Istorijos, kurias galima liesti
Pačiame Anykščių miesto centre, ant Šventosios upės kranto, stovi XIX a. pirmoje pusėje pastatyti nedideli neoklasicistiniai rūmai. Tai – vienas seniausių mūrinių Anykščių pastatų. Anykščiai šiandien turi palyginti skurdoką senosios architektūros paveldą, tad šis pastatas iš karto krenta į akį.
„Žmonės dažnai užeina ir klausia: ar čia dvaras su senoviniais baldais ir freskomis? Ne. Dabar čia – visiems atvira edukacijų erdvė, kurioje pasakojame, rodome ir liečiame istorijas“, – sako pastate įsikūrusios Anykščių savivaldybės L. ir S.Didžiulių viešosios bibliotekos filialo, pavadinto „Istorijų dvareliu“, kultūrinių veiklų organizatorė Rasa Garalevičiūtė.
Rūmų statytoja ir pirmoji savininkė buvo dvarininkė Okuličiūtė. Rašytinių šaltinių apie ją nedaug, bet manoma, kad dvarelyje lankydavosi dvarininkai reformatai, vėliau čia veikė sukilėlių štabas, buvo įrengtas slaptas ginklų sandėlis. Vėliau dvarelis buvo tapęs paštu, antstolių kontora, urėdija, veltinių dirbtuvėmis, net – grūdų sandėliu. Galiausiai pastatas buvo suremontuotas ir moderniai įrengtas, pasinaudojus Europos Sąjungos investicijomis. Jo atnaujinimui finansavimas skirtas iš 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonės „Aktualizuoti savivaldybių kultūros paveldo objektus“ lėšų.
Lankytojų čia dabar laukia kelios erdvės. „Istorijų dvarelio“ veiklų kuratorė Orinta Kelpšaitė pasakoja, kad Anykščių salėje supažindinama su miesto ir apylinkių istorija, čia stovi didžiulė legendų knyga, kurią galima pavartyti, pasimatuoti personažų kaukes.
Dvarelio salėje supažindinama su įstaigomis, kurios veikė pastate. Čia galima pasidaryti anstpaudą, pasikalbėti telefonu su antstoliu, parašyti ir išsiųsti laišką, sužinoti pušies gimimo dieną ir kaip medis augo, pasimatuoti vasarotojo skrybėlę (po ja telpa devyni vaikai), pabandyti nerti milžino vašeliu, pasisverti senovinėmis svarstyklėmis. Dar šioje salėje – kryžiažodžių lenta ir istorinių personažų sienelė, kur reikia aprengti rašytoją, knygnešį, bibliotekininkę ar dvarininkę.
Paslaptingiausia ir šiurpiausia pastato vieta – Dvarelio rūsys, kuris saugo paslaptį apie dvarininkės Okuličiūtės dvasią. Į patį rūsį patekti nepavyks, bet pro duryse esančias skylutes galima pažvelgti į vidų. Palėpėje įrengtos dar dvi erdvės. Rašytojų palėpėje kiekvienas Anykščių rašytojas turi savo fotelį, kurie apvilkti to laikmečio drabužiais, o Šilelio erdvėje galima po kelionės laiku atsikvėpti ir išsitiesus sėdmaišiuose ramiai pavartyti knygas.
Anot R.Garalevičiūtės, „Istorijų dvarelį“ dažniausiai mėgsta, pastebi ir atranda šeimos su mažais vaikais: „nors pastatas palyginti nedidelis, šioje erdvėje viena šeima užtruko ir tris valandas, jau ėjome ieškoti, ką čia taip ilgai veikia. Dauguma „Istorijų dvarelio“ duris pravėrusių žmonių sako: mes nesitikėjome to, ką pamatėme. Ir tai yra pats geriausias rezultatas ir patys gražiausi mums žodžiai.“
„Istorijų dvarelyje“ galima ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir sudalyvauti kultūrinėse ar meninėse edukacijose, kurios dažnai susijusios su literatūra. Edukatorė Justina Kamarauskaitė vardija populiariausias edukacijas: antspaudų kūrimas, edukacija „Kuriame su mažaisiais šešėlių teatrą“, ekologijos tema paremta edukacija „Bitė ir aš“ ir kt.
Dvarelyje sudaryta galimybė švęsti ir vaikų gimtadienius. Ne sėdėti prie stalo, o sudalyvauti ekskursijoje „Žemėlapis“, kurios metu keliaujama po pastatą, atliekamos užduotys, per žaidimą supažindinama su dvarelio ir Anykščių krašto istorija.
Beje, „Istorijų dvarelyje“ nerasite dabar jau tokių įprastais tapusių liečiamų ekranų ar kitų technologinių sprendimų. Čia istorijos pasakojamos kitaip – per pojūčius. Kiekvieną ekspozicijos objektą galima pačiupinėti, paklausyti ir išbandyti. „Labai žaviuosi, kad šalia tų naujų technologijų, kurios šiandien tokios įprastos šiuolaikiniams vaikams, jie vis dar mielai dalyvauja labai paprastuose dalykuose, – džiaugiasi edukatorė J.Kamarauskaitė. – Pasikeičia aplinka, pasikeičia erdvė ir labai gera, kai vaikui mobilaus telefono nebereikia. Tuomet jis atsiveria paprastam potyriui, kuris kartu yra ir intymesnis, ir individualesnis.“
Vieta, kur norisi pasiklysti
Šalia Anykščių, pakeliui į garsųjį Lajų taką, yra dar vienas ne mažiau garsus objektas. Tai – Skapiškių kaime jau dešimtmetį veikiantis Labirintų parkas, kurį valdo įmonės „Adovis“. Iš pradžių pagrindinės Labirintų parko pramogos buvo trys iš karklų nupinti labirintai: Didysis, Apvalusis ir Lenktynių. Nuo šių labirintų 2013 m. ir prasidėjo parko istorija.
