– Apie darbo rinką sulaukiame labai prieštaringų žinių: vieni kalba, kad rudenį reikia ruoštis atleidimams, kiti gi – kad situacija nėra tragiška. Ką matote jūs?
– Artėjame prie metų galo, tad jau galima daryti šiokias tokias išvadas. Metų pradžioje stebino tai, kiek daug žmonių piešė juodžiausius scenarijus. Daugiausia tai buvo darbdavių asociacijos, bankų ekonomistai. Gąsdinimų buvo daug. Panašu, kad jiems pavyko – žmonės buvo išsigandę. Mes bene vieninteliai sakėme, kad nereikia taip įsigąsdinti, nes ekonominiai rodikliai nėra tokie blogi.
Ir tarptautiniai ekonomistai Europos mastu kalbėjo, kad juodžiausio scenarijaus nebus, bet ir aukšto pelno, geriausių laikų šiais metais irgi neverta tikėtis.
Artėjant rudeniui ir matome tą situaciją: juodžiausias scenarijus neišsipildė. Tik kažkodėl įtampa palaikoma.
– Kam to gali reikėti?
– Svarstome, kad įtampa tikriausiai reikalinga verslo atstovams, jog šiek tiek apramintų darbuotojus. Šiems sąskaitos vis didėja, ypač tą jaučia turintieji įsipareigojimų bankui, o Europos Centrinis Bankas (ECB) palūkanas kelia ir nežada sustot. Nors darbdaviai giriasi, kad atlyginimai didinami, tačiau jie nekyla taip stipriai, kaip auga sąskaitos – realus atlyginimas mažėja.
Kalbant apie ECB sprendimus svarbu pabrėžti, kad Lietuvos bankas tiesiogiai dalyvauja jų priėmimo procesuose, nes yra ECB tarybos narys. Ne be Lietuvos banko didesnės palūkanų normos juda į priekį.
Pasakymas, kad palūkanų normą būtina didinti visoje Europoje, nes reikia atšaldyti ekonomiką, mums mažų mažiausiai nesuprantama. Juk pati infliacija pradėjo kristi. Tačiau ECB kelia palūkanų normą su mintimi užspausti tuos, kurie turi įsipareigojimų bankui ir per juos mažinti vartojimą. Tai sukėlė neigiamą efektą absoliučiai visiems gyventojams.
Esu ir Lietuvos banko tiesiai klaususi, ar jie nebijo, kad jaunos šeimos, kurios su paskolomis įsigijo būstą, pradės jį prarasti.
– Ir kokio atsakymo iš banko sulaukėte?
– Suprask – toks gyvenimas. Esą imdami paskolas žmonės turėjo įsivertinti, kad palūkanos gali kilti. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas tą ir padarė, tačiau vargiai žmonės manė, kad palūkanų norma kils taip drastiškai. Pridėti trečdalį prie paskolos – labai dideli pinigai. Atlyginimas tiek neaugs net ir geriausiais laikais.
– Ar yra galimybė dabar darbuotojui tartis dėl didesnės algos?
– Vyksta psichologinis emocinis karas. Atlyginimai turi augti – tą tvirtinsime visada, nesvarbu, ką sakys mūsų oponentai. Bet dabar sukuriama aplinka, kad kiekvienas iš mūsų bijotų.
Gąsdinama politine padėtimi: protestuoti negali, emocijų nerodyk, nes karas – už tavo durų. Žmogus tai įvertina. Tuo pačiu tau aiškina, kad ekonomikoje – viskas blogai, verslai bankrutuoja. Suprask, dar bent cento paprašysi, ir tavo darbovietė bankrutuos. Tas daroma sąmoningai.
Be abejo, darbdavys taip valdo ir savo rizikas. Juk kiekvienas verslininkas yra suplanavęs gauti tam tikrą pelno normą. O paskolos brangsta ir juridiniam asmenim.
– Jūsų nepasiekia kalbos apie prastovas įmonėse, privalomą ėjimą atostogų?
– Nėra viskas taip baisu, kaip atrodo. Viena vertus, sunku vertinti dėl to, kad dabar – vasara, žmonės ir taip ėjo atostogų. Yra keli sektoriai, kurie susiduria su eksporto sunkumais, skatina žmones imti kasmetines atostogas. Daugiausia tai – baldų gamintojai. Tačiau kai kurie gamybininkai visai normaliai, tik galbūt pristabdę planuotas investicijas, perėjo per šiuos metus ir atėjo iki rudens.
