Apie tai, kaip darbo laiko trumpinimas atsiliepia produktyvumo rodikliams, „Žinių radijo“ laidoje „Ekonomika šiandien“ trečiadienį pasakojo Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) generalinis direktorius Gerimantas Bakanas ir Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) generalinės direktorės pavaduotojas Emilis Ruželė.
Būtent VŠT jau ne pirmus metus yra taikomas 4 darbo dienų savaitės modelis. Bendrovės generalinio direktoriaus teigimu, tokiu režimu dirba 80 proc. darbuotojų – likę 20 proc. yra pamaininiai darbuotojai, neturintys galimybės dirbti trumpiau.
G. Bakanas neslepia, jog bent pusė darbuotojų numatomus pokyčius iš pradžių vertino skeptiškai, tačiau, peržiūrėjus vidaus procesus ir pritaikius įvairius patobulinimus, bendrovė dabar tai vadina sėkmingu projektu, padėjusiu pasiekti pagrindinį tikslą – padidinti darbo našumą.
Tiesa, kartais galima išgirsti ir kitokių pasiūlymų, kaip pasiekti tą patį rezultatą, kurį suteikia darbo savaitės trumpinimas.
Pavyzdžiui, atleisti 20 proc. darbuotojų. „Įmonė yra 25 proc. susimažinusi jau darbuotojų kiekį. Tai yra, mes jau padarėm tą efektyvumą per darbuotojų susimažinimą, ir čia yra sekantis etapas, kai su tuo jau susimažintu darbuotojų kiekiu mes pakeliame darbo našumą“,– į siūlymus atsako G. Bakanas.
Keturių darbo dienų modelis suteikia pranašumą ir konkurencingoje darbo rinkoje, siekiant pritraukti profesionalus.
Anot VŠT generalinio direktoriaus, 84 proc. naujų darbuotojų, kurie įsidarbina bendrovėje, kaip pirmą priežastį, dėl kurios atėjo, nurodo 4 darbo dienų savaitę. Esą tokia praktika suteikia galimybę turėti trečią laisvą dieną, kurią galima išnaudoti šeimai, savęs tobulinimui ar kitiems tikslams.
Toks modelis pritaikomas ne visur
Vis tik LVK generalinės direktorės pavaduotojas atkreipia dėmesį, jog 4 darbo dienų savaitės modelis gali būti pritaikytas ne visose srityse. Nors ši praktika yra plačiai naudojama technologijų įmonėse ar tarp žmonių, kurie dirba ofisuose, tačiau gamybos srityje arba paslaugas teikiančiose įstaigose, tokiose, kaip senelių ar gimdymo namai, tai pritaikyti būtų sunkiai įmanoma.
Todėl, anot E. Ruželės, iškyla klausimas, ar visai Lietuvai toks modelis yra reikalingas?
„Aš tik gal paminėčiau, kad net ir šiandien, žiūrint į Europą, mažai kas dirba 40 valandų per savaitę. Lenkai, tiesą sakant, vidutiniškai daugiau net šiek tiek dirba. Mes Rytų Europoje šiek tiek iki 40 valandų, bet, tarkime, danai, norvegai – mažiau negu 36 valandas. Tai ten de facto jau artėja prie tų 4 dienų.
(...) Iš esmės, matome, kad turtingesnės šalys renkasi tą mažesnį darbo režimą, mažiau darbo valandų, ir tai yra labai normalu. Klausimas, ar Lietuvoje mes jau visi tam pribrendę esam, ar jau laiko daugiau trūksta, ar finansinių resursų?“,– situaciją Europoje apžvelgė E. Ruželė.
Pasak LVK generalinės direktorės pavaduotojo, jei papildomas laisvas laikas prisideda prie produktyvumo ir rezultato, klausimų dėl tokio laiko poreikio nekyla. Tačiau kai kuriuose sektoriuose, kur neįmanoma sustabdyti gamybos, 4 darbo dienų savaitė sukuria poreikį samdyti papildomus darbuotojus.
„Tai čia atsiranda diskusijos ir pokalbiai apie dirbtinį intelektą, technologijas. Turbūt ateityje iš tiesų jos padarys didelį pokytį, kad nuo darbuotojo trūkumo rinkoje, kurį šiandien jaučiame, pereisime prie kažkokio pertekliaus ir tada reikės jau nacionalinių sprendimų. Bet čia turbūt yra šiek tiek tolimesnė ateitis“,– prognozavo E. Ruželė.
