– Statistika rodo, kad prekės pinga. Kas dabar vyksta?
– Tiesą sakant, didelio kainų kritimo aš nematau, yra tik pavienių kainų sumažėjimų, kurie ir lemia bendrą statistiką. Pavyzdžiui, vasara yra vaisių ir daržovių metas, todėl bananai drastiškai atpigo, vyksta tarp prekybininkų kova, vieni parduoda kilogramą už 0,59 euro, kiti už 0,49 euro. Turbūt to priežastis yra ir tai, kad vartotojas pradėjo taupyti, mažiau perka, prekybininkų parduodami kiekiai krenta, todėl kainos sumažėjo.
Pieno produktai irgi šiek tiek pigo, nors turėjo kaina kristi jau senų seniausiai. Pieno supirkimo kaina sumažėjo jau kone metų pradžioje, todėl ūkininkai ir protestavo, pilstė pieną nemokamai, o prekybininkai toliau pardavinėjo pieną brangiai ir iš to uždirbo.
Bet vartotojai taip pat pradėjo pirkti mažiau, todėl pieno produktų kainos šiek tiek sumažėjo, nors jos vis tiek toli gražu nėra tokios, kokios buvo prieš energetikos krizę. Pavyzdžiui, pigiausio pieno litras anksčiau kainuodavo 0,45 euro, o dabar jis kainuoja apie 0,70 euro. Pigiausias sviestas kainuodavo 1,19 euro, o dabar tokių kainų be akcijų nematome.
Mūsų duomenimis, turėtų pigti aliejus. Pigiausių aliejų kaina jau šiek tiek sumažėjusi, bet žinomų didesnių prekių ženklų aliejų kainos nelabai kito, o dabar girdėjau, kad lyg prekybininkai derasi ir galbūt tų aliejų kainos kiek sumažės.
– Kokio rudens tikėtis pirkėjams? Ar dar galima viltis, kad prekės pastebimai atpigs?
– Ar prekės gali pigti? Taip, jos gali ir turėtų pigti. Bet ar jos pigs, priklausys nuo prekybininkų ir gamintojų susitarimo.
Prekybininkai šiuo metu yra tokioje situacijoje, kurioje jau jiems reikia ką nors daryti, nes galbūt vartotojų nesumažėjo, bet jų galimybės mokėti yra pasikeitusios, ir dėl klientų jau reikėtų imti pakovoti.
Vasarą žmonės yra atsipalaidavę, spaudimo dar nejaučia, bet jis didės. Viena – palūkanos auga, antra – ateis žiema, teks mokėti daugiau už šildymą ir elektrą, trečia – buksuoja pramonės sektorius ir galbūt nebus galimybių išlaikyti visus darbuotojus, matysime atleidimų bangą.
Taip pat spaudimą daro ir Lenkija, nes vis daugiau žmonių ten važiuoja apsipirkti ir tai greitai tampa įpročiu.
Tad prekybininkams reikės imtis veiksmų, kad ir labai nenoriai. Tikėtina, kad kainas jie mažins, bet labai lėtai.
– Europos Centrinis Bankas (ECB) kėlė palūkanas tam, kad kainos sumažėtų, bet ar galėjo viskas nutikti atvirkščiai? Augančios palūkanos, brangstantis paskolų aptarnavimas tampa didele našta verslams, ir jie, bandydami tą naštą pasilengvinti, taip ilgai kainų nemažina ar kai kurias didina?
– Gali būti. Vartotojai irgi yra prispausti išaugusių palūkanų ir produktų kainų, todėl jie pradeda vartoti mažiau, atsisako ne pirmojo būtinumo prekių. Atrodytų, prekybininkai neturėtų kelti kainų, jei nenori prarasti vartotojų, bet paima ir pakelia.
Prekybininkai tikrai turėtų konkuruoti ir mažinti kainas, bet to nedaro. O kam? Kokios jėgos juos reguliuoja? Ar rinka juos reguliuoja ir jie tarpusavyje stipriai konkuruoja? Nelabai. Yra kokių nors apribojimų, taisyklių, kurias nustato valstybinės institucijos, skatinančių ar apribojančių kokius nors veiksmus? Nėra.
Galime matyti, kad net lietuviška produkcija, išvežta į Lenkiją ar Švediją, staiga atpinga. Esame pastebėję, kad kartais lenkai net supirkdami pieną ūkininkams moka daugiau nei lietuviai, o dar ir sugeba parduoti pigiau. Vadinasi, jie dirba efektyviau ir reaguoja į rinką. Jeigu produkto už tokią kainą neperka, ją mažina, o pas mus tai nevyksta, pas mus kainos dar ir padidinamos. Tai reiškia, kad Lietuvoje konkurencija neveikia ir aukštas kainas laiko ne tik prekybininkai, bet ir gamintojai.
