 tūkstančių eurų viršijo įsipareigojimus, optimistiškai nuteikė ne vieną indėlininką, laikiusį daugiau kaip 100 tūkstančių eurų draudžiamų lėšų. Atgauti pinigus tikėjosi ir verslininkas Almantas Klimas, kurio indėlis viršijo pusę milijono eurų.
„Iškart po bankroto paskelbimo man įvairūs tarpininkai ėmė siūlyti įvairius variantus, kaip atgauti 20 procentų savo lėšų. Tačiau man tokie pasiūlymai pasirodė neskaidrūs, tad atsisakiau. Tikėjausi, kad atgausiu visus pinigus, nes unijos balansas buvo teigiamas“, – kalbėjo A.Klimas.
Norėdamas matyti, kaip vyksta išieškojimo procesas, verslininkas pasiekė, kad būtų įtrauktas į kredito komiteto narius.
Jau per pirmuosius komiteto posėdžius A.Klimas siūlė paskubomis nepardavinėti turto, bet leisti, kad jis „dirbtų“ ir uždirbtų pajamas, o parduoti tik tada, kai susidarys palankios sąlygos. Taip esą būtų galima atsiskaityti su visais kreditoriais. Tačiau į jo nuomonę niekas neatsižvelgė.
„Mano balsas ten nieko nereiškė. Viską sprendė IID. Be to, mane įtikino, kad reikėtų labai ilgai laukti, kol bus atsiskaityta su visais“, – sakė A.Klimas.
Ilgainiui jis pamatė, kad skubama kuo greičiau atsiskaityti su valstybe, o privatūs kreditoriai niekam nerūpi: „Supratau, kad nieko neatgausiu, ir pats pasitraukiau iš kredito komiteto. Praėjo beveik 9 metai ir nieko neatgavau.“
Viltį praradusį kreditorių stebino aplinkybė, kad per bankroto procesą unijos balansas nusivažiavo iki minus 22 milijonų eurų. Bet kategoriškai teigti, kad dėl to kalti tik bankroto procesą vykdantys administratoriai, jis nenorėjo.
„Jei teismas nustatytų, kad turtas buvo parduodamas pusvelčiui, tai jie turėtų atsakyti. Kaip ir buvę unijos vadovai, tą turtą supirkinėję padidintomis kainomis. Dirbdamas komitete nepastebėjau, kad kažkas ką nors norėtų pavogti ar pasisavinti. Ar buvo kokių nors užkulisinių žaidimų? Jei ir buvo, aš to nemačiau“, – tvirtino A.Klimas.
Konfliktas dėl advokato
Tuo metu bankrutavusioje unijoje vyko plika akimi nematomos užkulisinės kovos. Iš pradžių į konfliktą su A.Mažintiene įsivėlė pirmasis bankroto administratorius Alvydas Mogenis.
Ypač rimti nesutarimai kilo dėl teisininkų paslaugų. A.Mogenį ypač nustebino, kai jam buvo primygtinai rekomenduota pasamdyti advokatų kontoros „Leadell Balčiūnas ir Grajauskas“ partnerį M.Grajauską.
Apie šį advokatą tuo metu bankroto administratoriai plačiai diskutavo. Mat bankrutavusios bendrovės „AVSC Group“ administratoriai kreipėsi į teismą ir apkaltino M.Grajauską bei jo žmonos Viktorijos vadovaujamą įmonę „Euroconsult Group“ nesąžiningumu, kreditorių interesų nepaisymu ir net galimu dokumentų klastojimu.
Prieš pat bankrotą M.Grajausko žmonos įmonei, kurioje ir jis pats anksčiau buvo akcininkas, buvo perleistos teisės į daugiau kaip 60 tūkstančių eurų iš vieno fizinio asmens priteistą sumą.
Bylą išnagrinėjęs Apeliacinis teismas šią sutartį panaikino, nurodė bankrutavusiai įmonei grąžinti išieškotas lėšas, o „Euroconsult Group“ apkaltino nesąžiningu elgesiu. Tačiau kai antstolis atvyko į įmonės būstinę areštuoti turto, paaiškėjo, kad ten įsikūrusi advokatų kontora „Balčiūnas ir Grajauskas“.
A.Mogenis turėjo žinoti apie tuo metu teismuose vykstantį vieno jo kolegos ginčą ir bandė pasipriešinti dėl M.Grajausko paskyrimo.
Tačiau A.Mogenio maištas greitai buvo numalšintas ir M.Grajausko kontora oficialiai buvo pasamdyta atstovauti bankrutavusiai unijai.
