2022 m. kovą dauguma ekspertų prognozavo, kad tų metų bendrasis vidaus produktas (BVP) dramatiškai – 20 proc. ar daugiau – sumažės, o infliacija bus maždaug tokio pat dydžio.
Tačiau tai, kas buvo numatyta, neįvyko. Naujausiais nacionalinės statistikos tarnybos „Rosstat“ duomenimis, 2022 m. Rusijos BVP sudarė 155,4 trln. rublių (1,6 trln. eurų), t. y. sumažėjo tik 1,2 proc. – formaliai ekonomika nedaug nukentėjo. 2023 m. BVP augimas – jau 3,6 proc., o tai yra net šiek tiek daugiau nei pasaulinis 2,6 proc. augimas.
Šiuos skaičius paaiškinti gana paprasta: jei skaičiavote automobilius, o dabar turite skaičiuoti tankus, BVP gali net išaugti. Išlaidos karui techniškai taip pat yra BVP augimas. Vien 2022 m. tiesioginės karinės išlaidos padidėjo nuo prognozuojamų 3,5 trln. rublių (36,8 mlrd. eurų) iki 4,7 trln. rublių (49,4 mlrd. eurų), arba bent jau nuo 3,7 proc. iki 4,1 proc. Metais anksčiau jos sudarė tik 3,1 trln. rublių (32,6 mlrd. eurų). Be to, „nacionaliniam saugumui ir teisėsaugai“, t. y. teisėsaugos institucijoms, buvo skirta 2,8 trln. rublių (29,4 mlrd. eurų), palyginti su 2,4 trln. rublių (25,2 mlrd. eurų) metais anksčiau.
2023 m. tiesioginės išlaidos gynybai išaugo iki 6,4 trln. rublių (67,3 mlrd. eurų). Ir tai dar ne viskas: aplink pačią karinę gamybą veikia ir iš užsakymų maitinasi daugybė kitų įmonių – jos negamina ginklų, dronų ir šaudmenų, tačiau be jų mirties mašina neveikia.
Tankų gamyklos pirko plieną iš metalurgų, darbininkai gaudavo atlyginimus, juos išleisdavo parduotuvėse ir pan. Panašūs dalykai vyko ir anksčiau. Pavyzdžiui, XX a. trečiajame dešimtmetyje ir JAV, ir Vokietija naudojo vyriausybines statybų programas kaip priemonę kovoti su ekonomine depresija: nors pačios šios investicijos greitos grąžos nedavė, žmonės gavo darbo, pirko prekes, o šie pinigai padėjo išgyventi kitoms įmonėms.
Tačiau anuomet pastatyti keliai ir namai kartais dar tarnauja ir šiandien, o tankas, sudegęs prie Bachmuto, niekada neatsipirks.
Kiaušiniai arba bananai
Infliacija yra antras pagal svarbą parametras, leidžiantis įvertinti gyventojų gerovės augimą. Tačiau, kaip ir BVP atveju, pats infliacijos rodiklis beveik nieko nereiškia. Jis turi taikomąją vertę tik tuo atveju, jei atsižvelgiama į maždaug tų pačių prekių ir paslaugų kainas. „Rosstat“ skaičiuoja daugiau kaip 775 tūkst. prekių ir paslaugų pardavimus visoje šalyje, keliuose šimtuose skirtingų pozicijų – nuo mėsos iki viešojo tualeto paslaugų. Niekas nesuvartoja viso šio krepšelio – kiekvienas turi savo parduotuvėje brangstančią dešrą.
Yra ir dar vienas aspektas: keičiasi į statistiką įtraukiamų prekių asortimentas. Tai reiškia, kad „Rosstat“ lygina kainas kiekvieną kartą, kai reikia įsigyti ką nors naujo – jei prekės apskritai yra parduotuvėje. Darbas didelis, tačiau jis nieko nepasako apie asmenines išlaidas. Štai kodėl 2022 m. oficiali infliacija – 11,92 proc. Didelė, bet ne mirtinai didelė. O 2023 m. ji net sumažėjo iki 7,4 proc. – mažiau nei ikikariniais 2021 m. Tik kažkodėl šalį nuolat drebina skandalai su kylančiomis kainomis – tai benzino, tai kiaušinių, tai bananų.