Sulyg kiekvienais metais parkas vis augo, teritoriją pildydamas įvairiausiomis ir originaliomis pramogomis. Tam buvo pasinaudota ir Europos Sąjungos investicijomis. Pasinaudojus jomis įsigyta saulės elektrinė, sutvarkyti parko takai, atidaryta savitarnos kavinė. Įrengtas ir naujas atrakcionas – Vandens mūšio valtelės, kuriomis galima plaukioti ir kartu purkšti vandenį. Karštą vasaros dieną tai – viena populiariausių parko pramogų.
Pasinaudojus Europos Sąjungos investicijomis Labirintų parke įrengta ir dar viena lankytojus šiuo metu itin traukianti vieta – Tornado tunelis, kuris apsuka galvą. Įėjus į tunelį sukeliama sukimosi iliuzija, o mirgančios šviesos šią iliuziją dar labiau sustiprina, tad prieš įeinant svarbu laikytis turėklų. Ši pramoga – šalia Juostelių labirinto. Ieškantiems ekstremalesnių pojūčių, parko darbuotojai rekomenduoja perėjus Tornado tunelį iš karto eiti ten – dėl sutrikdytų pusiausvyros ir orientavimosi įgūdžių Juostelių labirinto išėjimo paieškos bus maksimaliai apsunkintos.
Išskirtinis parko akcentas – 2 ha dydžio Kukurūzų labirintas, į kurį įeiti patariama tik su žemėlapiu, nes pasiklysti – vieni juokai. O vienas populiariausių – Kanapių labirintas. Jis nėra sudėtingas, bet lankytojai čia itin mėgsta uostyti ir fotografuoti.
Labirintų parke besidarbuojanti Julija Zabielienė pasakoja, kad kiekvienas parko labirintas yra skirtingas ir unikalus, sugalvotas paties parko vadovo Deivido Dilio. Jis, kartu su komanda, labirintą sukuria ir savo rankomis perkelia iš piešinio į realybę. Kaip kuriami labirintai, kokia jų istorija ir skirtumai, moksleiviams čia pat vietoje rengiamos edukacijos. O ką daryti tiems, kurie labirintuose pasiklysta? „Reikia šauktis pagalbos ir tikėtis, kad kas nors išgirs. Prieš užsidarant visuomet apeiname visus labirintus ir paklydėlius surenkame“, – juokauja J.Zabielienė, vedžiodama po Karklų labirintą ir čia pat jame pati pasiklysdama.
Pats šiurpiausias – Siaubo labirintas. Tai – didelė, belangė palapinė, kurioje slepiasi trys interaktyvūs zombiai, įsijungiantys nuo judesio. Helovino laikotarpiu šiame labirinte vyksta ir gyvi gąsdinimai. Taip pat šalia įkurdinamas „Siaubo parkas“. Kitoks, skirtas ne fotografuotis prie skeleto ar baisaus klouno. J.Zabielienė sako, kad šis parkas sutraukia itin daug lankytojų – apskritai pastebima, kad Vėlinių laikotarpiu tokie siaubo parkai Lietuvoje tampa vis populiaresni.
Išlaisvintas Anykštos upelis
Anykštos upė ties Anykščių Malūno gatve ilgą laiką buvo apleista ir neprižiūrima vieta, kur stūksojo buvusio vandens malūno užtvankos liekanos. Pasinaudojus Europos Sąjungos investicijomis šiandien ši vieta sutvarkyta: iš upės vagos pašalintos nenatūralios kliūtys, kad galėtų plaukti žuvys, kad būtų natūrali vandens tėkmė ir sklistų gaiva, taip pat – sutvirtinti krantai, o aplinkui pasodinta medžių.
Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis džiaugiasi, kad dabar Anykščiuose atsirado dar viena jauki vieta ir tuo pačiu pašalintos kliūtys žuvų migracijai. Meras taip pat atkreipia dėmesį, kad prieš daugelį metų pastatyta vandens malūno užtvanka – akmenų, betono, medžio slenkstis – ne tik užtvėrė kelią žuvų ir kitų vandens gyvūnų migracijai upe aukštyn, bet ir buvo pavojų aplinkiniams keliantis objektas.
K.Tubis vardina, kas Anykščiuose dar nuveikta pasinaudojus Europos Sąjungos investicijomis: „neseniai pabaigtas Tilto gatvės projektas, kur Europos Sąjungos lėšomis sutvarkyta keletas pastatų, perduotų Anykščių turizmo ir verslo informacijos centrui. Ten veikia klasteris, įvairios mūsų bendruomenės, vyksta įvairios veiklos, veikia privati mokyklėlė, kirpykla, menininkų dirbtuvės. Taip pat sutvarkytas Okuličiūtės dvarelis – Anykščių perlas ant Šventosios upės kranto.“
Ko Anykščiams dar trūksta? „Manau, kad reiktų naujų turistinių veiklų ir objektų. Tokių, kokių Lietuvoje dar nėra. Kokių konkrečiai? Jei pasakysime idėją, ją kas nors pasisavins. Mes pirma linkę padaryti, o paskui pasigirti: štai, padarėm“, – sako Anykščių rajono meras.
Informacijos rengimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
