Kompiuterių burtininką J. Šalkevičių užgrūdino kūno kančia

Specialiai „Lietuvos rytui“, Sidnėjus

Iš Kazlų Rūdos – į Sidnėjų. J. Šalkevičius iš ilgiausios savo gyvenimo kelionės grįžo dar labiau tikintis savo jėgomis.<br>L. Dapkus
Iš Kazlų Rūdos – į Sidnėjų. J. Šalkevičius iš ilgiausios savo gyvenimo kelionės grįžo dar labiau tikintis savo jėgomis.<br>L. Dapkus
Daugiau nuotraukų (1)

Liudas Dapkus

Jul 14, 2012, 10:36 PM, atnaujinta Mar 18, 2018, 3:46 AM

Kazlų Rūdoje gyvenantis Justas Šalkevičius niekada nebėgo sprinto, nelenktyniavo dviračiu ir neslidinėjo. Bet kūną varžanti negalia ir daugelį metų kentėtas skausmas subrandino tai, apie ką daugelis gali tik svajoti, – nugalėtojo dvasią.

Kompiuterių programavimo burtininkas, kaip 22 metų Justą vadina jo draugai, šią savaitę grįžo iš tolimiausios savo gyvenime kelionės – Australijos.

Kartu su bendražygiais iš Kaune suburtos komandos „Level Up” Liudu Ubarevičiumi, Ieva Auželyte ir Gyčiu Valatka jis dalyvavo korporacijos „Microsoft” pasaulinio turnyro „Imagine Cup” finale.

Dažnam cerebriniu paralyžiumi sergančiam žmogui kur kas trumpesnės išvykos tampa rimtu išbandymu, bet Justas prieš kelionę nė akimirkos nedvejojo: vykstame į Sidnėjų ir parodysime, ką sugeba lietuviai!

Ir jie parodė. Po parą trukusios kelionės, persėdimų Frankfurto ir Singapūro oro uostose, klajonių koridoriuose, patikros postuose ir muitinėse, eilių prie Australijos migracijos tarnybos postų Justas atsikvėpė vėlyvą vakarą išlipęs iš autobuso prie viešbučio: „Mes – Australijoje.”

Tvirtai įsikibęs į savo vežimėlį, kuris jam padeda judėti, vaikinas nukeliavo į savo kambarį atsipūsti. Bet atokvėpis nebuvo ilgas – ketvertukas užsidarė kambaryje ir iki ketvirtos valandos ryto ruošėsi kitos dienos pasirodymui.

Aplenkė tūkstančius varžovų

Kad patektų į šį garsiausią pasaulyje informacinių technologijų renginį jaunimui, Kauno technologijos universiteto (KTU) Informatikos fakulteto studentai turėjo įveikti tūkstančius varžovų iš kitų valstybių.

Tai, ką jie nuveikė, galima prilyginti mažam stebuklui. Be rėmėjų, verslo konsultantų ir netgi dėstytojų paramos jie sukūrė žaidimą „Never Future” mobiliesiems telefonams ir sužavėjo tarptautinės komisijos narius ir svečius.

Sidnėjuje lietuvių darbu susidomėję Pietų Korėjos žaidimų industrijos bosai pasiūlė derėtis dėl tolesnio bendradarbiavimo.

Emigracija? Jokiu būdu!

„Žinote, tai išties žavinga – tokiems žaidimams reikia gilesnio analitinio mąstymo, jie lavina vartotojo sąmoningumą. Tai – kur kas daugiau nei smagus laiko praleidimas, ir mes tai labai vertiname”, – mūsiškių pasirodymą vėliau gyrė vienas „Microsoft” vadovų Rytų Europos šalims Sebastianas Noelis.

Sėkmė, pripažinimas, ateities perspektyvos? Žinoma – visa tai ir gerokai daugiau atsiveria „Imagine Cup” finalininkams.

Tačiau šioje kelionėje į kitą pasaulio kraštą stebėdamas Justą ir jo draugus mačiau ir dar kai ką labai svarbaus: Lietuvoje užaugo veržli ir atvira pasaulio naujovėms karta, kuri savo šalyje tvarkysis kitaip nei ankstesnės.

Šie jauni žmonės turi aiškią viziją dėl savo pačių ambicijų, ateities ir galimybių. Emigracija jiems neatrodo patraukli ar priimtina. Ir net nelogiška. Bet apie tai – truputį vėliau.

Stulbino užsispyrimu

Justo ir jo draugų kelias į tarptautinę sėkmę tik prasideda, tačiau jau dabar akivaizdu, jog šis Kazlų Rūdoje gimęs vaikinas pasiryžęs dirbti tiek, kiek reikės, ir dar daugiau, kad pasiektų savo tikslus. Jei reikia – per skausmus ir sukandęs dantis, kaip jau yra buvę anksčiau.