Kas bus rudenį, sunku pasakyti – kol kas jokių žinių neturime. Gali būti, kad atsiras žinučių apie atleidimus iš paslaugų sektoriaus, tačiau tai – visiškai normali tendencija. Juk vasara – paslaugų sektoriaus pikas, kai restoranai, viešbučiai įdarbina daugiau darbuotojų.
Bet labai svarbu, kaip toliau elgsis ECB. Jei palūkanų normos toliau augs, neigiamą poveikį pajus visi. Labai keista, kad apie tai nieko nekalba darbdaviai.
– Priminkite, ką reikia žinoti žinios apie atleidimą sulaukusiam darbuotojui?
– Pagrindinis patarimas – jei darbdavys išreiškė valią darbuotoją atleisti, darbuotojas turi labai atidžiai skaityti visus dokumentus ir iš karto jų nepasirašyti. Itin dažnai pasitaiko tokių atvejų, kai žmogus abejoja, ar buvo atleistas teisėtai, tačiau jis jau pasirašęs visus dokumentus. Čia jau nebėra galimybių nagrinėti, ar atleidimas iš tiesų neteisėtas.
Gavus žinią apie atleidimą, pirmiausia reikėtų pasikonsultuoti su teisininku. Jei neturite galimybės kalbėtis su teisininku, kreipkitės į profsąjungą, jei esate jos narys. Bent jau namiškiams duokite perskaityti dokumentus.
Skaitykite net mažiausias raides.
Kai iš darbo nori atleisti darbdavys, jis turi supažindinti su priežastimi, o, priklausomai nuo jos turi būti pritaikytos atitinkamos procedūros.
– Ar keičiasi darbuotojų požiūris į profsąjungas?
– Yra visokių žmonių ir įvairių požiūrių į profesines sąjungas, tačiau mes patys matuojamės pasitikėjimą ir matome, kad metai po metų šie rodikliai didėja. Vis daugiau žmonių, net jei ir patys neįsijungia į profesines sąjungas, dalijasi mūsų naujienomis, girdi ir mato. Tendencijos gerėjančios, tik galbūt net taip greitai, kaip norėtume. Tikiu, kad vieną dieną žmonės nustos lenkti galvą ir kentėti dėl įvairių sprendimų, o patys pasinaudos galimybe juos priimti.
– Rudenį gali būti priimta mokesčių reforma. Ką gero, o ką kritikuotino joje matote?
– Didelių pavojų čia nėra. Tikimės, kad bus išlaikytas pažadas dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD). Dėl minimalios mėnesio algos Vyriausybė apsisprendė – esame įsitikinę, kad nuo kitų metų ji bus 924 eurai. Bet prie to kompleksiškai turi ateiti sprendimas 20 proc. pakelti NPD lygį. Dėl to turi apsispręsti Seimas.
Tikimės, kad šis sprendimas bus priimtas kartu su biudžetu. To laukiame ir labai palaikome. Atrodo, kad didelių prieštaravimų čia neturėtų būti – vis dėlto yra bendra Trišalės tarybos nuomonė, būtų labai keista, jei Seimo nariai nubalsuotų kitaip.
Tačiau pasigendame mažesnio darbo santykių apmokestinimo kalbant apie gyventojų pajamų mokestį (GPM). Labai tikimės, kad Seimas pritars visų pajamų bendram apmokestinimui gyventojų pajamų mokesčiu: sumuojant darbo santykius ir kapitalą, GPM būtų apskaičiuojamas nuo visų pajamų, nepriklausomai nuo to, iš kokio šaltinio žmogus tas pajamas gavo.
Pats GPM pavadinimas ir kalba apie tai, kad tai – mokestis nuo visų tavo gautų pajamų. Šiandien tie, kurie gauna didesnes pajamas, moka mažiau. Sistema socialiai neteisinga. Mes pasisakome už didelių pajamų didesnį apmokestinimą. Tie, kurie per metus uždirba 100, 200 tūkstančių ar kelis milijonus, solidariai galėtų labiau prisidėti prie bendros sistemos, taip stiprindami švietimo, sveikatos ir socialinės gerovės sritis.