Tyrimų bendrovės „Romir“ duomenimis, „asmeninė kasdienio vartojimo prekių infliacija“ metine išraiška iki 2023 m. lapkričio buvo 24,2 proc.
Tačiau ir čia viskas nėra taip paprasta: jei infliacijos nepavyksta teisingai sumažinti, ji gali būti laikinai prikirpta dirbtinai. O dabar kaip tik tai ir vyksta: prekybos tinklai skundžiasi, kad nuo liepos buvo priversti mažinti populiariausių ir „socialiai svarbių“ prekių kainas. Apie panašų valdžios institucijų spaudimą praneša ir maisto produktų gamintojai. Tačiau tai negali tęstis be galo, o Federalinė antimonopolijos tarnyba netgi įvardija datą, kada kainos gali būti atlaisvintos: po 2024 m. kovo.
Pernai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne kartą teigė, kad piliečių pajamos auga daug sparčiau nei infliacija. Gruodį jis apskaičiavo, kad metinis darbo užmokesčio augimas, atmetus oficialią infliaciją, yra 8 proc. Be to, kiaušinių kainų augimą jis grindė būtent rusų turtėjimu.
Visų šių iškraipymų paaiškinimas paprastas: prasidėjus karui, buvo sunaikinti įprasti tiekimo kanalai. Sukuriami nauji, tačiau jie dažnai tuoj pat vėl sugriaunami. Vyriausybė skiria trilijonus karui ir taip pat stengiasi jei ne išgelbėti ekonomiką, tai bent jau gauti padorius BVP rodiklius. Tam ji teikia pigias paskolas. Ypač palankias hipotekos paskolas, nes vyriausybei artimi šaltiniai būsto statybą vadina „mėgstamiausiu Putino žaislu“. Visa tai veda prie perkaitimo: ekonomika nepajėgia efektyviai absorbuoti tokių srautų, o prekių gamybos ir pinigų kiekio neatitikimas sukelia infliaciją.
Priemonių nuo perkaitimo nėra daug. Pavyzdžiui, mažinti pinigų prieinamumą didinant kredito kainą. Ir tai paaiškina, kodėl centrinis bankas išlaiko 16 proc. pagrindinę palūkanų normą, nors, pavyzdžiui, 2016 m., esant tokiam pačiam oficialiam infliacijos lygiui, ši norma buvo tik 10,5–11 proc. Taip siekiama, kad infliacija nesprogtų, bet vyriausybė skundžiasi, kad tokiais sprendimais Centrinis bankas bando sulėtinti ekonomiką.
Labiausiai atsiėmė Kaliningrado sritis
Prasidėjus karui Ukrainoje, tapo sunkiau analizuoti, kas tiksliai vyksta Rusijos ekonomikoje: „Rosstat“ nustojo viešai skelbti išsamią statistiką apie bendrąjį regioninį produktą, tačiau kai kurie pramonės gamybos duomenys vis dar prieinami.
Remiantis jais, dvejus metus trukęs karas šiaurės vakarų Rusijos regionams buvo palyginti sėkmingas. Pramonės gamyba absoliučiais skaičiais 2022 m. išaugo 5,2 proc. ir dar 3,3 proc. 2023-asiais. „Severreal.org“ apklausti ekonomistai teigia, kad pramonės gamybai įtakos turėjo padidėję valstybės gynybos užsakymai.
Tačiau jei pažvelgsime į atskirus regionus, daugeliui jų metai baigėsi nuosmukiu. Pavyzdžiui, Murmansko srityje pramonė traukiasi jau dvejus metus iš eilės ir dėl to absoliučiais skaičiais prarado 4 proc., Vologdos srityje ji sumažėjo 4,9 proc. Bet vietos valdžios institucijos praneša, kad problemų regione nėra, įmonės dirba nepaisant sankcijų, europietišką techniką keičia kiniška arba kitų vadinamųjų draugiškų šalių įranga.
Kaliningrado sričiai pastarieji dveji metai tapo tikra katastrofa – pramonės gamyba čia sumažėjo 30,7 proc. Nuosmukis buvo stebimas visuose sektoriuose. Gamybos apimtys lengvojoje ir maisto pramonėje, juodojoje ir spalvotojoje metalurgijoje, chemijos ir naftos chemijos pramonėje, elektrotechnikos pramonėje, žemės ūkio mašinų gamyboje, statybinių medžiagų pramonėje sumažėjo 20 proc. ir daugiau.
