Kaina kinta nuolat
2022 m. pabaigoje ėmus kilti elektros kainoms, nemaža dalis gyventojų pradėjo aktyviau domėtis „Nord Pool“ biržos veikla. Tai – elektros energijos prekybos sistema, kuria naudojasi didelė dalis Europos valstybių, tarp jų – ir Lietuva. Didieji gamintojai ir elektros tiekėjai biržoje parduoda pagamintą elektros energiją ar perka jos pristigę.
Kaip ir daugelio kitų prekių bei paslaugų, elektros kainą taip pat lemia pasiūlos ir paklausos santykis. Tomis valandomis, kai elektros vartojimas ypač išauga, pavyzdžiui, piko metu – rytais arba vakarais, o pagaminamos elektros kiekis nekinta arba net sumažėja, elektros kaina rinkoje didėja. Arba, priešingai, kai dėl palankių sąlygų pagaminama daug elektros energijos, bet jos vartojimo poreikis nepadidėja, tuomet elektra biržoje atpinga – būna susidaręs jos perteklius.
„Pastaruoju metu vis dažnesni atvejai, kuomet biržoje susiformuoja neigiamos elektros kainos. Tuomet vartojimas smarkiai sumažėja, o elektros gamyba išauga – tokiais atvejais už jos įsigijimą ir vartojimą net primokama“, – paaiškino bendrovės „Elektrum Lietuva“ Produktų vystymo vadovas Mantas Kavaliauskas.
Elektros kainų svyravimai, pašnekovo žodžiais, aktualiausi tiems vartotojams, kurie yra pasirinkę su biržos kainomis susietus elektros planus ir turi išmaniuosius skaitiklius. „Tokie vartotojai turi atidžiai sekti valandinius elektros kainos pasikeitimus biržoje ir remdamiesi jais koreguoti savo įpročius. Kartais elektra gali nieko nekainuoti, tačiau kai kuriomis valandomis jos kaina gali išaugti ir šimtus kartų. Jei vartotojas į tokias kainas nereaguoja ir nesumažina elektros energijos vartojimo tuo metu, bendra mėnesio sąskaita gali būti ir gerokai didesnė, palyginti su tuo, kokią kainą tiekėjai siūlo užfiksuoti“, – įspėjo pašnekovas.
Lietuvoje fiksuota kaina vis dar yra populiariausias būdas atsiskaityti už elektrą. Gyventojams nereikia sekti kainų šuolių, reguliuoti elektros energijos suvartojimo. Visas kainų kitimo rizikas priima nepriklausomas elektros energijos tiekėjas, kuris, nepaisant pokyčių rinkoje, įsipareigoja konkretų laiką – metus, dvejus ar trejus – elektros energiją klientui tiekti sutartyje užfiksuota kaina.
„Svarbu suprasti, kad fiksuotos kainos formuojamos visai kitokiu principu – jų lygį lemia ne kasdieniai, o ilgesnio periodo prognozuojami įvykiai ir aplinkybės. Tam tiekėjai naudojasi ateities sandorių rinka, kur, įvertinus visus turimus duomenis dėl orų sąlygų, politinio reguliavimo, ekonominės situacijos, prognozuojamas elektros kainų lygis ateityje.
Žinoma, kai kurių aplinkybių tiksliai nuspėti ar prognozuoti neįmanoma, kaip ir tikslių kainų. Tiekėjams siūlyti palankesnes fiksuotas kainas ir išlaikyti savo įsipareigojimus leidžia ir turimi nuosavi gamybos pajėgumai – kai pats esi elektros gamintojas, žinai, kiek ir už kokią kainą jos pagaminsi, tuomet žymiai lengviau prognozuoti“, – paaiškino M.Kavaliauskas.
Už ką mokame?
