Vokietija išgyvena sunkmetį
Europarlamentaras S.Jakeliūnas sako, kad euro zonos šalių ekonomika prastėja jau kurį laiką. O tam įtakos turi ir pagrindinės Europos Sąjungos (ES) valstybės ekonominė padėtis.
„Taip vadinamas pramonės lokomotyvas – Vokietija – smarkiai stringa dėl išaugusių energetikos kainų, kurios dabar jau stabilizavosi, bet vis tiek neapibrėžtumas išlieka didelis. Pigi energetika iš Rusijos pasibaigė, kiti šaltiniai yra mažiau apibrėžti ir mažiau prognozuojami“,– teigė europarlamentaras.
Išskiriama ir viena iš Vokietijos pramonės sričių, šiuo metu patirianti sunkius laikus. Tai – automobilių pramonė. Anot S.Jakeliūno, pastaroji sunkiai, tačiau vis dar išlaiko konkurenciją. Tai ypatingai aktualu kalbant apie konkurenciją su Kinija, kuri yra viena pagrindinių Vokietijos pramonės produktų eksporto rinka.
„Per ilgą laiką, matyt, taip ir bus – ir automobiliai, ir visa gamybinė įranga galiausiai bus pagaminta Kinijoje. Bet kas liks iš Vokietijos, kuri neturi savo išteklių? Tiek retųjų mineralų, tiek energetinių išteklių – neturi arba turi labai ribotai.
(...) Jeigu Vokietijos eksportas ir kitų šalių eksportas atsiribos nuo Kinijos importo rinkos, na, tai neišgyvens Vokietija“,– prognozavo S.Jakeliūnas.
Didėjantis kitų regionų konkurencingumas atitinkamai paveiktų ir Vokietijos darbo rinką. Nors didelių problemų šioje srityje šiuo metu nėra, tačiau padėtis, anot S.Jakeliūno, gali pradėti prastėti.
„Realusis atlyginimo augimas, įvertinus infliaciją, jau lėtėja arba stagnuoja. Bet yra ilgalaikiai poveikiai, pavyzdžiui, tam tikrų pramonės įmonių migracija iš Vokietijos į kitas pasaulio šalis, įskaitant ir JAV – kalbos jau vyksta, ilgainiui gali prisidėti ir veiksmai. Taip kad ilgalaikio konkurencingumo ir ilgalaikės ekonominės plėtros galimybės blogėja“,– padėtį įvertino europarlamentaras.
Kaip tai atsilieps Lietuvai?
Manoma, jog Vokietijos ekonomikoje, lyginant su visa ES, situacija šiuo metu yra prastesnė. Tačiau Europos ekonomikos, o būtent tų šalių, kurios vykdo eksportą į Vokietiją, galimybės ateityje taip pat gali prastėti. Tai aktualu ir Lietuvai, kur dėl santykių su tokiomis šalimis, kaip Rusija, Baltarusija ar Kinija, eksporto rinka jau ir taip patiria suvaržymus.
„Suprantama, maža, lanksti ekonomika gali prisitaikyti, tačiau tos galimybės ribotos.
(...) Ir dar, turint omenyje, kad kainos, infliacija, taip, mažėja po truputį, bet ne ypatingai sparčiai. Palūkanos yra smarkiai išaugusios – ir verslui finansuotis, ir būsto paskolos pabrangusios. Suprantama, čia priklauso ir nuo reguliavimo, būsto paskolų kainodaros palūkanų, bet Lietuva yra visiškai užstrigusi nenormaliam būsto paskolų palūkanų reguliavime“,– pridėjo S.Jakeliūnas.
Tad galutiniame variante mažėja žmonių perkamoji galia, lėtėja vartojimas, taip pat – ir mažmeninė prekyba. O visa tai gali pasibaigti biudžeto gaunamų pajamų sumažėjimu.
Europarlamentaras priduria, jog dar daugiau neapibrėžtumo ir rizikos, kalbant jau apie visos Europos regiono ekonomiką, įneša karo židinys Artimuosiuose Rytuose. Esą gali nutikti ir taip, kad dėl vykstančio karo pradės augti energetinių išteklių kainos.