„Turėjau su tuo sutikti. Šiaip advokatus renkasi bankroto administratorius, tačiau buvau priklausomas nuo A.Mažintienės, kurios valioje – apkarpyti administravimui skirtas išlaidas“, – sakė A.Mogenis.
Vėliau M.Grajauskas buvo paskirtas daugelio bankrutavusių unijų advokatu. Ir tai įžiebė įvairias sąmokslo teorijas, esą šį teisininką su A.Mažintiene sieja itin artimi, gal net giminiški ryšiai.
Tiesa, pats M.Grajauskas tokias teorijas kategoriškai paneigė. O A.Mažintienė atsisakė komentuoti ir savo ryšius su advokatu, ir galimą spaudimą bankroto administratoriui A.Mogeniui. Ji pasiūlė kreiptis į dabartinę bankroto administratorę J.Karalevičienę.
Gijos tiesėsi iki Dubajaus
Susikirtimas dėl advokatų buvo tik viena iš daugybės priežasčių, kodėl vėliau A.Mogenis buvo išspirtas iš bankroto proceso.
Ypač rimtas konfliktas kilo, kai jis ketino pradėti pardavinėti brangiausią unijos turimą nekilnojamąjį turtą – 300 kvadratinių metrų ploto komercines patalpas Dubajaus verslo centre.
Jas už beveik 2 milijonus JAV dolerių unija buvo nusipirkusi dar 2008 metais. Tuomet buvo tikimasi, kad ji greitai taps banku ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose atidarys savo biurą.
Tačiau šiuos planus sugriovė netikėtai užgriuvusi ekonominė krizė. Patalpos ilgą laiką stovėjo tuščios, nors po kurio laiko jas pavyko išnuomoti vienai „Formulės 1“ lenktynes organizuojančiai bendrovei.
Bankroto proceso vairą paėmusiam A.Mogeniui taip ir nepavyko šių patalpų parduoti: „Prisistatė vienas žinomas advokatas ir pareiškė, kad IID vadovė A.Mažintienė norėtų šį objektą pasilaikyti sau. Pasakiau jam, kad jokių išimčių nebus, viskas bus daroma, kaip numato įstatymai.“
Netrukus bankroto administratorius savo kailiu pajuto, ką reiškia toks atsakymas, – kreditorių susirinkimuose buvo blokuojami sprendimai, karpomos administravimui skirtos išlaidos, o pačiam A.Mogeniui pareikštas nepasitikėjimas.
Patalpų Dubajuje pardavimas buvo nukeltas neribotam laikui, o jos parduotos visai neseniai.
Nors „Lietuvos rytas“ net kelis kartus dabartinės bankroto administratorės J.Karalevičienės klausė, už kiek jos buvo parduotos, tikslaus atsakymo taip ir nesulaukė.
Vietoj pelno – išlaidos
Ar per tuos aštuonerius bankroto proceso metus buvo gautos nuomos pajamos ir kas jas pasiėmė, taip ir liko neaišku, nors smulkieji kreditoriai bandė daug kartų tai sužinoti.
Atsitiktinai išsiaiškinta tik tai, kad už ketvirtį kredito komitetas šioms patalpoms išlaikyti nurašė 7 tūkstančius eurų.
„Pagal tai apskaičiavome, kad per metus patalpų išlaikymas turėjo kainuoti 28 tūkstančius eurų, o per visus 8 metus – net 224 tūkstančius. Tačiau jokio atsakymo nei apie išlaidas, nei apie pajamas negavome“, – sakė „Bensonos“ advokatas V.Grybauskas.
Ar patalpos buvo nuomojamos, nieko negalėjo pasakyti ir J.Karalevičienė: „Man 2018 metų spalį perėmus administravimą buvęs administratorius neperdavė jokių Dubajaus patalpų nuomos sutarčių, todėl pagrįstai vertinu, kad informacija apie neva vykdomą patalpų nuomą yra klaidinga.“
Administratorė taip pat atmetė priekaištus, kad turtas Dubajuje buvo pardavinėjamas neskaidriai. Anot jos, šių patalpų pardavimas užtruko, nes toje šalyje – specifinis teisinis reguliavimas.
Nevykęs sandoris Vilniuje
Nenusisekė ir kito itin vertingo turto – biuro pastatų sostinės Konstitucijos prospekte pardavimas. Šiuos pastatus, kurių bendrasis plotas 760 kvadratinių metrų, unija už 1,8 milijono eurų nusipirko dar 2011–2012 metais. Viename pastate buvo įrengusi savo biurą, kitą buvo išnuomojusi ir gaudavo kiekvieną mėnesį 8 tūkstančius eurų nuompinigių.
