Tačiau kroviniai plūsta ir toliau. Neseniai tapo aišku tai, apie ką kalbėta dar nuo metų pradžios: per Lietuvą į Rusiją masiškai gabenami automobiliai. Ne bet kokie, o tik prabangūs. „Mercedes“, „Porsche“ ar „Cadillac“, kurių vienas kainuoja apie 100 tūkst. eurų.
Tokius automobilius vežti į Rusiją uždrausta, tačiau bent iki šiol jie nesunkiai buvo gabenami geležinkeliais.
Antrinė „Lietuvos geležinkelių“ įmonė „LTG Cargo“ teigė dar kovą pastebėjusi į Rytų pusę vežamus prabangius automobilius. Sukaupus pradinę informaciją esą jau tą patį mėnesį ja pasidalyta su Muitinės departamentu, o vasarą duomenys perduoti ir teisėsaugos institucijoms.
Tik dokumentai greičiausiai buvo siuntinėjami sraigių paštu, nes patys muitininkai tvirtina tyrimą, bendradarbiaudami su „LTG Cargo“, atlikę nuo birželio iki rugpjūčio.
Kitaip tariant, apsukrūs prekeiviai turėjo galimybę dar kelis mėnesius sėkmingai verstis savo darbais.
Tyrimo metu nustatyta, kad iš ES valstybių automobiliai per Lietuvą buvo gabenami į Baltarusiją, Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekistaną, Tadžikistaną, Turkmėnistaną ir Sakartvelą, tačiau kažkokiais keliais pateko į Rusiją.
Pasitaikė net tokių atvejų, kai prekės būdavo skirtos neva Argentinai, bet gabentos per Lietuvos ir Baltarusijos sieną.
Muitinės atstovai tikrai teisūs teigdami, kad namų darbų neatliko ir Europos Sąjunga, nes Baltarusijai, kuri turi bendrą muitų erdvę su Rusija, taikomos švelnesnės sankcijos, todėl patekę į Minsko jurisdikciją kroviniai gali būti nesunkiai nukreipti į Maskvos pusę.
„LTG Cargo“ giriasi sustiprinusi kontrolę, nuo gruodžio nebeleisianti gabenti į Rytus transporto priemonių, kurių vertė viršys 50 tūkst. eurų. Muitininkai dievagojasi nuo šiol kreipiantys daugiau dėmesio ne tik į deklaracijas, bet ir į važtaraščius.
Vis dėlto bent kai kuriais atvejais – šaukštai po pietų, juk per Lietuvą keliavę dešimčių milijonų eurų verti automobiliai jau turi rusiškus numerius, susigrąžinti jų nebeįmanoma. O valdžia sugeba pasidžiaugti bent tuo, kad 90 procentų prekių, keliaujančių per Lietuvą Rusijos kryptimi, yra nelietuviškos kilmės.
„Lietuva – paskutinis taškas vykstant iš Europos Sąjungos. Tai sukelia didžiulį krūvį mūsų institucijoms“, – aiškino premjerė I.Šimonytė.
Tik ar nevertėtų ne skųstis, o ieškoti papildomų lėšų ir daugiau darbuotojų kontrolę atliekančioms tarnyboms? Nebūtinai Lietuvos biudžete – reikėtų deramai paspausti Briuselį, kad jis pravertų piniginę ES paribio šalims.
Niekas užsienyje nebuvo kaltas ir dėl to, kad „Lietuvos geležinkeliai“, beveik prieš metus įsigaliojus JAV paskelbtoms sankcijoms Baltarusijos kompanijai „Belaruskalij“, toliau keletą mėnesių gabeno per Klaipėdos uostą jos trąšas.
Šis skandalas buvo atkreipęs ir Seimo dėmesį – juk valstybinė įmonė, žinodama, kad bus įvestos sankcijos, prieš joms įsigaliojant sudarė sutartį su baltarusiais ir gavo avansinį mokėjimą.
Po to teko gintis, neva bankai pinigų nebeleidžia pervesti į agresiją prieš Ukrainą remiančią kaimyninę valstybę, o įsipareigojimus esą reikia vykdyti.
Tokiais argumentais žarstęsis M.Bartuška netrukus neteko „Lietuvos geležinkelių“ vadovo posto pasitraukęs su 55 tūkst. eurų išeitine kompensacija.
Tačiau niekas kitas nenukentėjo, nors labai sunku įsivaizduoti, kad tokia sutartis buvo sudaryta nežinant geležinkelių įmonę valdančiai Susisiekimo ministerijai ar Vyriausybei.
Galbūt valdantieji siekė patyliukais pratęsti trąšų tranzitą, nes jam nutrūkus tiek „Lietuvos geležinkeliai“, tiek Klaipėdos uostas neteko reikšmingos dalies pajamų. Juolab kad dar anksčiau Minsko diktatorius A.Lukašenka aiškino, jog be trąšų Lietuva esą praras trečdalį biudžeto įplaukų.
Kaip rodo patirtis, nieko panašaus neįvyko, nors kai kurių įmonių praradimai iš tiesų nemenki.
Kalbant apie sankcijas Ukrainą užpuolusiai Rusijai ir jos parankinei Baltarusijai, jos greičiausiai bus ir toliau griežtinamos. Todėl visos paribio valstybės, įskaitant Lietuvą, privalo rengtis dar akylesnei kontrolei.
Galima imti pavyzdį ir iš kai kurių verslo kompanijų. Antai vos prasidėjus karui Baltarusijoje buvo sustabdytos SBA ir VMG grupėms priklausančios gamyklos. Pastaroji grupė per keletą mėnesių savo verslui toje šalyje surado ir pirkėją.
Žinoma, tokie sprendimai lemia milžiniškus nuostolius, bet yra labai svarbūs kompanijų įvaizdžiui.
Tiesa, yra ir kitokių pavyzdžių. Kauno meto V.Matijošaičio ir jo šeimos kontroliuojama „Vičiūnų grupė“ tebevaldo gamyklą Rusijoje, kuri pernai akcininkams sukrovė rekordinį pelną – beveik 25 mln. eurų.
Pažadų būta galybės: pats meras metų pradžioje aiškino, kad tenykštis verslas bus parduotas kovą, paskui terminą nukėlė iki balandžio. Vėliau – dar 3–4 mėnesiams.
Tačiau metai baigiasi, o sandorio kaip nėra, taip nėra. Galbūt vėl kvepia rekordiniu pelnu?
Žodžiu, nusprendusiems toliau obuoliauti su velniu tos sankcijos nelabai ir baisios. Ypač jei kai kurios valstybės tarnybos į tokį verslą ilgokai žiūri pro pirštus.