„Man kartais labai neramu dėl sūnaus. Juk jam reikėtų sėdėti vežimėlyje, o jis vis kur nors veržiasi, dirba. Jo kojos nestiprios, kiek ten geležies, sutvirtinimų! O jis vis dirba ir dirba”, – kalbėjo KTU ketvirtakursio motina Daiva Šalkevičienė.

Ji patvirtino tai, ką ir pats mačiau šioje tolimoje kelionėje: negalios varžomas kūnas yra neesminė kliūtis dvasiai, trokštančiai žinių, kovos ir pergalių.

Kazlų Rūdoje mokytoja dirbanti moteris pasakojo, kad dėl gimdymo metu patirtos traumos sužalotas Justas jau vaikystėje stulbino savo užsispyrimu ir kantrumu.

Gelbėdami vaikų cerebrinio paralyžiaus kamuojamą sūnų Šalkevičiai rado galimybę išvežti jį eksperimentiniam gydymui į Vokietiją. Ten buvo taikoma nauja, efektyvi, bet labai skausminga terapija.

Ar ji padėjo? „Dabar net nežinau, darėme jam tai nuo 5 metų iki 15 metų. Matėme, kad labai skauda, bet jis niekada neverkė ir nebandė išsisukinėti. Gal todėl ir pasidarė toks atkaklus”, – gydymą prisiminė D. Šalkevičienė.

Gyvenimą ženklina kliūtys

Laiptai, statūs nuolydžiai – Justo gyvenimo kelias paženklintas kliūčių, kurių daugelis mūsų net nepastebi.

Tačiau, be skausmingų terapijų, buvo dar kai kas – knygos. Daug gerų, įkvepiančių ir užburiančių knygų, kurias jis rijo vieną po kitos. Ir, žinoma, kariškio tėvo, tarnavusio karštuosiuose taškuose, pasaulėžiūra: gali viską pasiekti, tik reikia labai norėti.

Taip, gali būti sunku ar net neįmanoma susivarstyti batų raištelių, atsidaryti kokakolos butelį ar atplėšti cukraus pakelį. Bet juk yra draugai, o jų vaikinui iš Kazlų Rūdos niekada netrūko.

„Jis vengė būti su neįgaliaisiais, būti priklausomas nuo kitų žmonių, bet likimas mano sūnui vis pasiunčia nuostabių draugų, kurie padeda gyvenimo kelionėje”, – džiaugėsi D. Šalkevičienė.

Svarbiausia – gyvas žodis

Virtualiame pasaulyje pramogų ir pažinčių ieško daugybė vienišų, bendrauti nelabai mokančių ar neturinčių laiko žmonių.

Tačiau Justas, valandų valandas praleidžiantis kibernetinių žaidimų užkaboriuose ir savo sukurtų pasaulių labirintuose, nesijaučia esąs vienas tokių.

„Net jeigu dirbi daug ir gerai, pasaulyje vienas nieko nepasieksi, ko nors svarbaus ir didesnio nesukursi. Visada reikia komandos, kuri dirba išvien, siekdama visiems suprantamo ir geidžiamo tikslo. Jei su žmonėmis bendrauji gyvai, ne per elektroninius laiškus ar „Facebook”, visai kitoks kontaktas būna.

Internetas, žinoma, palengvina bendravimą, bet visiškai jo pakeisti negali.

Vienas reikalas yra elektroninė žinutė, tik skaičiukas pašto dėžutėje, o kas kita – gyvas žodis.

„Facebook” profilį turiu, šiais laikais visuomenė tiesiog priverčia jame būti, bet draugų ten nedaug, man patinka bendrauti gyvai”, – sakė Justas.

Patirtis – neįkainojama

– Sidnėjuje daug bendravai su brazilais, korėjiečiais, kitomis komandomis. Ką išmokai ir sužinojai šioje tolimoje šalyje? – paklausiau J. Šalkevičiaus baigiantis kelionei.

– Buvo įdomu pamatyti, ką pasaulyje studentai daro, kokią programinę įrangą ir žaidimus kuria. Kaip komanda tapome dar vieningesni, gavome naudingų kontaktų ir atgalinį ryšį, ką reikėtų tobulinti mūsų projekte, kad jis būtų visavertis, o žmonės iš tiesų žaistų.

Labiausiai ten patiko visas tas organizavimas, atmosfera, kaip kitų šalių studentai dirba, ruošia pasirodymus, vieni kitiems pristato savo produktus.

Įdomu pamatyti, kaip kitos kultūros atstovai elgiasi, dirba, pramogauja, kokios skirtingos mintys jiems kyla kalbant apie tuos pačius dalykus.