Vietos pareigūnai teigia, kad regionas, kuris ribojasi su Lietuva ir Lenkija, nuo sankcijų nukentėjo labiau nei kiti regionai. Praėjusių metų pabaigoje Kaliningrado srities gubernatorius Antonas Alichanovas teigė, kad sankcijų žala siekia daugiau kaip 2 mlrd. rublių (21 mln. eurų). Tai pirmiausia lėmė tai, kad Lietuva dėl sankcijų uždraudė sausumos transportą į Kaliningradą. Tačiau ekspertai nemažą dalį nuostolių sieja su užsienio verslo, pirmiausia – automobilių gamintojų, pasitraukimu. „Avtotor“, kuri sudarė iki pusės visos regiono pramonės produkcijos vertės, dėl Vakarų partnerių pasitraukimo iki 2022 m. pabaigos atostogavo.
Su sunkumais susidūrė beveik visi rajono sektoriai: nuo gyvulių augintojų, netekusių maisto priedų, iki baldų gamintojų, likusių be furnitūros.
Naudos iš karo gavėjai
Kai kuriuose šiaurės vakarų regionuose pramonės gamybos mažėjimas 2023 m., palyginti su pirmaisiais karo Ukrainoje metais, sulėtėjo. Pavyzdžiui, Karelijoje 2022 m. pramonė smuko 22,4 proc., o kitais metais net paaugo 4,4 proc.
Sankt Peterburgas neabejotinai buvo vienas pagrindinių naudos iš karo gavėjų: 2022 m. jo pramonė augo 19 proc., 2023 m. – dar 5,5 proc. Eksporto į Europą, taip pat sausumos tranzito uždarymas padidino geležinkelių ir uostų paslaugų paklausą – tai iš dalies kompensavo pasaulinių konteinerių operatorių pasitraukimą. Išvykstamojo turizmo nuosmukis lėmė išaugusią rusų paklausą Sankt Peterburgo viešbučių ir restoranų paslaugoms. Miesto įmonės gavo nemažai užsakymų gynybos srityje.
Pageidavęs likti nežinomas Rusijos ekonomistas minėjo, kad didžiausias investicijų augimas stebimas Kaliningrado srityje, kur statoma ličio gamykla ir įrengimai keltams priimti, nes daug ko nebegalima gabenti sausuma. Pusėje regionų 2022 m. investicijos nesumažėjo – tai unikali situacija: sutapo biudžeto pinigų srautas ir tai, kad įmonės kaupė įrangos ir komponentų atsargas. Tačiau 2023 m. šis poveikis susilpnėjo.
Medienos pramonėje – skaudūs praradimai
Vienas iš karo šūkių buvo „posūkis į Rytus“ – nukreipti žaliavų eksporto srautą iš Europos į Kiniją ir, jei pasiseks, į kitas Azijos šalis. Tačiau praėjusiais metais pajamos užsienio valiuta iš eksporto sumažėjo 28 proc. Augti pavyko tik žemės ūkio produktų – tų, kurie vidaus rinkoje brango – eksportui. O, pavyzdžiui, medienos ir medienos gaminių eksportas smuko 30 proc.
„Mineralinių žaliavų pardavimas užsienyje – pagrindinis ekonomikos eksporto pajamų šaltinis – per metus atnešė 260,1 mlrd. dolerių. Palyginti su 2022 m., pajamos iš žaliavų sumažėjo 34 proc. po to, kai naftos bendrovės buvo priverstos suteikti dviženkles nuolaidas keliems likusiems pirkėjams, o „Gazprom“ nustojo tiekti daugumai Europos pirkėjų“, – rašo finansininkas, buvęs „YugraFinance“ generalinis direktorius Sergejus Anufrijevas.
Remdamasis agentūra „Regnum“, kuri yra gana lojali Rusijos valdžios institucijoms ir savo ruožtu remiasi oficialia Indijos statistika, ekonomikos mokslų daktaras Igoris Lipsitsas teigia: 2023 m. Rusija į Indiją patiekė prekių už 65 mlrd. dolerių, t. y. maždaug ketvirtadalį savo žaliavų eksporto. Tik 61 mlrd. dolerių rupijomis kol kas kabo Indijos bankuose. Tačiau šis eksportas įtrauktas į 2023 m. BVP: prekės buvo pagamintos, o pinigai už jas oficialiai gauti.
