Spalvota ir kiek ironiška jo gyvenimo istorija pagreitį įgavo tuomet, kai sąžiningai visą gyvenimą dirbęs Harlandas Sandersas nepanoro savo gyvenimo saulės paskandinti skurde, gaudamas vos 105 JAV dolerių pensiją. Tačiau iki lemtingo momento reikėjo eiti ilgą ir spalvotą gyvenimo kelią.
Mėsininko ir namų šeimininkės šeimoje 1890 metais Indianos valstijoje gimęs Harlandas Sandersas buvo jau trečiasis vaikas. Kai mažajam Harlandui suėjo penkeri, šeima neteko tėvo ir šeimos maitintojo. Vienai su trimis vaikais likusiai motinai teko įsidarbinti konservų fabrike, o naktimis, dėl papildomo uždarbio, siūti ir taisyti drabužius. Tuo metu jaunasis Harlandas plušėdavo virtuvėje ir gamindavo maistą visai šeimai.
Norėdamas pagerinti skurdžią finansinę situaciją šeimoje, jau dešimtmetis Harlandas buvo priverstas mesti mokyklą ir dirbti netoli namų esančioje fermoje. Tačiau sustabdyti mokslai bei juodas darbas fermoje situacijos nepakeitė. Prispausta finansinio nepritekliaus Harlando motina ištekėjo už pasiturinčio fermos savininko ir šeima išsikėlė į Indianapolio priemiestį. Dvylikametis Harlandas niekaip neradęs bendros kalbos su savo patėviu, buvo išsiųstas atgal į kaimą.
Atstumtas šeimos Harlandas vėl įsidarbino fermoje už 14 JAV dolerių per mėnesį bei stogą virš galvos. Gražiausius vaikystės metus praleidęs dvokiančiose fermose Harlandas pagaliau sulaukė pasiūlymo dirbti „švarų darbą“ - būti viešojo transporto kontrolieriumi. Tačiau tik prasidėjęs miestietiškas gyvenimas nutrūko, kai nepilnametį H. Sandersą išsiuntė į tarnybą JAV armijos padalinyje Kuboje. Pasibaigus tarnybai Harlandas vedė savo gyvenimo meilę - Josephiną King Jasper, pradėjo ankstyvą šeimyninį gyvenimą ir susilaukė trijų atžalų.
Pavieniai ir nepastovūs darbai iš karinės tarnybos grįžusiam Harlandui neteikė džiaugsmo, juolab kad toks gyvenimo būdas nežadėjo stabilios finansinės ateities. Išbandęs fermerio padėjėjo, transporto kontrolieriaus, draudimo pardavėjo bei keltininko profesijas Harlandas gavo viliojantį pasiūlymą dirbti prekybos rūmų sekretoriumi.
Įsidarbinęs naujojoje darbo vietoje Harlandas sutiko mokslininką, kuris pristatė savo naują ir pelningą gamtinių dujų lempų eksploatavimo išradimą. Harlandas Sandersas išsipirko patentą šiai veiklai, tačiau laikui bėgant verslo planas pasirodė pasenęs ir nepelningas. Tai buvo pirmasis, nors ir nevykęs, Harlando bandymas pradėti savo verslą.
Nesėkminga pradžia kuriam laikui atbaidė norą gyvenimą sieti su verslu, tad Harlandas įsidarbino geležinkelio transporto kompanijoje. Tuo pačiu ėmė studijuoti teisės mokslus universitete. Nesuderinęs studijų ir darbo geležinkelio kompanijoje metė pastovų darbą ir pradėjo dirbti laisvai samdomu teisininku. Sėkminga teisininko karjera truko iki1915 metų. 1920 metais Harlandas įsivėlė į skandalą su klientu teismo salėje. Po šio įvykio ji teisininko karjera žlugo.
1929 metais H. Sandersas persikėlė gyventi į Korbino miestą. Pasinaudojęs sukaupta verslininko patirtimi, netoli miesto esančiame kelyje atidarė degalinę. Pro šalį važiavę keliautojai sustojo įsipilti degalų ir pasiteiravo, kur čia netoliese galėtų ko nors užkąsti. Staiga Harlandui į galvą šovė mintis įkurti užkandinę šalia savo degalinės.
Naujojoje užkandinėje tebuvo vos 6 sėdimos vietos, o maisto pasirinkimas buvo minimalus: kepta vištiena, kumpis, daržovės bei sausainiai. Pajutęs klientų susidomėjimą Harlandas užuodė sėkmingo verslo pradžią. Perkėlęs savo užkandinę į kitą gatvės pusę padidino sėdimų vietų skaičių iki 142, o buvusioje vietoje įrengė kuklų motelį norintiems naktį kelyje praleisti šiltai ir jaukiai.
Žinių trūkumas privertė Harlandą išvykti į aštuonių savaičių stažuotę Kornelio universitete, ten jis tobulinosi restoranų ir viešbučių valdymo įgūdžius. Įsisavinęs verslo valdymo specifiką, Harlandas pakeitė interjerą savo kavinėje bei pradėjo siūlyti kokybišką ir skanų maistą.
