Iš esmės prognozės ne ką skiriasi nuo skaičiavimų, kurie buvo pateikti metų pradžioje. Tiesa, tuomet neaiškumų būta daugiau, tad kurti net keli scenarijai.
Pagal realistiškai optimistinį variantą, ekonomika turėjo neaugti arba pasistiebti daugiausia iki 1,4 proc., pagal pesimistinį – kristi maždaug iki procento. Nors metai dar nesibaigė, galima drąsiai teigti, kad tikslus skaičius bus kažkur per vidurį.
Žvelgiant į ateinančius metus prognozės irgi svyruoja, tačiau ne pernelyg.
Antai Finansų ministerija yra numačiusi, kad BVP augs 1,7 proc., SEB bankas tikisi 1,5 proc. augimo, „Swedbank“ – 1,2 proc. Žinoma, šie skaičiavimai paprastai koreguojami kas ketvirtį, atsižvelgiant į ankstesnio laikotarpio rezultatus.
Kokiomis tendencijomis remiasi ekonomistai pateikdami tokius skaičius?
Pirmiausia mūsų šalies ūkio būklė ir raida labiausiai priklauso nuo eksporto. Metų pradžia eksportuotojams buvo ganėtinai negailestinga, bet jau rudeniop atsirado prošvaisčių.
Per sausio–spalio mėnesius bendra prekių eksporto apimtis, palyginti su tuo pačiu 2022-ųjų laikotarpiu, sumažėjo 9,6 proc. – iki 33,16 mlrd. eurų.
Lietuviškos kilmės prekių eksportas krito dar smarkiau – iki 20,38 mlrd. eurų (10,8 proc.).
Bet rudenį atsigavo per metus smarkiai smukusi baldų pramonė, taip pat optikos, elektronikos, metalo gaminių sektoriai. Tai rodo, kad lietuviškų prekių paklausa užsienyje kol kas smarkiai neauga, tačiau bent jau nebesmunka.
Tad eksportuotojai ir toliau liks priklausomi nuo padėties kitose rinkose, pirmiausia Vokietijoje.
Jei, kaip prognozuojama, šios ekonominiu požiūriu stipriausios ES valstybės ūkis bent iki kitų metų vidurio išbris iš jį ištikusios stagnacijos, galime tikėtis daugiau užsakymų. Jų ir taip pamažėl gausėja, nes užsienio gamintojai baigia valyti savo sandėlius ir vėl jungia konvejerius, o tam reikalingos ir detalės iš Lietuvos.
Tiek eksportuotojams, tiek vietos rinkai dirbančiam verslui bei visiems gyventojams itin svarbu, kokios kitąmet bus energijos žaliavų kainos. Visi dar pamena elektros kainų šoką, kuris ištiko praėjusiais metais.
Kol kas tikimybė tokiam sukrėtimui pasikartoti yra nedidelė. Europos Sąjunga ėmė sėkmingai kratytis priklausomybės nuo žaliavų iš Rusijos ir plėtoti žaliosios energijos gamybą. Tai matyti ir iš biržose skelbiamų skaičių.
Antai „Nord Pool“ Lietuvos zonoje elektros kaina šiuo metu siekia 110 eurų už megavatvalandę (MWh), nors prieš metus buvo 230 eurų.
Tiesa, iki 2021 m. (90 eurų) ar juolab 2020 m. (34 eurai) labai toli. Bet tokios kainos jau leidžia lengviau kvėpuoti.
Visiškai neišsipildė Kremliaus grasinimai, kad Europa be rusiškų dujų arba sušals, arba bankrutuos. Palyginti su pernai pasiektu piku – 290 Eur/MWh, dabar dujų kaina Roterdamo biržoje atrodo kone juokinga – 33 Eur/MWh. Juolab kad ir ateities sandoriuose ji ne ką didesnė.
Panaši padėtis ir naftos rinkoje. Kai ją eksportuojančių šalių kartelis OPEC kartu su Rusija nusprendė pratęsti gavybos sumažinimą iki kitų metų kovo, greičiausiai tikėjosi, kad kaina šoktelės net iki 100 dolerių už barelį.
Rugsėjį kaina buvo pakilusi iki 90 dolerių, tačiau nuo to laiko stabiliai mažėjo ir dabar šiek tiek viršija 70 dolerių už barelį. Turint galvoje, kad degalų kainos turi nemažai įtakos infliacijai, naftos atpigimas yra labai gera žinia.
Tai matyti ir iš vartojimo kainų: palyginti su spaliu, lapkritį metinė infliacija Lietuvoje sumažėjo nuo 3,1 iki 2,3 proc., arba kone iki dešimties kartų mažiau nuo pačios viršūnės 2022 metų rugsėjį, kai ji siekė 22,5 proc.
Aišku, kainos nemažėja, bet auga jau normaliu greičiu.
Tikėtina, kad tokios tendencijos išsilaikys bent artimiausią pusmetį, o gal ir per visus 2024-uosius. Tai leistų Europos centriniam bankui pamažu apkarpyti bazines palūkanų normas, kurios slegia tiek verslą, tiek būsto paskolas ar lizingo sutartis turinčius gyventojus.
Tiesa, kaip ir palūkanų didinimo atveju, greičiausiai viską lems Amerika: jei JAV Federalinis rezervų bankas ims jas mažinti, netrukus tuo paseks ir Europa, nes priešingu atveju jos konkurencingumas smarkiai sumažėtų.
Šviesa tunelio gale jau matyti, tai rodo ir banko „Luminor“ atlikta Baltijos šalių smulkiųjų bei vidutinių įmonių apklausa.
Pasirodo, Lietuvoje net trečdalis bendrovių kitąmet planuoja plėtrą, 27 proc. tikisi, kad apyvarta augs, o 46 proc. – kad liks stabili.
Kur kas blogesnės estų nuotaikos, tačiau jas nesunku suprasti: trečiąjį ketvirtį šios šalies BVP smuko net 3,9 proc., o pas mus nepakito.
Atlyginimų augimas Lietuvoje kitais metais greičiausiai bus mažesnis, tačiau tik dėl to, kad šiemet jie stiebėsi palyginti sparčiai – daugiau nei 10 proc.
Tad vidaus vartojimui, kuris turi nemenkos įtakos tiek biudžeto surinkimui, tiek BVP, mažėti priežasčių kol kas nėra, ypač jeigu bus apkarpytos palūkanų normos.
Tad į 2024-uosius kol kas galima žvelgti su atsargiu optimizmu. Stulbinančiu ekonomikos proveržiu nekvepia, bet nuosmukis bent kol kas irgi sunkiai įsivaizduotinas.