Galutinė elektros kaina, kurią moka gyventojai, susideda iš dviejų dalių – nereguliuojamos, tiekėjui mokamos, kainos už pačią elektros energiją, ir valstybės reguliuojamos, mokamos už tos elektros perdavimo, naudojimosi tinklais ir kitas paslaugas. Sykiu priskaičiuojamas ir pridėtinės vertės mokestis (PVM). Proporcijos gali skirtis, bet šiuo metu galutinė elektros kaina atrodo taip: maždaug 60 proc. jos yra tiekėjo dalis, o 40 proc. nustatoma reguliatoriaus – Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT).
„Nėra teisinga manyti, kad tiekėjai viską „pasiima“ sau. Mes tik apskaitome galutinę kainą už elektrą, administruojame visas papildomas kainos dedamąsias, o vėliau turime atsiskaityti su skirstymo ir perdavimo operatoriais bei valstybe. Žinoma, mums reikia nupirkti ir pačią elektros energiją bei pasiūlyti ją už kuo konkurencingesnę kainą, nes rinkoje yra keli tiekėjai, siūlantys tą pačią elektrą, o gyventojai, žinoma, renkasi tą, kuris ją parduoda pigiausiai. Konkurencija tarp tiekėjų taip pat reguliuoja kainas, o iš to išlošia vartotojai“, – komentavo pašnekovas.
Įėjo į istoriją
2022 metų rugpjūtis ir rugsėjis, turbūt, įėjo į istoriją dėl itin aukštų elektros kainų. Prasidėjus energetinei krizei bendras kainų lygis visoje rinkoje smarkiai pakilo, o tiekėjų siūlomos fiksuoti kainos išaugo iki 50–60 centų už kilovatvalandę (ct / kWh). Tie klientai, kurie kainas spėjo užfiksuoti gerokai prieš krizę, per visą jos laiką galėjo džiaugtis maždaug 20 ct / kWh tarifu.
Pasak M.Kavaliausko, niekas negalėjo iš anksto prognozuoti tokios energetinės krizės, kurią sukėlė Rusijos pradėtas karas.
„Nors rinkoje kainos staiga apsivertė, mes savo klientams privalėjome išlaikyti įsipareigojimą tiekti elektrą už sutartą kur kas žemesnę kainą. Kas tuo metu turėjo su biržos kainomis susietus planus, taip pat suskubo ją fiksuoti, nes nebuvo jokių garantijų, kad kainos dar labiau neaugs. Tuomet visiems reikėjo stabilumo ir garanto, kurį ir gali suteikti elektros tiekėjas, prisiimdamas kainų kilimo rizikas sau“, – kalbėjo „Elektrum Lietuva“ Produktų vystymo vadovas.
Kada tikėtis geresnės kainos
Nors nemaža dalis klientų mano, jog tik sudarę ilgesnę fiksuotą elektros tiekimo sutartį, gali tikėti mažesnės elektros tiekimo kainos, M. Kavaliauskas tvirtina – nebūtinai. Viskas priklauso nuo to, kokios kainų kilimo ar mažėjimo tendencijos prognozuojamos ateityje. „Kartais trumpuoju periodu matome, kad nėra jokių didelių neapibrėžtų rizikų, todėl galime pasiūlyti žemesnę kainą. Kuo ilgesniam periodui kaina fiksuojama, tuo daugiau neapibrėžtumo, tiekėjai tai irgi įvertina skaičiuodami kainą.
Žinoma, tiksliai visko apskaičiuoti ir įvertinti neįmanoma, mes niekada nežinome, kokių netikėtumų gali įvykti, ir kaip jie paveiks elektros kainas. Šios priklausomos nuo orų sąlygų, kitų energijos išteklių kainų, infrastruktūros planinių remonto darbų ar netikėtų gedimų bei kitų veiksnių. Remiantis ilgalaikėmis prognozėmis dėl didesnių investicijų į atsinaujinančią energetiką tolimesnėje perspektyvoje bendras elektros kainų lygis turėtų nukristi, o tai pajustų visi vartotojai“, – apibendrino pašnekovas.