Naujai įrengta užkandinė atkreipė ir garsaus to meto restoranų bei kavinių kritiko Duncano Hineso dėmesį. Pastarasis savo knygoje „Adventures in Good Eating in the 1930s“ H. Sanderso užeigą įrašė į lankytinų vietų sąrašą. Po tokio pripažinimo Harlando užkandinė susilaukė neregėto populiarumo.
1935 metais populiari kavinė sulaukė ir Kentuckio gubernatoriaus Ruby Laffoono dėmesio. Susižavėjęs tiekiamu maistu, paslaugų kokybe ir jaukumu gubernatorius H. Sandersui suteikė Kentuckio garbės pulkininko laipsnį už neįkainojamą indėlį į nacionalinės virtuvės plėtrą. Po dvejų metų Sandersas atidarė keletą užkandinės filialų Šiaurės Karolinoje.
Pajutęs, kad padidintas užkandinių skaičius šalyje didelio pelno neatneš, Harlandas ėmėsi gerinti paslaugų ir maisto kokybę. Siekdamas nustebinti savo klientus Harlandas Sandersas tobulino prieskonių mišinius bei trumpino vištienos patiekalų paruošimo trukmę. Keptos vištienos klientai privalėjo laukti 45 minutes, kol ši apskrus metalinėje keptuvėje.
Kaip tik tais pačiais metais buvo pristatyta naujausia technologija - aukšto slėgio kepimo agregatas, leidęs vištieną paruošti vos per 9 minutes. Pirmasis išbandęs naujausią kepimo technologiją, H. Sandersas pastebėjo, kad vištiena lieka maloniai drėgna, kvapni bei maloniai apskrudusi. Beje, šis kepimo metodas yra išlikęs iki šių dienų. Žingsnis po žingsnio pakelės degalinės užkandinė tapo greitojo maisto restoranų tinklu „Kentucky Fried Chicken“.
Atkakliai dirbdamas Harlandas 1949 metais antrą kartą gavo pulkininko vardą. Nuo to laiko Harlandas prie savo vardo ir pavardės naudojo sąžiningai užtarnautą titulą – pulkininkas Harlandas Sandersas. Suteiktas titulas įpareigojo Harlandą keisti ir savo aprangos stilių. Nuo šiol pulkininkas Harlandas Sandersas kiekvieną dieną vilkėjo baltą kostiumą, šviesius marškinius, ryšėjo juodą peteliškę ir avėjo juodus batus, o pražilusi ir kruopščiai prižiūrėta barzdelė suteikė savitos charizmos. Būtent su tuo pačiu baltu kostiumu Harlandas ir buvo palaidotas.
Po Antrojo pasaulinio karo JAV ekonomika stabilizavosi, tačiau krizės padariniai skaudžiai atsiliepė Harlando verslui. 1950 metų pradžioje Harlandas buvo priverstas pasirašyti pirmąsias franšizės sutartis ir, norėdamas išsaugoti verslą, pirmą kartą pardavė savo slaptą vištienos receptą bei originalią prieskonių mišinio sudėtį. Už kiekvieną parduotą vištienos kepsnelį iš verslo partnerių pulkininkas Sandersas gaudavo penkis centus.
1955 metais JAV vyriausybė nutarė tiesti naują greitkelį, kuris aplenkė visas pulkininko Sanderso užkandines. Naujai atidarytas greitkelis viliojo keliautojus vykti tiesesniu, greitesniu ir patogesniu keliu. Į Sanderso užkandines žmonės nebeužsukdavo.
Įklimpęs į milžiniškas skolas Harlandas buvo priverstas parduoti savo turtą aukcione. Sumokėjęs skolas, susiskaičiavęs jau kukliomis tapusias gyvenimo santaupas ir pasiėmęs socialinio draudimo išmoką, kuri buvo vos 105 JAV doleriai, Harlandas desperatiškai leidosi į kelią norėdamas išplatinti savo vištienos kepimo metodą, receptus ir prieskonių rinkinį.
Sulaukęs 65 metų pulkininkas Sandersas sėdo į savo „Cadillac“ ir pasileido kur tik akys veda. Užsukęs į kiekvieną kelyje pasitaikiusią užkandinę siūlė pirkti originalų prieskonių receptą. Visus sandorius su užkandinių savininkais sutardavo automobilyje ir tik rankos paspaudimu. Už kiekvieną šiuo metodu iškeptą vištienos gabaliuką H. Sandersas gaudavo po penkis centus.
