„Reikia suprasti, kad streikas yra kraštutinė priemonė ir nė vienas darbuotojas nėra laimingas, kad turi prieiti prie kraštutinumų.
Mūsų siekiamybė yra susitarti dėl orių, normalių darbo sąlygų, kurių ilgą laiką viešasis sektorius, deja, neturėjo. Lietuviai yra labai kantrūs, jie linkę viską iškentėti. Pažiūrėkite į sveikatos priežiūros sritį, pareigūnus, socialinius darbuotojus, yra daugybė sektorių, kurie metų metus kentėjo, bet kantrybės taurė jau ima persipildyti.
Pažiūrėkite, gydytojai išeina iš ligoninių ir jie tai daro ne šiaip sau, o todėl, kad jų darbo sąlygos netenkina, krūviai – nežmoniški, pertvarka veja pertvarką ir tos begalinės reformos ne padeda, o tik kiša pagalius į bet kokius procesus. Tad, kai metų metus žmonės negauna normalių atlyginimų, balansuoja gaudami minimalią algą ar vidutinį darbo užmokestį, susiduria su kasmet augančiu krūviu, vieną dieną pasako: „Stop“. Tai pasako ir jų sveikata, jie daugiau nebegali, o ir kantrybė išseko.
Kai derybos nevyksta, klausimai nesprendžiami, tada ir atsiranda mintys apie streikus, kad valdžia juos išgirstų. Streikas yra lyg raudona lemputė, parodanti, kad tam tikra darbuotojų grupė rėkia, jog kažkas jiems yra blogai, kad reikia ką nors daryti ir, jei nieko nebus padaryta, tame sektoriuje įvyks katastrofa. Švietime vienas žingsnis jau žengtas“, – aiškino Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.
Laisvės frakcijos seniūnas, Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas pripažino, jog išties žmonėms pradėjus streikuoti jų keliami klausimai politinėje darbotvarkėje kaipmat pakyla aukštyn. Tačiau, pavyzdžiui, pokyčius švietimo sektoriuje, jo nuomone, gali ir turi vykdyti ne tik politikai.
„Čia yra daug dalininkų: ir savivaldybės turi didelę reikšmę, ir mokyklų bendruomenės, mokyklų ar darželių vadovai, Švietimo ministerija, jos ministras, Seimas. Norint švietime įgyvendinti pokytį, reikia, jog visos šios grandys dirbtų nuosekliai, kad kas mėnesį ar kas du būtų gerų naujienų, jog šviesa tunelio gale įsižiebtų.
Ir manau, kad šios kadencijos darbai švietimo sektoriuje yra neblogi, skirtas didelis dėmesys finansavimui, tačiau į medaus statinę buvo įmesti keli šaukštai deguto, nes rugsėjį vėlavo vadovėliai, liko neaiškumų dėl vienuoliktokų tarpinių patikrinimų, kuriems nebuvo pasiruošta. Visa tai – deguto šaukštai meduje, kurių neturėjo būti. Manau, jei jų nebūtų buvę, rugsėjo pirmąją būtume pasitikę be streiko ir grasinimų“, – teigė V.Mitalas.
Tačiau I.Ruginienė iškart suskubo oponuoti. Anot jos, kai įmonėse yra numatoma vykdyti pertvarkas, bet staiga suprasta, jog joms nebuvo pasiruošta, įprastai gerbiami darbdaviai viską stabdo ir perkelia tai į kitus metus. Jiems svarbu tinkamai pasiruošti, informuoti darbuotojus, su jais kalbėtis, išsklaidyti visas baimes, startuoti pilna jėga.
O šiuo metu jai atrodo, kad visas pertvarkas skubama įgyvendinti kuo greičiau, bet kokia kaina, iki kadencijos pabaigos.
„Galbūt ir privatūs interesai spaudžia, RRF (Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė – red. past.) pinigus reikia spėti įsisavinti, iki ateinant naujai Vyriausybei. Visa tai ir lemia, kad darbuotojai yra visiškoje neviltyje“, – rėžė pašnekovė.