Per daug nesureikšmino
Energetikos ekspertas, prof. Vidmantas Jankauskas patvirtino: pagrindinė elektros rinkos liberalizacijos, kuri mūsų šalyje turėtų būti užbaigta iki 2025 m. pabaigos, idėja sveikintina: kelių skirtingų elektros tiekėjų konkurencija, priešingai nei sąlygas diktuojant vienam tiekėjui, kuria vartotojui palankesnę rinką – jis gali laisvai pasirinkti mažiausia energijos tiekimo kainą siūlantį tiekėją.
„Kalbant apie patį elektros tiekimo liberalizacijos procesą, 2013 metais pirmosios į jį įtrauktos pramonės įmonės. Tuo metu elektros energiją komerciniams vartotojams tiekė ne vienas nepriklausomas tiekėjas, keletas jų bankrutavo, tačiau tuomet apie tai niekas per daug nekalbėjo. Vieni verslininkai pasiskųsdavo, jog nesudarė ilgalaikės sutarties, mat būtų išlošę, kiti teigdavo priešingai. Laisva rinka – rizika, bet rizika – teisė rinktis. Rinkdamasis gali laimėti arba pralaimėti, bet tu nesi priklausomas nuo vieno tiekėjo. Liberalizacijos idėja buvo nebloga: pirmieji pabandė tie, kurie suvartoja daugiausia elektros energijos. Jei elektros energijos kainos būtų išlikusios stabilios, niekas nė nebūtų skundęsis, jog liberalizacijos procesas blogas.
„Energetikos krizė prasidėjo anksčiau nei Rusijos karas prieš Ukrainą. Koronaviruso pandemija gerokai pakeitė vaizdą pasaulyje: sustojo ekonomikos augimas, sumažėjo elektros energijos poreikis. 2021 metais, pandemijai pasibaigus, elektros energijos poreikis išaugo, kaip ir kainos. Antrasis smūgis buvo karas, kurio pasekmes jausime labai ilgai, ypač energetikoje. Elektros energijos tiekimo liberalizacija įvyko netinkamu metu: prieš penkerius ar septynerius metus nebūtų apie ką diskutuoti“, – įsitikinęs pašnekovas.
Vieniems žmonėms šiame procese abejonių kėlė tai, jog jei jie nepasirinks nepriklausomo elektros tiekėjo, už elektros energiją mokės 25 proc. brangiau. Kai kuriuos pykdė atidėti liberalizacijos terminai, vėliau, prasidėjus energetikos krizei, dalytos subsidijos, trumpas terminas nepriklausomam tiekėjui pasirinkti, galiausiai, vieno elektros tiekėjo bankrotas“, – dėstė energetikos ekspertas.
Latvija, anot pašnekovo, rinkosi kitą kelią: paliko garantinį tiekimą, tačiau leido ir nepriklausomiems elektros tiekėjams siūlyti geresnius variantus, o žmonėms be jokio spaudimo rinktis.
Beje, Lietuva – viena paskutiniųjų ES narių, pradėjusi elektros liberalizavimo procesą. Estija tą padarė prieš kone dešimt metų, Latvija – keleriais metais vėliau.
Keičia energetikos sektorių
Kaip paaiškino V.Jankauskas, dar prieš dvidešimt penkerius metus ES patvirtinta idėja, jog elektros energija turėtų būti prekiaujama kaip ir kitomis prekėmis, bet tam reikalingos techninės priemonės, kartu ir laisvė rinktis.
„Mes palaipsniui ta kryptimi ir ėjome. Šio proceso niekas neginčijo. Vis dėlto, elektros kainoms gerokai pakilus, ne vienoje šalyje imta kritikuoti, kad būtent elektros rinkos liberalizacija kelia kainas, atsirado siūlymų įvesti viršpelnio mokesčius. Procesą daugelyje šalių iškreipė prasidėjus energetikos krizei skirta parama gyventojams, net pramonės įmonėms.
Pavyzdžiui, Vokietijoje vartotojų kompensacijoms buvo skirti šeši milijardai eurų. Lietuvoje kurį laiką veikė subsidijų sistema. Šie sprendimai sunkiai derėjo su liberalia rinka, bet tiesiog buvo tokia situacija rinkoje, kuomet teko taikyti neplanuotas priemones“, – apibendrino pašnekovas.