Unijai bankrutavus, net ketverius metus patalpos nebuvo pardavinėjamos. Jos parduotos tik 2018 metų pabaigoje už 1,1 milijono eurų – net 700 tūkstančių eurų pigiau, negu buvo pirktos.
Tačiau kaltę dėl tokio nuostolio bankroto proceso vykdytojai suvertė buvusiems unijos vadovams – esą jie buvo per brangiai nupirkę patalpas. Už tai jiems buvo pateiktas beveik pusės milijono eurų ieškinys.
Praėjusių metų pabaigoje bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad buvę unijos vadovai jokios žalos unijai nepadarė, nes pastatus pirko tik šiek tiek brangiau nei tuometė rinkos kaina.
Negana to, iš bankrutuojančios unijos jos buvusių vadovų naudai teismas priteisė beveik 20 tūkstančių eurų. Unija neteko ir dar apie 20 tūkstančių eurų, kuriuos buvo sumokėjusi advokatų kontorai „Leadell Balčiūnas ir Grajauskas“.
„Jie garsiai rėkė, kad mes apvogėme indėlininkus per brangiai nupirkę pastatus, nes norėjo nukreipti dėmesį, jog patys padarė didžiulę žalą valstybei pusvelčiui juos parduodami“, – apie bankroto proceso vykdytojus kalbėjo buvęs VTK valdybos narys Vytenis Tomkus.
Buvusių VTK valdybos narių skaičiavimais, išnuomojus abu pastatus per metus buvo galima gauti 140 tūkstančių eurų.
Tačiau bankroto administratorė J.Karalevičienė teigė nematanti nieko blogo, kad pastatai buvo parduoti gerokai pigiau.
Vietoj milijono – minusas
Bankrutavusi unija nieko nepešė ir bandydama prisiteisti milijoną eurų už nupirktas patalpas Dubajuje. Dėl šios žalos buvo kaltinamas vienas buvęs valdybos narys.
Neseniai ir šią bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas ieškinį atmetė nurodęs, kad kai kurie bankrutavusios unijos teiginiai yra nepagrįsti jokiais įrodymais ir skaičiavimais.
Teismo nuomone, žala nebuvo padaryta, nes patalpos buvo pirktos už rinkos kainą, be to, buvo gauta papildomai pajamų iš nuomos.
Teismui įtarimų sukėlė ir tai, kodėl taip ilgai buvo delsiama dėl žalos priteisimo. Mat dar 2016 metais advokatas M.Grajauskas buvo surašęs pretenziją dėl esą padarytos žalos, tačiau ieškinį pateikė tik 2021 metais.
Kliuvo ir administratorei J.Karalevičienei, kuri tol vilkino laiką, kol suėjo visi senaties terminai ir buvo aišku, kad bet kuriuo atveju bylos laimėti nepavyks.
„Naujoji administratorė turėjo pakankamai laiko susipažinti su dokumentais, įvertinti susiklosčiusią situaciją ir laiku kreiptis į teismą“, – teigiama įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo sprendime.
Atsisakė 100 tūkstančių
Vis dėlto kitoje byloje iš buvusių unijos vadovų už išduotas blogas paskolas pavyko prisiteisti 3 milijonus eurų. Bet išpešti iš šio laimėjimo beveik nieko nepavyko – vietoj milijonų išieškota tik 4500 eurų.
Tuo metu advokatų kontorai „Leadell Balčiūnas ir Grajauskas“ unija už šią bylą sumokėjo beveik 20 tūkstančių eurų.
„Vykstant teismo procesui per mediacijos seansą mes pasiūlėme administratoriui atstovaujantiems advokatams sudaryti taikos sutartį ir sumokėti 100 tūkst. eurų.
Mums buvo delikačiai atsakyta, kad tokia baigtis jų nedomina, nes IID vadovė patvirtino jiems 600 tūkst. eurų išlaidų biudžetą, kurį jie gali „įsisavinti“ tik tęsdami bylas ir išrašinėdami sąskaitas.
Verslas labai aiškus – 600 tūkst. eurų valstybės pinigų jie įsidėjo į kišenę, o sudarę taiką ir gavę 100 tūkst. eurų juos turėtų pervesti į IID, taigi niekas nepasipelnytų“, – sakė buvęs unijos valdybos narys D.Čepauskas.
Vadovai kuria schemas?