V.Mitalas atkreipė dėmesį ir į biudžetą, kad jis nėra begalinis.
Tačiau I.Ruginienės tai neįtikino: „Tik kalbama, kad biudžeto situacija įtempta, laikai – sunkūs, pinigų dalijimas – sudėtingas, bet valdančiosios daugumos ir Laisvės partijos noriu paklausti: ką jūs padarėte, kad tas biudžetas papilnėtų? Laisvės partija blokavo mokesčių reformą, sprendimų mokesčius padidinti turtingiesiems taip pat nepriėmėte. Tai kokie sprendimai priimti biudžetui didinti, kad viešasis sektorius atsigautų?“
V.Mitalas paminėjo šiemet patvirtintą valstybės tarnybos reformą, kuri, jo nuomone, buvo itin sudėtinga, bet labai reikalinga. Kaip jis teigė, dėl jos viešojo sektoriaus darbuotojai uždirbs didesnius atlyginimus, ir, nors turėsime mažiau, bet kokybiškesnio viešojo sektoriaus.
Visgi I.Ruginienė prieštaravo ir šiai reformai. Anot jos, atlyginimai gerokai pakelti tik vadovams, tačiau visi kiti viešojo sektoriaus darbuotojai pokyčių nepajautė.
„Kai buvo diskutuota ir net priėmimo procese darbuotojai sakė: neleiskite vadovams laisvai spręsti, kada, kam ir kokį atlyginimą skirti. Bet valdžia pasakė: su savo nuomone pasėdėkite, patylėkite, mes geriau žinome, kaip reformas reikia vykdyti. Tad jie priėmė reformą ir užšaldė atlyginimus dar keliems metams.
Švietimo ir sveikatos priežiūros sektoriuose yra taip pat. Darbuotojai sako, kad valdžia didelę dalį pinigų nukreipia į privatų sektorių, o viešosios poliklinikos, ligoninės, švietimo įmonės nebegauna pakankamai pinigų. Darbuotojai rėkte rėkia, kad valstybinis sektorius bus nustekentas ir greitai turėsime katastrofą, neteksime svarbiausių paslaugų, bet valdžia vėl pasakė: jūs sėdėkite, patylėkite, nieko nesuprantate.
Bet jei jūs norite daryti pertvarkas, tai, po velnių, susėskime prie stalo, išgirskite mūsų lūkesčius, padarykime viską kartu, kad visi būtų laimingi: ir paslaugos gavėjas, ir teikėjas. Bet kai taip niekada nevyksta, lieka tik protestuoti, gyventi prie Vyriausybės tol, kol žmonės bus išgirsti“, – komentavo situaciją ji.
V.Mitalas suskubo dar kartą pakartoti, jog politikai negali išspręsti problemų lengva ranka iš kur nors paimdami milijardų ir juos išdalydami. Biudžetas yra ribotas ir jo reikia laikytis.
Pasak jo, taip pat yra klaidinga manyti, kad pinigus „iš privatininko atimsime, viešajam sektoriui duosime, ir visi bus ramūs, sotūs“. V.Mitalas tiki, kad taip nebūtų, juolab ir Konstitucijoje numatyta, kad privačiam sektoriui biudžeto pinigai gali būti skirti.
„Reikia suprasti, kad valstybinis sektorius kai kurių paslaugų, švietimo, sveikatos, negali papildomai teikti, todėl ir yra sugalvoti būdai, kaip protingai paskirstyti krūvius“, – aiškino jis.
Bet I.Ruginienė ir į tai numojo ranka: „Negaliu klausytis. Kaip galima derėtis, kai nuolat sakoma, kad biudžetas yra toks, koks yra, daugiau tikrai niekas negaus, nebent kitais, dar kitais metais, o greičiausiai tik po 10 metų.“