Turint daugiau laiko sau keičiasi požiūris į darbą
Svarstoma, ar taikant 4 darbo dienų savaitės modelį, darbuotojo požiūris į darbą išlieka toks pat. Ar darbas vis dar suvokiamas, kaip galimybė kurti vertę ir geriausiai išnaudoti savo gebėjimus?
Anot G. Bakano, pasaulinės tendencijos rodo, kad laikai, kai žmonės dirbdavo daugiau nei 40 valandų per savaitę – jau praeityje. Dabar tendencijos keičiasi, žmonės nori daugiau kokybiško laiko sau, šeimai, o į pokyčius reikia reaguoti. Būtent tai ir turėjo įtakos permainoms VŠT.
„Kai mes nusprendėme eiti tuo keliu, ir buvo tas, kad jeigu žmogus yra laimingas šeimoje, jeigu jis yra gerai pailsėjęs, visomis prasmėmis, jeigu jis turi papildomo laiko investuoti į save, tai jo požiūris į darbdavį, į tai, ką jis daro tuose projektuose, kuriuose jis dalyvauja, yra iš tikro kitoks, nes jis jaučia tokį tam tikra prasme partneriškumą, kad į jį yra žiūrima kitaip. Galbūt tai filosofiškai skamba, bet realybėje mes tą dalyką matome“,– pasakojo VŠT generalinis direktorius.
Tiesa, G. Bakanas atkreipia dėmesį, jog prieš pasirenkant tokį modelį buvo iškeltas tikslas, kad klientai nepajaustų organizacijos viduje vykstančių pokyčių.
„Ir aš manau, tai pavyko, nes mes iš klientų susirenkame grįžtamąjį ryšį, ir nėra nusiskundimų, kad jūs per mažai dirbat ar per mažai reaguojat“,– pasakojo G. Bakanas.
Tikslą pasiekti padėjo ir tai, jog viena dalis su klientais dirbančios komandos laisvas dienas turi pirmadieniais, o kita – penktadieniais.
O jei savaitės viduryje yra atitinkama valstybinė šventė, tada VŠT darbuotojai dirba ir penktą savaitės dieną.
Ką įmonėms reiškia papildomi laisvadieniai?
Atkreipiamas dėmesys, jog lietuviai yra tie žmonės, kurie apskritai vidutiniškai turi daugiau darbo dienų nei Europos Sąjungos vidurkis. O papildomos laisvos dienos, tokios, kaip dienos savišvietai, sveikatos patikrai, mamadieniai ar tėvadieniai, pasak LVK generalinės direktorės pavaduotojo, yra vertinamos gana neigiamai.
„Tiesą sakant, esame su profesinėmis sąjungomis tokias diskusijas arba pokalbius turėję apie tai, kad galbūt visiems būtų daug naudingesnis modelis, kai, tiesiog atostogos metinės būtų didesnės tam tikroms grupėms ar visiems darbuotojams. Kad žmonės galėtų planuoti savo atostogas ir būtų lankstesnis, aiškesnis modelis.
(...) Dabar, tiesą sakant, ar tai šventinė diena, ar tėvadienis, ar mamadienis, yra sunku planuoti, sunku nuspėti. (...) Ir ką statistika, pavyzdžiui, apie tėvadienius rodo, yra penktadieniai. Didžioji dalis yra penktadieniai. Aš nesakau, kad tai yra blogai, tiesiog taip yra. Bet žmonės, ko gero, prasitęsia savaitgalį, pasiilgina savo laisvą laiką, kartais, žinoma, kad svarbu yra vaiką nuvesti pas gydytojus ar kažkokie kiti klausimai, bet, mes linktume lankstesnio modelio link“,– teigė E. Ruželė.
E. Ruželė priduria, jog šiame kontekste reikėtų susimąstyti ir apie kitą medalio pusę – vaikų užimtumą tėvų darbo metu. Ką daryti dirbantiems tėvams, kai jų pradines klases lankančių vaikų pamokos baigiasi 12 valandą?
„Čia yra labai didelė bėda ir apie lyčių lygybę kalbant, ir apie tą patį laisvą laiką. Juk mes norime, kad laisvu laiku tėvai su vaikais užsiimtų, kažką veiktų kartu, bet ne galvotų, kaip nuvežti, parvežti darbo metu į kažkokį būrelį ar mokyklą. Lygiai taip pat su darželiais – vasarą jungiamos grupės arba darželiai uždaromi, tai vasarą nedirba tėvai, ar kaip čia?“– kėlė klausimą E. Ruželė.