Tiesiog atrodo, kad dabar gyvename ne rinkos ekonomikoje, o tokioje, kurioje galima kainas nustatyti ir visi tų kainų lygio laikosi. Ekonomistai irgi dažnai komentuoja, jog žaliavoms atpigus prekių kainos turėtų mažėti, bet, atsiprašau, tai Lietuvoje neveikia.
– Vis užsimindavote apie prekybininkų kovas dėl pirkėjų. Tai, norite pasakyti, kad šiuo metu jų nėra?
– Dabar matome kone identiškas reguliarias kainas visuose prekybos tinkluose. Jeigu būčiau Konkurencijos taryboje, man iš karto kiltų klausimas, o kaip to buvo pasiekta? Jeigu kainos visur būtų vienodai žemos, gal žiūrėčiau kitaip, bet dabar jos vienodai aukštos ir tai kelia įtarimą.
Pažiūrėkite, akcijos taip pat keliauja iš vieno prekybos tinklo į kitą. Jeigu viename tinkle atsiranda nuolaida kokios nors rūšies kavai, tai kitą savaitę šitą nuolaidą jau matysime kito prekybos tinklo parduotuvėse, o po savaitės ir dar kitose. Tai nėra konkurencija, čia sinchronizuota, tvarkinga sistema, turinti eiliškumą, kuri tik imituoja konkurenciją. O vartotojas, kuris jautriai reaguoja į kainas, migruoja tarp parduotuvių dėl produktų su nuolaida.
– Sakykite, ką įžvelgiate matydamas nuolaidas parduotuvėse? Pastaruoju metu matyti nemažai didelių, net 50 proc. nuolaidų, kai anksčiau dažniausiai būdavo siūlomos 20–40 proc. nuolaidos. Ar kainos nėra dirbtinai laikomos aukštos, kad kartais būtų galima pasiūlyti tokias didesnes nuolaidas?
– Tai yra visiška tiesa. Vietoje to, kad mažintų reguliarias kainas, prekybininkai siūlo daug nuolaidų. Bet tai matome jau ne pirmus metus, kaskart dėl kažkokių priežasčių kainoms pakilus vėliau jos nebesugrįžta į ankstesnį lygį, nes vartotojai pripranta. Tai kam mažinti?
Jeigu Lietuvoje išties būtų konkurencija, vienam prekybos tinklui sumažinus kainas kiti sektų iš paskos, nes prarastų vartotojus. Bet kadangi konkurencijos nėra, reguliarios kainos nemažėja.
Todėl gali būti ir taip, kad toliau reguliarios kainos nemažės, o tik bus pasiūloma didesnių nuolaidų.
– Ar galima sakyti, kad dėl to, jog Lietuvoje prekybininkai nekonkuruoja, laimi Lenkija? Kol kas nematyti, kad lietuvių srautai į kaimyninę šalį mažėtų.
– Taip. Situacija galbūt pasikeistų, kai ne pirkėjai važiuos prekių, o prekės bus atvežamos pas pačius pirkėjus. Kada gyvenantys Biržuose, Kėdainiuose ar kur kitur, be jokių rūpesčių galės užsisakyti prekes iš Lenkijos ir jos jiems bus greitai atvežamos.
„DPD Lietuva“ pranešė, kad pradės pristatinėti šviežią produkciją, maisto produktus žmonės galės gauti net tiesiai iš ūkių. Tokia paslauga neišvengiamai vystysis ir plėsis, galbūt ir į kitas šalis, ir tada tai sukurtų didelį spaudimą Lietuvos prekybininkams. Būtent tada pamatytume, kaip veikia rinka, ir jau galėtume kalbėti, kad tam tikroms žaliavoms atpigus mažės tam tikrų prekių kaina.
Bet jeigu veiksmų ir tada nebūtų imamasi, Lietuva ir toliau nesurinktų lėšų, nes už gamybą, o gal ir kiti mokesčiai būtų mokami Lenkijoje, lietuvis greičiausiai susimokėtų tik už pristatymą.
– Ką reikėtų padaryti, kad lietuviai į Lenkiją nebevažiuotų? Lietuvos prekybininkai turi mažinti kainas? O gal, kaip sakėte, apsipirkimai Lenkijoje tiesiog tapo įpročiu ir jo atsikratyti bet kuriuo atveju jau būtų sudėtinga?
