Ar tikrai būtų taip gerai, jeigu visi gyventume iki 95 metų? Ar dabar jau susiduriama su demografine problema?
Anaiptol. Bent jau taip teigia garsus Vokietijos statistikos specialistas Gerdas Bosbachas.
– Kūdikių bumo karta (gimę 1946–1964 m.) netrukus išeis į pensiją. Tyrėjai prognozuoja, kad sveiko gyvenimo trukmė per artimiausius dešimtmečius galėtų gerokai pailgėti. Nepaisant to, ar nemanote, kad mums gresia demografinė katastrofa?
– Juk senstame daugiau kaip 150 metų ir katastrofa neįvyko. 1900–2000 metais vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo 30 metų.
Senų žmonių dalis per šį laikotarpį išaugo tris kartus, o jaunų sumažėjo perpus. Sutrumpinome ir darbo laiką. Dabar niekas kaip anksčiau nedirba 60 valandų per savaitę, o 40.
Turime 6 savaites atostogų vietoj dviejų. Paprastai žmonės dirba ne nuo 14 iki 70 metų, bet nuo 20 iki 65-erių. Be to, šimtai tūkstančių jaunų žmonių žuvo per du pasaulinius karus. Ar Vokietija tapo skurdesnė? Ne. Labai išaugo materialinė gerovė ir buvo sukurta socialinė valstybė.
– Tačiau dabartinė padėtis kitokia?
– Visiškai ne. 1991–2021-aisiais gyvenimo trukmė padidėjo 5,2 metų, per 64 metus perkopusių žmonių skaičius augo nuo 15 iki 22,1 proc. Jaunesnių negu 20-ies metų dalis nuo 21,5 sumažėjo iki 18,5 proc. Tad daugiau senų, mažiau jaunų žmonių ir 5 metais ilgesnė gyvenimo trukmė. Ir tai drama?
Vokietijos gyventojų gerovė, matuojant bendruoju vidaus produktu (BVP), ilgainiui augo realia verte. Neskaitant infliacijos – maždaug 45,2 proc.
Demografija dažnai tėra pasiteisinimas dėl savo klaidų ar socialinių išmokų sumažinimo.
– Tačiau negalite paneigti, kad vienas dirbantysis finansuoja vis daugiau pensininkų. 2010-aisiais šis santykis buvo 3 ir 1, 2035-aisiais turėtų būti 2,3 ir 1. Ir kas žino, kaip bus toliau.
– Bet 1900-aisiais vienam pensininkui teko dar 13 dirbančiųjų, 1950-aisiais buvo 6. Nepamirškime ir darbo našumo raidos. 1900 m. vienas ūkininkas išmaitindavo aštuonis žmones, 2000-aisiais – daugiau nei 80.
Nebevažinėjame arkliais traukiamu vežimu, o automobiliu ar skrendame lėktuvu. Išmanusis telefonas, internetas, dirbtinis intelektas – tiesiog pamirštame, kokie našūs tapome.
– Ką tai reiškia?
– Daugelio tyrimų skaičiavimai aprėpia 40 ar 50 metų, bet dažnai susidaro įspūdis, lyg pokytis jau rytoj pasibels į mūsų duris.
Žmonės nekreipia dėmesio į tai, kiek daug laiko jiems reikia prisitaikyti.
Kai prieš 50 metų gėriau savo pirmąjį alaus bokalą, jis kainavo 45 pfenigius. Jei anuomet kas nors man būtų pasakęs, kad po 50 metų Kelno alaus bokalas kainuos 8 kartus daugiau, būčiau tuojau pat tapęs abstinentu. Bet turėjau 50 metų prisitaikyti, per šį laikotarpį išaugo ir mano pajamos.
– Tačiau Vokietija sensta ir ateityje sens dar labiau.
– Tiesa. Bet ar tai blogai? Pažvelkite, kas pasaulyje yra turtingos šalys. Vokietija, Prancūzija, Italija, Skandinavijos valstybės, JAV, Kanada, Japonija.
Beveik visos senstančios šalys. Tos, kurių gyventojai jaunesni, pavyzdžiui, Nigerijos ar Bangladešo, yra skurdesnės. Tai, kad senėjanti valstybė turi būti bloga, yra visiškai kvailas požiūris.
– Kadangi ilgiau gyvename, privalome ir ilgiau dirbti. Priešingu atveju tuštėja pensijų kasų sąskaitos.
– Kas jaučiasi fiziškai pajėgus ir nori ilgiau dirbti, turėtų tai ir daryti. Bet daugelis žmonių statybos sektoriuje, gydymo įstaigoje, fabrikuose daugiau dirbti nebegali, nes jie yra išsekę. Visa visuomenė neprivalo ilgiau dirbti.
– Bet apriboti pensijų išmokas turbūt teisingas žingsnis?
– Netiesa. Nevertinkite absoliučių skaičių. Jie visuomet didėja ir dėl augančių kainų. Kasmet auga išlaidos automobiliams arba atostogoms. Lemiamas veiksnys – gerovės dalis, o išlaidos pensijoms lieka stabilios ir sudaro maždaug 10 proc. BVP.
– Vis dėlto pensijų įmokos nuolat didėja?
– Pensijoms skiriama atlyginimo dalis sumažėjo nuo 19,9 proc. 2010-aisiais iki 18,6 proc. 2022 m., nors pensininkų turime kur kas daugiau. Bet jeigu įmokos šiek tiek pakiltų, tai nebūtų problema.
Pavyzdžiui, uždirbate tūkstantį eurų ir mokate 10 proc. įmoką, tuomet lieka 900. Jei atlyginimas pakyla iki 2 tūkst. ir įmoka iki 15 proc., jums lieka dar 1700 eurų.
Materialinė gerovė auga, todėl didindami įmokas galime turėti ir geras pensijas.
– Ar nėra prasmės apsirūpinti ir taupyti blogesniems laikams?
– Pavieniai asmenys gali sutaupyti, bet ekonomika – ne. Negalite sutaupyti nei duonai, nei apsilankymui kirpykloje.
Galite taupyti tiktai pinigus. Ir ką už tai gausite per 30, 40 metų, priklauso nuo to, kaip seksis ekonomikai. Jeigu prekių pagaminama ir paslaugų suteikiama mažiau, santaupos mažai naudingos. Pasiūla išlieka maža.
– Bet juk prekes ir paslaugas galėtume importuoti?
– Iš kokių valstybių? Daugelis šalių sensta kaip mes.
Ne, jeigu valstybė nori apsirūpinti, privalo investuoti į mokyklas ir universitetus, atnaujinti gatves ir geležinkelius, skatinti skaitmenizaciją ir ekologinį ekonomikos pokytį.
Tai geriau nei kaupti pinigus.
– Jei demografija nėra problema, kodėl visur trūksta specialistų?
– Kai kurios sritys turi problemų, visa Vokietija, žinoma, ne. Dar niekada neįdarbinome tiek daug žmonių kaip pastaraisiais metais ir jie dar niekada nedirbo tiek daug valandų. Kaip gali jų trūkti?
– Bet, pavyzdžiui, ligoninės ir slaugos namai nuolat ieško darbuotojų.
– Taip, bet tai ne demografijos padarinys. Tai – vidaus poreikis.
Daugelis pagyvenusių žmonių priežiūros stažuotojų, nepaisant jų trūkumo, turėjo iki 2019 m. už mokslą mokėti mokestį. Paskui jų laukė prastai apmokama profesija. Kas taip daro? Tai atgrasė daugelį pretendentų.
Parengta pagal „Stern“.