Ten ne šalies didumo reikalas, svarbu, ar yra kultūros, tradicijų dalyvauti tokiuose renginiuose. Pietų Korėja palyginti irgi nelabai didelė valstybė, o Brazilija – ne taip gerai techniškai pažengusi kaip JAV ar Japonija, bet didžiausios ir kūrybiškiausios komandos – iš ten.

Nugalėjo ukrainiečiai, prizą gavo portugalai. O, pavyzdžiui, amerikiečių buvo ganėtinai mažai. Turbūt mažesnės šalys labiau nori dalyvauti, atsiranda gerų pavyzdžių, daugiau studentų atvyksta. Tik noro reikia.

Dėl tikslo negaila nieko

– Skaitei daug knygų, bet tapai programuotoju. Kada sužavėjo skaitmeninis pasaulis?

– Kompiuteriais pradėjau domėtis dar būdamas visai mažas, patiko matematika, smalsu buvo suprasti, kaip sukuriamos visos tos programos.

Pirmiausia sukūriau paprastą skaičiuotuvą, kuris skaičiuoja trečią trikampio kraštinę.

Po to ėmiau lįsti į žaidimų vidurius, supratau, kad ten viskas sudėtingiau, nei iš pradžių gali pasirodyti.

Ėmiau nuolat juos kurti, o kai tapau studentu, išgirdau apie Arą Pranckevičių, kuris jau buvo dalyvavęs šiame „Imagine Cup” konkurse kompiuterių grafikos srityje.

Tada užsibrėžiau surinkti komandą, mėginau beveik trejus metus, bet vis atsimušdavau į pasyvumą. Supratau, kaip sunku surasti atsidavusių žmonių, kurie, jei reikia, gali dirbti iki paryčių, laikytis užsibrėžtų terminų ir tikslų. Bet mums pavyko.

Dirbti tenka daug, bet tikrai verta: gali išvažiuoti ir jautiesi įvertintas, įsitikini, kad tavo kūrybos rezultatas tikrai geras pasauliniu mastu. Tai labai džiugu.

Jeigu ką nors užsibrėžiu, bandau tai pasiekti bet kokiais būdais, net jei reikia paskutines naktis dirbti beveik nemiegant. Kad ir kiek jėgų ir laiko tai kainuotų, juk reikia pasiekti savo tikslus, jeigu nori gyvenime įsitvirtinti, būti kuo nors naudingas.

Jei dirbi sąžiningai, anksčiau ar vėliau vis tiek pasieksi savo tikslą.

Žaidimai – ne vien pramoga

– Kaip įsivaizduoji save po 10 metų?

– Labai norėčiau turėti gerai veikiančią žaidimų studiją ir kurti produktus, kurie būtų ne tiktai smagūs, bet ir prasmingi, sudėtingesni nei tiesiog laikui prastumti skirti produktai.

Kaip knygos, kurios perteikia istoriją, vertybes, taip ir žaidimai ateityje gali jas pakeisti.

Žinoma, knygos rašomos tūkstančius metų, o kompiuterių žaidimai atsirado visai neseniai – juos dar reikia labai tobulinti.

Bet kaip yra prastų rašytojų parašytų knygų, taip ir su žaidimais – vieni primityvūs, kiti – labai sudėtingi, ugdantys. Tokie, kuriuos išbandęs pajunti įgavęs kokių nors žinių, kitų vertybių.

Kai kurie žaidimai netgi keičia požiūrį į pasaulį. Norėčiau kurti būtent tokius. Iš pradžių – bent vieną, kurį žaidėjai, visuomenė pamėgtų.

Renginiui Sidnėjuje bandėme sukurti kažką tokio, bet pirmas blynas juk negali būti tobulas.

Tačiau mūsų mintis – pateikti ką nors šiek tiek sudėtingesnio, prasmingesnio nei šiuo metu yra pasaulinėje rinkoje. Parodyti visuomenei skirtingą požiūrį į ekologiją, pateikti mūsų planetos raidos scenarijus.

Argi ne keista – visi jau daug metų lyg ir siekia bendro tikslo, bet reikalai šioje srityje tik prastėja, valstybės nesusitaria, kaip viskas galėtų būti įgyvendinta.

Mūsų žaidimas tai ir atspindi – visuomenėje yra skirtingų grupių, jos ginčijasi, barasi dėl gresiančios ekologinės katastrofos, bet galutinių bendrų sprendimų nėra.

Lietuva turi ir privalumų

– Ar nekilo noras išvykti iš Lietuvos – kaip tūkstančiams kitų jaunų žmonių, norinčių greitesnių rezultatų ir geresnio gyvenimo?

– Lietuvoje yra daug lengviau būti pastebėtam nei kur nors kitur. Jei Amerikoje pradedi savo verslą, vadinamąjį „Start up”, esi vienas iš milijono, o Lietuvoje gal yra tik 30–40 konkurentų.