Paklaustas, kokia prasmė kelti tokias bylas, kai nors ir priteisiami milijonai, jų išieškojimas neįmanomas, advokatas M.Grajauskas teigė, kad yra tam tikra taktika ir strategija.
„Asmenys, padarę žalos finansų įstaigoms ir privedę jas prie bankroto, turi atitinkamų žinių ir patirties, todėl iš pasisavintų lėšų įgytą turtą dar prieš prasidedant bankroto procesams įformina susijusių asmenų vardu, o slepiant turtą pasitelkiamos sudėtingos schemos, kur aktyviai talkina kai kurie finansų rinkos dalyviai.
Todėl ieškiniai dėl žalos atlyginimo būna pirmas veiksmas, po to seka tolesni teisiniai žingsniai“, – aiškino M.Grajauskas.
„Tai ar ne jie patys yra tikrieji valstybės pinigų grobstytojai? Tokiomis pasakomis apie paslėptą turtą kreditoriai maitinami jau 9 metus.
Po 2008–2009 metų bankų krizės nuvilnijus kredito įstaigų bankrotams atsirado nauja verslo rūšis – bankroto procesų imitavimas valstybės sąskaita. Iš to pelnosi visokie administratoriai, konsultantai, advokatai.
Žinoma, tai negalėtų vykti be IID tylaus pritarimo. Tik nutylima, kad už visa tai sumoka mokesčių mokėtojai. Visi apie tai seniai žino, tik bijo ištarti garsiai“, – taip į advokato aiškinimus atsakė buvęs VTK valdybos narys D.Čepauskas.
Pareikalavo tarpininkų
Daug klausimų sukėlė ir unijos paskolų portfelio pardavimas. 2018 metais 59 milijonų eurų nominalios vertės VTK paskolų portfelis buvo parduotas vos už 8 milijonus eurų. Tačiau, atrodo, net ši suma nebuvo sumokėta.
Ginčai dėl šio portfelio pardavimo vyko trejus metus. Tuometė bankroto administratorė bendrovė „Verslo konsultantai“ norėjo parduoti pati – pasiūlė paketą pardavinėti aukcione už pradinę 21,3 milijono eurų kainą.
Tačiau A.Mažintienė su tuo kategoriškai nesutiko – ji reikalavo, kad pradinė kaina būtų 32 milijonai. Taip joks aukcionas ir neįvyko.
Po gero pusmečio „Verslo konsultantų“ atstovas Vaidas Jakaitis IID vadovę informavo, kad apklausė kelis potencialius pirkėjus, iš kurių geriausią kainą – 11,2 milijono eurų pasiūlė bendrovė „B2Kapital“.
Tačiau A.Mažintienė kategoriškai pareikalavo, kad paskolas pardavinėtų ne bankroto administratorius, o tarpininkai.
V.Jakaitis tam ilgai priešinosi, tačiau galiausiai nusileido. Portfelio pardavimo tarpininku buvo paskirtas pedofilija įtariamo buvusio Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus pusbrolis Šarūnas Skyrius – senas A.Mažintienės pažįstamas dar nuo bendro darbo banke „Hansabank“ laikų.
Nepaisant to, kad šis veikėjas praeityje buvo teistas už finansinius nusikaltimus, jam buvo patikėta pardavinėti ne tik VTK, bet dar trijų bankrutavusių unijų paskolų portfelius.
Tarpininkas energingai ėmėsi veiklos ir netrukus sudarė sutartį su bendrove „EDS Invest“, kuri įsipareigojo paskolų portfelį nupirkti už 8,14 milijono eurų. Dar papildomai 156 tūkstančiai eurų turėjo būti pervesti bankroto administratoriui.
Sandoris buvo įvertintas kaip itin sėkmingas ir už tai Š.Skyriui buvo sumokėtas ne tik atlyginimas, bet atseikėtas ir sutartyje numatytas sėkmės mokestis – apie 400 tūkstančių eurų.
Pats Š.Skyrius, paklaustas, kuo pasireiškė jo tarpininkavimo darbas, teigė, kad trijuose laikraščiuose paskelbė apie parduodamą paskolų portfelį ir išsiuntinėjo potencialiems pirkėjams kvietimus dalyvauti konkurse. Išrinkus nugalėtojus derėjosi su jais dėl sąlygų ir parengė sutarties projektą.