Dėl savo geografinės padėties „posūkis į Rytus“ ypač paveikė šiaurės vakarus: daug čia veikusių įmonių orientavosi į Europos rinkas. Pirmiausia tai – medienos pramonės įmonės.
„Rusijos medienos pramonė prieškarinius 2021 m. baigė su rekordiniais finansiniais rodikliais. Pirmą kartą 50 didžiausių įmonių pajamos viršijo 1 trln. rublių (10,5 mlrd. eurų). Tai buvo milžiniškas proveržis: pasaulinės kainos per pandemiją smarkiai išaugo, o 90 proc. rusiškų lentų eksportuojamos, – kalbėjo bendrovės „Lesprom Network“ generalinis direktorius Aleksejus Bogatyriovas. – Pagrindinė šiaurės vakarų rinka buvo Europa, į kurią be lentų buvo eksportuojama daug apvaliosios medienos. Daug kas plėtojo kuro granulių gamybą – jų 2 mln. tonų per metus iškeliaudavo į ES namų ūkiams“.
2022 m. ši rinka beveik iš karto dingo: kovo mėnesį ES paskelbė visišką draudimą importuoti medieną ir medienos produktus iš Rusijos. Senosios sutartys galiojo iki liepos 10 d.
Japonija vis dar priima pjautinę medieną, tačiau tiekimas labai sumažėjo. JAV rusiškai fanerai taikomi muitai padidėjo iki 50 proc., bet tiekimas vis dar vyksta, tik gerokai mažesnis. Atliekų sandėliuoti neįmanoma, katilinėms jų tiek daug nereikia. A.Bogatyriovas pasakojo, kad bandyta prekes į Europą siųsti reeksportuojant per Turkiją, bet ir šis kelias buvo greitai uždarytas. Pietų Korėja buvo vienintelė granulių pirkėja, o miško ruošėjai nežinojo, kur dėti likutį ir atliekas, kurios keliaudavo į celiuliozės ir popieriaus fabrikus.
Sustojo ne tik eksportinė gamyba, bet ir daugiamilijardinės investicinės sutartys. 2022 m. pabaigoje didžiausio šiaurės vakaruose Ust Jansko medienos komplekso savininkas Vladimiras Butorinas pranešė, kad bendrovės nuostoliai sustabdžius tik vieną investicinį projektą Archangelsko srityje pasiekė 10 mlrd. rublių (105,2 mln. eurų), bendrovė atleido daugiau kaip ketvirtadalį darbuotojų, o granulių gamyklas teks visiškai sustabdyti. Jis planavo, kad 2023 m. pajamos sumažės 2,5–3 kartus. Rimtai svarstyta idėja perkelti medienos perdirbimo įmones iš šiaurės vakarų į Sibirą. Vis dėlto iki to neprieita – juk su žmonėmis taip pat reikėtų kažką daryti. Tačiau buvo atšauktas projektas statyti naują celiuliozės ir popieriaus fabriką Karelijoje už 178 mlrd. rublių (1,87 mlrd. eurų).
Tačiau pardavimų sumažėjimas nesutrukdė kilti kainoms. Jei geros apdailintos lentos kubinis metras kainavo 1500–1600 rublių (15,79–16,84 euro), tai 2022 m. vasaros pradžioje – jau 2000–2100 rublių (21,05–22,11 euro). „Sakė, kad daug jų iškeliavo į Donbasą – jie privertė pigiau atiduoti tranšėjoms ir įtvirtinimams. Taip pat pardavinėjo jas Kinijai, o prieš tai – Turkijai“, – sakė Pavelas, verslininkas iš Leningrado srities.
Bandant nukreipti medienos eksportą iš šiaurės vakarų į Kiniją, susidurta su transporto išlaidomis, kurias reikėjo kompensuoti. 2022 m. gruodį Vologdos srities medienos gamintojų ir eksportuotojų sąjungos vykdomasis direktorius Aleksejus Jevstafjevas sakė, kad kompensacijų pakako padengti tik 65 proc. patirtų papildomų išlaidų, o didžiosios įmonės gavo dar mažiau.