Per metus pulkininkas Sandersas nukeliaudavo 200 tūkst. mylių. Kalbama, kad pulkininkas atsakymo „ne“ prieš išgirsdamas lauktąjį „taip“ sulaukė 1009 kartus. Pardavimo sąlygos nesikeitė – kiekvienas parduotas vištienos gabaliukas atnešdavo jam penkis centu, o restoranas gaudavo prieskonių receptus. Receptai buvo tokie skanūs ir ypatingi, jog iki 1963 metų pulkininko Sanderso metodu ir receptais naudojosi jau 600 restoranų JAV ir Kanadoje ir pulkininkui Harlandui Sandersui uždirbdavo apie 300 tūkst. dolerių per metus.
1964 metais Harlandas Sandersas pardavė keliems investuotojams „Kentucky Fried Chicken“ receptūrą ir teises į savo įvaizdį už 2 mln. dolerių (po šešerių metų kompanija buvo parduota už 285 mln. dolerių) ir 40 tūkst. dolerių metinį atlyginimą bei įsipareigojo dirbti kompanijoje „amžinai“.
Vienas iš investuotojų buvo 29-metis verslininkas Johnas Y. Brownas, kuris pakeitė „Kentucky Fried Chicken“ restoranų koncepciją ir per trejus metus vieno žmogaus kompanija tapo pasauline korporacija, turinti pusantro tūkstančio restoranų JAV, Kanadoje, Puerto Rike, Meksikoje, Japonijoje, Jamaikoje ir Bahamose. Tuo metu „Kentucky Fried Chicken“ buvo didesnė net už „McDonald‘s“.
Maždaug tuo metu atsirado ir garsusis „Kentucky Fried Chicken“ kibirėlis – jį sukūrė dabartinio greitojo maisto tinklo „Wendy’s“ įkūrėjas Dave'as Thomasas. Siekdamas išlaikyti parduotą vištieną karštą ir šviežią jis sukonstravo kartoninį vaškuotą kibirėlį. Harlandui Sandersui kilo mintis jį pritaikyti „Kentucky Fried Chicken“ tinkle.
Beje, kibirėlio dizaino istorija pamokanti – Dave'o Thomaso draugui, apipavidalinusiam kibirėlius, Harlandas Sandersas pasiūlė pasirinkimą – vienkartinis mokestis už dizaino teises – 10 tūkst. dolerių arba dešimt centų už kiekvieną pasaulyje parduotą kibirėlį. Draugas nepatikėjo sėkme ir pasirinko vienkartinį mokestį. Po to turbūt graužė nagus, kaip ir visi jo palikuonys – šiais laikais per metus visame pasaulyje yra parduodama iki 50 mln. „Kentucky Fried Chicken“ kibirėlių.
1970 metais Harlandas Sandersas pasitraukė iš „Kentucky Fried Chicken“ kompanijos valdybos – pulkininkas buvo 80 metų. O kitais metais investuotojas J. Y. Brownas pardavė kompaniją maisto ir alkoholinių gėrimų konglomeratui „Heublein“ ir už savo akcijas gavo 35 mln. dolerių. Už tokį J. Y. Browno suktumą H. Sandersas keikė jį iki pat savo mirties 1980 metais.
„Kentucky Fried Chicken“ kompanija nuo to laiko ėjo iš rankų į rankas. 1982 metais „Heublein“ tapo tabako kompanijos „R.J. Reynolds Industries Inc.“ dalimi, o 1986 metais 6 tūkst. „Kentucky Fried Chicken“ restoranų už 840 mln. dolerių įsigijo pramonės gigantas „PepsiCo“ - tai ir paaiškina, kodėl visuose „Kentucky Fried Chicken“ restoranuose parduodami tik „PepsiCo“ gėrimai.
Nuo tuo laiko „Kentucky Fried Chicken“ plėtra įgavo stulbinantį pagreitį. Integruojant ją su kitais restoranais per dešimt metų kompanijos apyvartos patrigubėjo. 1991 metais dėl sumenkus greitojo maisto įvaizdžiui ir paūmėjus psichozei dėl sveikos mitybos „Kentucky Fried Chicken“ pavadinimas pakeistas į trumpinį - KFC, tačiau nuo 2007 metų, vėl sparčiai populiarėjant keptos vištienos patiekalams, senasis pavadinimas „Kentucky Fried Chicken“ vėl pradėtas oficialiai naudoti kartu su naujuoju KFC.
1987 metais KFC atidarė savo pirmąjį restoraną Kinijos Liaudies Respublikoje – tai buvo pirmasis amerikietiškojo maisto restoranas komunistinėje šalyje, o 1994 metais KFC restoranas šventajame mieste Mekoje, Saudo Arabijoje, per pirmąją dieną pardavė patiekalų net už 200 tūkst. dolerių!
Šiandien KFC restoranuose visame pasaulyje per metus parduodama 2 mlrd. patiekalų. Didžioji dalis jų yra pagardinti tuo pačiu, prieš 80 metų sukurtu pulkininko Sanderso 11 prieskonių ir žolelių mišiniu. Originalus receptas pagal tikslias, paties Harlando ranka parašytas proporcijas tebėra įslaptintas, o mišinio dalys yra gaminamos keturiose atskirose gamyklose JAV ir sumaišomos penktoje.