Nors sutartyje su „EDS Invest“ buvo numatyta, kad ši bendrovė VTK paskolų portfelį perka už 8,14 milijono eurų, unija, regis, gavo tik dalį sutartos sumos. Pasiskolinusi pinigų iš Medicinos banko „EDS Invest“ per tris mokėjimus unijai pervedė 4,46 milijono eurų.
Tačiau jau po metų bankrutavusi unija šiai bendrovei sugrąžino daugiau kaip milijoną. Pasirodo, sutartyje buvo numatyta, kad visas įplaukas po 2018 metų kovo bankrutavusi unija turi grąžinti „EDS Invest“.
Dar pigiau šiai bendrovei pavyko nusipirkti bankrutavusios kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ paskolų portfelį. Turėjusi iš viso sumokėti 539 tūkstančius eurų, konkurso nugalėtoja unijai pervedė 58 912 eurų, o susigrąžino 27 352 eurus.
„Keistas sandoris. Unija parduoda 53 milijonų eurų vertės paketą už 8,14 milijono, bet realiai gauna 4,5 milijono ir dar atgal perveda virš milijono“, – stebėjosi advokatas V.Grybauskas, svarstantis galimybę pateikti ieškinį dėl unijai padariusio žalos pardavimo.
Tyrėjai bylą nutraukė
Tokie keisti sandoriai sudomino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT), kuri buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą.
Į FNTT buvo iškviesti ir kaip specialieji liudytojai apklausti pagrindiniai šios istorijos veikėjai IID vadovė A.Mažintienė ir įmonės „EDS Invest“ vadovas T.Svidinskas, du bankroto administratoriai.
A.Mažintienė dvi dienas buvo apklausinėjama nuo ryto iki vakaro. Ji visą kaltę vertė bankroto administratoriams, kurie esą norėjo dar pigiau parduoti paskolų portfelį, ir tvirtino, kad tik jos vadovaujamo IID pastangomis pavyko sužlugdyti šiuos kėslus.
Regis, šie A.Mažintienės atsakymai įtikino tyrėjus ir skambiai pradėta byla buvo tyliai nutraukta. Buvo konstatuota, kad žala niekam nepadaryta, o paskolų portfelis parduotas už rinkos kainą.
Nors pačių tyrėjų surinkti duomenys rodo, kad už 4 bankrutavusių unijų paskolų portfelį iki galo nebuvo sumokėti daugiau kaip 4 milijonai eurų, nei FNTT, nei prokuratūrai įtarimų tai nekėlė.
Kad unija negavo visų pinigų už parduotą paskolų portfelį, netiesiogiai patvirtino ir bankroto administratorė J.Karalevičienė.
Pateikusi finansinę ataskaitą valstybinei įmonei Registrų centrui ji konstatavo, kad 2018 metais VTK iš viso gavo 6,83 milijono eurų, įskaitant viso perimto turto perleidimą, palūkanas, kitas veiklos pajamas.
Paklausta, kodėl nebuvo sumokėti likę daugiau kaip 4 milijonai eurų už parduotą paskolų portfelį ir ar ketinama juos išsireikalauti iš „EDS Invest“, J.Karalevičienė pasiūlė atsakymo ieškoti ikiteisminio tyrimo medžiagoje.
„Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių neteisėtų veiksmų, kurie atitiktų nusikalstamos veikos požymius, o tokios pinigų sumos neva dingimas ikiteisminiame tyrime neabejotinai būtų buvęs nustatytas“, – teigė J.Karalevičienė.
Tuo metu gerai paskolų portfelio turinį žinantis buvęs VTK valdybos narys D.Čepauskas įsitikinęs, kad net ir sumokėjus visą sumą būtų padaryta didelė žala.
Nuteisti bus sunku
Nors bendrovei „Bensona“ ir nepavyko gauti informacijos apie vykstantį bankroto procesą, jos vadovas Slamoviras Stankevičius nenuleido rankų. Jis pareiškė, kad imsis visų priemonių patraukti atsakomybėn visus už nuostolingą bankroto procesą atsakingus asmenis.
Tiesa, verslininko advokatas V.Grybauskas ne toks optimistiškas: „Planuojame, svarstome, tačiau yra sudėtinga, nes Lietuvos teisinė sistema silpna. Bet kas gali paduoti į teismą direktorių ar valdymo organų narį, tačiau labai sunku patraukti atsakomybėn nemokumo administratorių ar pagrindinius kreditorius.“
Tuo metu bankroto administratorė J.Karalevičienė įsitikinusi, kad triukšmą keliantys smulkieji kreditoriai iš tiesų atstovauja atsakomybės siekiančių išvengti buvusių unijos vadovų interesams.