Tuo pat metu miško ruošos ir miškininkystės įrangos atsarginių dalių kaina išaugo pusantro karto. Muitinio įforminimo ir privalomųjų fitosanitarinių sertifikatų kaina per pastaruosius dvejus metus padidėjo maždaug penkis kartus. Dėl to vakarinės Rusijos dalies medienos perdirbimo įmonės ėmė pralaimėti likusiose tikslinėse rinkose net konkurentams iš Skandinavijos, kurių nepaveikė daugkartinis logistikos ir kitų gamybos veiksnių kainų augimas.
Iškilo ir kita problema – konkurencija šalies viduje. 2023 m. sibiriečiai ėmė skųstis: Sibiras visada vežė prekes į Kiniją, o dabar su jais konkuruoja šiaurės vakarai, prie jų prisijungė ir baltarusiai. O pyragas, kurį tenka dalintis, netapo didesnis: Kinija neima visko, ką pasiūlai, akiratyje buvo ir Egiptas, bet ir čia didelė infliacija, o statybų sektorius neauga. Šiek tiek gelbėjo tiekimas į Uzbekistaną.
„Pasaulinėje rinkoje nėra antros Europos, taip pat nėra ir pakaitalo JAV“, – kalba A.Bogatyriovas.
Vidaus rinkoje padėtis taip pat pasikeitė – kainos sumažėjo. Anot Pavelo, anksčiau reikėdavo laukti dvi ar tris savaites, kol sulaukdavo pateikto užsakymo, o dabar jų nėra, todėl nuolatinius pirkėjus čiumpa. „Jei pasakau, kad radau mažesnę kainą, jie daro nuolaidą“, – sako Pavelas.
Tačiau, pasak jo, rinkoje iškilo dar viena problema: dėl ekonomikos nuosmukio į Leningrado sritį patraukė meistrai iš Pskovo ir Novgorodo sričių, kurie mažina kaimo sodybų statybos kainas.
Dvejopas įspūdis
Valstybės pinigų srautas gali suteikti vienkartinį postūmį ekonomikai, tačiau „biudžeto impulsas“, kaip stiprus narkotikas, greitai sukelia priklausomybę: pirminis poveikis išsikvepia, o įmonės užkimba ant lengvų pinigų „adatos“ ir sąlygų, kai kainas galima nustatyti gana savavališkai, nesirūpinant pardavimais. Norėdamos atnaujinti net ir nedidelį augimą, pasiektą 2023 m., valdžios institucijos turės sugalvoti ką nors naujo.
„Vizualiai pagal federalinio ir regioninių biudžetų būklę ypatingų problemų nėra – saugumo rezervo dar turėtų pakakti bent porai metų, o net jei konkrečiame regione reikalai labai pablogės, centras padės“, – sako buvęs vieno didžiausių finansinių kontroliuojančių bendrovių vadovas. – Kartu šalies ir regiono ekonomika daro dvejopą įspūdį: viena vertus, ji akivaizdžiai nebuvo pasirengusi užsitęsusiam karui.
Kita vertus, net ir dabar atrodo, kad viskas daugiau ar mažiau normalu, laikas ramus, bet staiga atėjo „didelis valstybinis užsakymas“. Šis bandymas „kariauti ir kartu nekariauti“ vargu ar gali tęstis be galo. Tai reiškia, kad gali įvykti naujų drastiškų pokyčių – greičiausiai griežtesnio valstybės įsikišimo kryptimi. O jų pasekmių piliečių gerovei kol kas ne taip jau sunku, bet veikiau nenorima prognozuoti“.
2024 m. valstybės biudžeto išlaidas nuspręsta padidinti nuo 31,2 trln. rublių (328,4 mlrd. eurų) (faktiškai 2023 m. buvo 32,4 trln. rublių (341 mlrd. eurų)) iki 36,7 trln. rublių (386,3 mlrd. eurų). Tiesa, išlaidų ekonomikos plėtrai dalis sumažės iki 15 metų minimumo, tačiau išlaidos gynybai padidintos 68,2 proc. iki 10,77 trln. rublių (113,3 mlrd. eurų). Be krašto gynybos dar yra 3,4 trln. rublių (35,7 mlrd. eurų) vertės straipsnis „nacionalinis saugumas“. Taigi valstybė skirs daugiau nei pakankamai pinigų. Tačiau vargu ar verslas turėtų atsipalaiduoti: juk valstybė yra suplanavusi 35,1 trln. rublių (369,4 mlrd. eurų) pajamų – o jas iš kažko reikia paimti.
*Valiutos kursas – pagal „exchange.lt“.