– Dabar prekybininkai palikti šitas problemas spręsti savarankiškai, nors šalies konkurencingumas ir mokesčių surinkimas yra ne tik prekybininkų rūpestis. Jie gali bandyti ką nors keisti, prekių kainas mažinti, bet vis tiek nepajėgs konkuruoti su kaimynine šalimi, kurioje tiesiog mokesčiai yra mažesni. Čia turėtų įsikišti valdžia, nes dabar turime didžiausią nesąmonę – žmonės sunkiai uždirba pinigus Lietuvoje, o juos išleidžia šalia esančioje šalyje.
Bet dabar lenkišką produkciją perkame ne tik nuvažiavę į Lenkiją, jos galima įsigyti ir Lietuvoje esančiuose prekybos tinkluose ir ji yra pigesnė. Lenkija turi efektyviai veikiančius ūkius, gamyklas. Visa tai leidžia jiems sukurti pigesnį produktą ir konkuruoti.
Tuo metu lietuviška produkcija parduotuvėse kol kas dar perkama dėl lojalumo, meilės. Lietuviai moka brangiau vien todėl, kad tas produktas pagamintas mūsų šalyje. Bet dabar vis daugiau žmonių jau sako, kad jiems nebesvarbu, kokios šalies tai prekės, svarbiausia, kad skanu, kokybiška ir kaina gera. Tad jei ir toliau konkurentas bus ignoruojamas, lietuviška produkcija gali prarasti pirkėjus ir Lietuvos maisto pramonė imtų trauktis.
Apskritai, visoje grandinėje yra padaryta daug klaidų. Pradėkime nuo žemės ūkio – turime per mažai stambių ūkių, o vidutiniai ir smulkieji – merdi. Pažvelgime net į pieno ūkių situaciją – vietoje ilgalaikių sprendimų buvo pasiūlyta parama.
Daugelyje gamybos sričių turime oligopoliją, ta pati situacija ir prekybos srityje. Prekybininkai į lentynas krauna prekes jau su labai dideliu antkainiu. Anksčiau užtekdavo 15–20 proc. antkainio, o dabar šviežių produktų maržos dvigubėja.
Na, ir, žinoma, tada dar turime neefektyvią mokesčių sistemą, turime vieną didžiausių PVM, palyginti su kitomis šalimis.
Tad žvelgdamas į visą šią situaciją nematau strategijos, ilgalaikio plano, pastangų kurti gerovės valstybę.
– Kaip vertinate bandymus atkalbėti lietuvius vykti į Baltarusiją? Žinoma, yra ten važiuojančių aplankyti giminaičius, bet kiti vyksta apsipirkti. Dėl kokių prekių lietuviai traukia į Baltarusiją?
– Manau, kad reikia žvelgti į priežastis, o ne bandyti tvarkyti pasekmes. Visų pirma, pasižiūrėkime, kokių ekonominių paskatų galima pasiūlyti lietuviams, nes dabar pas mus alkoholio ir tabako akcizai yra vieni iš didesnių, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis. O lietuviai į Baltarusiją ir važiuoja būtent dėl alkoholio, cigarečių, taip pat perka vaistus, maistą, drabužius, kosmetiką, saldumynus.
Apskritai, pasižiūrėkite, Lenkijos statistikos departamentas kas ketvirtį skelbia, kiek žmonių į Lenkiją atvažiavo, kiek išvažiavo, kiek toli buvo vykta, kiek pinigų šalyje palikta ir kokiose kategorijose. Ar mes tai analizuojame? Ar galime tokią informaciją gauti? Ne. Kadangi niekas neanalizuoja, suprantu, kad niekas nesupranta ir nemato čia problemos. Tai geriau pasakykime, kad niekas niekur nevažiuotų, uždėkime plakatus ir viskas.
– Jeigu Lietuvoje prekės būtų pigesnės, lietuviai nevažiuotų nei į Lenkiją, nei į Baltarusiją?
– Jeigu turėtume tokios kokybės ir kainos prekių, tai ko ten tada reikėtų važiuoti? Į ekskursiją?
Iš kitos pusės, gal nereikia persistengti su atsiribojimu nuo kitų šalių, neizoliuosime savęs nuo kitų, tačiau privalome analizuoti gretimas šalis, konkurentus, gal net tuos pačius lenkus pradėti kviesti apsipirkti Lietuvoje. Turime gaivinti konkurencingumą, galbūt ir užsienio turizmas atgytų.