„Iššūkių yra pakankamai daug, ir tokių šviesulių, kol kas, ypatingai, turint omeny tuos karo židinius, tiek Ukrainoje, tiek Artimuosiuose rytuose tikrai nesimato. (...) Artimuosiuose rytuose labai sudėtinga situacija, ten Izraelis daug ką sau leidžia, ypatingai turėdamas praktiškai besąlygišką JAV paramą. Ir dabar, matyt, didesnė rizika ekonomikai yra iš Artimųjų rytų konflikto, lyginant su įtampa Ukrainoje“,– sakė europarlamentaras.
ES – ekonominis ar politinis darinys?
Vis dėlto kalbant apie Ukrainos įtaką regiono ekonomikai, S.Jakeliūnas pažymi, kad šalies įstojimas į ES turėtų neigiamą poveikį.
„Jeigu Ukraina tokioj būsenoj, kokioj yra dabar, būtų priimta, arba artimiausiais metais būtų priimta į ES, kiltų didžiuliai ekonominiai ir politiniai iššūkiai. Nes praktiškai visos valstybės taptų dotuojančiomis ES biudžetą, vienintelė paramos gavėja būtų Ukraina“,– teigė europarlamentaras.
Pasak pastarojo, dar viena dilema tampa pačios ES apibrėžimas – esą atrodo, kad tai yra daugiau politinis, negu ekonominis darinys. Todėl galima prognozuoti, jog ateityje ekonominių problemų turėsime dar daugiau.
„Reiškia, mes kalbam apie politinį darinį, kuris, jeigu toliau plėsis, savo konkurencingumą turbūt mažins, o ne didins“,– įžvalgomis dalijosi S.Jakeliūnas.
Vis tik gilios ekonominės krizės galimybių europarlamentas sako neįžvelgiantis. Tačiau, jo nuomone, bandymai diplomatinėmis priemonėmis sustabdyti tiek Ukrainoje, tiek Artimuosiuose rytuose vykstantį karą, dabar turėtų būti laikomi prioritetu.
„O Lietuva, tikiuosi, galės konkuruoti šitoj globalioj ekonomikoj turėdama jau ne vienos ekonominės krizės patirtį“,– pridūrė S.Jakeliūnas.
Trūksta aiškios pozicijos
Tuo metu ekonomistė I.Genytė-Pikčienė sako, kad pasaulis dabar atsidūrė gana unikalioje situacijoje. Esą dar metų pradžioje Pasaulio ekonomikos forumas įvardijo, kad ne tik pati Europa, bet jau visas pasaulis laviruoja ant polikrizės slenksčio. O ekonomikos augimui itin didelę įtaką daro visai ne ekonominės prigimties veiksmai.
„Kaip matome, iki 2020 metų ekonomikos pasaulyje buvo veikiama gerokai kitokiais vektoriais. Vyravo globalizacijos nuotaikos. Iš globalizacijos privalumų laimėjo tikrai daugelis regionų ir verslų, o pasaulio ekonomika iš to labai neprastai pelnėsi ir klestėjo.
Dabar matome, kad Rusijos karas prieš Ukrainą tuos vektorius tiesiog apvertė į visiškai priešingas puses.
Matome, kad vyrauja telkimosi į ekonominius geopolitinius polius nuotaikos. Europoje, kuri globalizacijos epochoje buvo viena didžiausių laimėtojų, šitie pokyčiai išties yra labai sudėtingi, nes neturime savų žaliavų išteklių, o mūsų konkurenciniai pranašumai, kuriais ilgą laiką didžiavomės (aukštos pridėtinės vertės gamyba, ypač – Vokietijos pramonė), susilaukė rimtų išbandymų, nes Kinija čia sugebėjo po truputėlį tuos pranašumus perimti“,– S. Jakeliūnui antrino „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė.
Teigiama, kad šiuo metu pasaulyje vyksta itin reikšmingi subsidijų karai, į kuriuos įsitraukia ne tik pati Kinija, bet ir Indija bei JAV. Minėtos šalys skiria didžiules sumas būtent žaliajai pramonei ir atsinaujinančiai energetikai. O Europoje šiame kontekste pasigendama aiškios pozicijos bei spartesnio sprendimų priėmimo.