Šis žingsnis ir kelia daugiausia diskusijų – tie, kurie gauna didesnes pajamas, daugiau mokėti nenori. Bet mes manome, kad tas eilinis žmogus, kuris neša didelę mokestinę naštą, turėtų pagaliau turėti galimybę atsikvėpti. O jei yra tam tikri biudžeto trūkumai, juos reikėtų padengti iš tų, kurie gauna daugiau pajamų.
– Kritiškai pasisakote apie pensijų fondus. Neseniai Prezidentūra pasiūlė leisti žmonėms išsiimti 25 proc. pensijų fonduose sukauptų lėšų. Ką apie tai galvojate?
– Tai – žeidžiantis pasiūlymas. Didelių pokyčių jis neduos, o žmonėms liks nuoskaudos, kad negavo to, ko tikėjosi. Iš begalinio laiškų kiekio, iš diskusijų matau, ko iš tiesų reikia gyventojams, jau patekusiems į šiuos spąstus.
Jei kalbame apie tuos, kurie jau įtraukti į pensijų fondus, matome problemą: žmogus negali valdyti savo lėšų.
O gal ateis diena, kai kaupimui negalėsi skirti nė cento, todėl turi turėti galimybę sustabdyti įmokų mokėjimą bet kokiam laikui ir bet kiek kartų.
Išėjus į pensiją, turi turėti galimybę pasirinkti, ką nori daryti su savo sukauptais pinigais, tačiau šiandien pasirinkimo nėra: jei sukaupi iki 5403 eurų, tau leidžia pasiimti vienkartinę išmoką, bet padaryta didžiulė spraga nuo 5403 iki 10807 eurų, kai įsijungia privalomas anuitetas. Tiems žmonėms, kurie pateko į šiuos spąstus, privatūs fondai neduoda jokio pasirinkimo, tik išmokas, kurios išdėliojamos iki 85 metų ir kurios nėra stabilios bei gali kisti priklausomai nuo rinkos būklės.
Ką pakeis, jei leisite išsiimti 25 proc., bet žmogus liks toje pačioje sistemoje? Šiandien atsidūriau sunkioje padėtyje, galiu pasiimti dalį lėšų, o kas bus rytoj? Reikės mokėti įmokas, bet kas žino – gal padėtis bus dar sudėtingesnė?
Toks jausmas, kad tiek 25 proc. – bandymas nuraminti visuomenę, numesti kaulą. Esą kažkas kažką daro, tik ką tokie pasiūlymai duos?
– Tikitės, kad vis dėlto pensijų sistemoje bus pokyčių?
– Kol kas nėra politinės valios, niekas nieko nenori daryti, matyt, veikia privačių pensijų fondų lobizmas. Ką ir kalbėti – fondus valdo didžiausi šalies bankai. Ačiū, kad žmonės tokie aktyvūs – kai kurie politikai pradėjo galvoti, kad kažką reikia imtis.
Trūksta tvirtesnio stuburo, kad kas pasakytų – pagaliau reikia susitvarkyti savo kiemą. Kažkodėl konkursus vis dar laimi savas žmogus, kažkodėl vis dar negalime pasiekti, kad darbovietėse dirbtų profesionalai, kurie sudarytų geras sąlygas dirbti specialistams. Kažkodėl žiūrime kita kryptimi – neoliberalistinė politika ir yra apie tai, kad palaipsniui viską turi perimti privatus sektorius. Problema ta, kad atsiras nemažai žmonių, kurie sau tokios prabangos iš viso negalės leisti.
Solidarumas šalyje turi būti ne tik žodis – tik solidariai atsakinga sistema duos tvarumą ir gyvavimą: kai kiekvienas žmogus, galėdamas realizuoti savo bazines teises, atneš ir socialinę gerovę, ir teisingumo jausmą, ir saugumą. Šalies saugumas – tai žmonės, tą mes vis pamirštame.
– Ką manote apie siūlymą iki 6 mėnesių ilginti bandomąjį laikotarpį vadovaujančias pozicijas užimantiems darbuotojams?
– Toks siūlymas neturi jokios prasmės. Vadovai yra atskira grupė. Jiems netgi Darbo kodekse paskirtas atskiras skyrelis, o priimant į darbą jie testuojami ir pareina žymiai sudėtingesnės atrankos procedūras nei paprastas darbuotojas.
Dabar esantys trys mėnesiai – pakankamas laikas jį išbandyti. Būtų dar blogiau, jei šis pasiūlymas liestų ne tik vadovus, bet ir visus darbuotojus. Tai būtų akivaizdus darbuotojų socialinių garantijų mažinimas.