„Europos Komisija yra iškėlusi labai aiškią ekonominės bei strateginės autonomijos kryptį. Bet pačios šalys ta kryptimi vis dar nejuda. Yra daug nacionalinių ir lakoniškų verslų interesų, nes į tą pačią Kiniją buvo nukreipta labai daug investicijų, ir tokių tiesioginių priklausomybių lieka labai nemažai“,– apie situaciją kalbėjo I.Genytė-Pikčienė.
Pasak specialistės, Europa nedaro nieko, kad palengvintų verslo sąlygas Vakarų šalyse ir sustabdytų regiono verslų ketinimus pasinaudoti siūlomomis subsidiijomis bei persikelti į kitus žemynus.
„Kad ir kalbant apie tą pačią automobiliių pramonę – JAV Kiniją įvardijo kaip grėsmę gerokai anksčiau ir savo automobilių pramonę apginklavo 27 proc. muito tarifu.
Tuo metu Europa taiko gerokai mažesnį tarifą. Ir iki šiol dar yra tikrai ne viena šalis, kuri net ir subsidijomis remia elektromobilių įsigijimą nepaisant to, kokioje šalyje tas elektromobilis yra pagamintas. Tai reiškia, netiesiogiai subsidijuoja tuos pačius Kinijos elektromobilius“,– pavyzdį pateikė I. Genytė-Pikčienė.
Pridedama, jog būtent dėl laiku nepriimtų sprendimų per ateinantį penkmetį bus sprendžiami Europos, kaip gaminančios ir konkurencingos ekonomikos, klausimai.
Kinija taip pat yra pažeidžiama
Vis dėlto yra ir kita medalio pusė. Pasak „INVL Asset Management“ vyriausiosios ekonomistės, Europa turi ir stiprų konkurencinį pranašumą.
„Jeigu paimtume pagal inovacijų indeksą, 10 valstybių TOP 20 yra būtent iš mūsų regiono. Ir čia yra mūsų stiprybė. Akademinė bazė, universitetai, taipogi tas inovacinis potencialas, jisai Europoje yra“,– pabrėžė ekonomistė.
O tuo metu Kinijoje situacija nėra tokia gera, kaip gali pasirodyti – šalies ekonomika taip pat susiduria su rimtais išbandymais.
„Kaip matome, augimas yra lėtas, ir to tokio riaumojančio atsigavimo, kokio visas pasaulis tikėjosi, kuomet Kinija jau nustojo žaisti pandemiją ir atitraukė tuos itin griežtus pandeminius apribojimus, tai to riaumojimo neįvyko“,– sakė I.Genytė-Pikčienė.
Teigiama, kad pastebimi Kinijos vidiniai disbalansai atsiranda dėl to, jog veikdama ne kaip rinkos, o kaip planinė ekonomika, šalis vystėsi netvariai. Vienos sritys buvo išaugintos pernelyg stipriai, kai tuo tarpu kitose srityse galima pastebėti reikšmingų skirtumų į neigiamą pusę.
„Atitinkamai tai yra ir nekilnojamo turto sritis, ir tam tikros pramonės šakos, ir statybų sektoriuje matome disbalansų. Jau nekalbant apie finansų sistemą, kur klesti šešėlinė bankininkystė, ir yra daug tokių užslėptų, užmaskuotų burbulų, bet po jais kapstantis giliau, tai ten yra vienos bėdos“,– situaciją apžvelgė I.Genytė-Pikčienė.
Teigiama, kad nors Kinija yra ypatingai priklausoma nuo eksporto, pastarasis neauga jau keletą mėnesių. Vienintelis regionas, kuriame stebimas eksporto augimas, yra Rusija.
„Geopolitinė poliarizacija veikia abiem kryptimis ir Kinijos nedemokratiniai sprendimai, flirtas su agresyvia Rusija taipogi yra signalas vakarietiškoms įmonėms, kad tai nėra užtikrinta ir tvari aplinka verslams vykdyti.
Kapitalas irgi atsitraukia ir net nesuvilioja tos mano minėtos įspūdingos Kinijos subsidijos. Tai, matyt, impulsų yra labai nevienareikšmių, ir verslai patys renkasi, kurioje aplinkoje jie nori veikti“,– apibendrino ekonomistė.