Jei dirbi čia (kalbu apie savo sritį), gali pasiekti netgi daugiau nei, pavyzdžiui, JAV, Anglijoje. Tiesiog reikia žinoti, ko nori, ir kryptingai keliauti ta linkme, ieškoti ryšių.

Manau, būnant Lietuvoje nėra jokių kliūčių sukurti ir įgyvendinti didelį projektą, rasti savo vietą pasaulyje.

Negalia ir trukdo, ir padeda

– Esi kitoks nei daugybė žmonių. Tai trukdo ar padeda siekti savo tikslų?

– Aišku, šiek tiek trukdo. Ne visur galiu dalyvauti, bet bandau patekti, kur tik galiu.

Bet negalia kažkiek ir padeda – žmonės labiau įsimena. Problemos specifinės ir visiems žinomos – fizinio judėjimo nesklandumai. Jeigu šaligatviai, nuovažos ir liftai visur būtų kaip Sidnėjuje ar Vokietijoje, o ne kaip Kaune...

Bet Lietuvoje nelabai galvojama apie žmones, judančius su ratukais. Vilniuje yra tokių vietų, kur nuolydžiai tokie statūs, kad neįsivaizduoju, kas jais gali užvažiuoti.

Tiesa, dabar jau geriau nei anksčiau, lyg ir stengiamasi padėti neįgaliesiems, bet daug kur ne iki galo pagalvota, įrengta dėl akių.

– Tavo gyvenime būta daugiau sėkmių ar nesėkmingų ruožų?

– Mėgstu į pasaulį ir aplinką žiūrėti teigiamai ir visada įžvelgti naudą bet kokioje situacijoje. Turbūt todėl visada matau tik daugiau ar mažiau sėkmingus gyvenimo ruožus.

Liūdno pasaulio kovotojai

Sukurti gerą prekę – dar ne viskas. Reikia ją mokėti gražiai įpakuoti ir parduoti.

Tai – viena didžiausių pamokų, kurią šią savaitę išmoko lietuviai Australijoje. Justo ir Liudo sumanytas, Ievos ir Gyčio nupieštas žaidimas „Never Future” – tai liūdna ateities pasaulio vizija, kurioje nėra vietos medžiams, žaliems slėniams ir upėms.

Tik smėlynai, šiukšlės ir trys klanai, besivaidijantys dėl Apokalipsės priežasčių ir savo įtakos. Verslininkai, mokslininkai ir darbininkai.

Veikėjo tikslas – kovoti su kliūtimis, šiukšlių monstrais ir padėti suvienyti tas šlamšto sienomis atskirtas gentis, kad būtų išvalyta Žemė.

Žaidimas vizualiai patrauklus ir įtraukiantis. Be to, skatinantis ekologišką savimonę. Nudėjęs pabaisą ar prisirinkęs šiukšlių visa tai krauni į savotiškus bankomatus, rūšiuoji – ir už tai gauni naujų ginklų, taškų, gyvybių. Pramoga ir švietimas – vienu sykiu.

Pritrūko šou elementų

Finale lietuviams pritrūko labai nedaug, kad būtų pripažinti geriausiais iš geriausių. Bet kai kurios kitos komandos irgi galvojo apie madingąją ekologiją, o savo pristatymus pavertė teatralizuotais pasirodymais.

Prancūzai pasirodė su didžiuliais perukais ir baltais chalatais, brazilai – su geltonais statybininkų šalmais, korėjiečiai – su sunkiai apibūdinamu energijos užtaisu ir entuziastingais šūksniais.

Palyginti kuklus lietuvių pasakojimas, iliustruotas žaidimo vaizdais, patiko vertinimo komisijai, tačiau skaičiuodami galutinius balus vertintojai buvo palankesni ryškesniems prancūzams ir dar kelių šalių atstovams.

„Nenusiminkite, tie vyrukai turėjo rėmėjų, jų žaidimas ne ką geresnis, tiesiog komisijoje dirba žmonės, jie pavargsta, o tokie šou prablaško ir geriau įsimena”, – vėliau vertintojų darbo užkulisius praskleidė vienas teisėjų.

Mintyse – naujos vizijos

Šią pamoką lietuviai išmoko – kitąmet vėl brausis į „Imagine Cup” finalą ir tąsyk jau pasistengs daryti taip, kad būtų labiau pastebimi. Gal net kaip tos fantastiškos atogrąžų žuvys Sidnėjaus akvariume, į kurį po ilgos darbo savaitės vieną vakarą išsiruošė lietuviai.

Žvalgydamasis į rajas, ryklius ir visą tą pašėlusį gelmių margumyną, kokio dar buvo neregėjęs, Justas atrodė taip, tarsi jo mintys jau rikiuotų naujo žaidimo scenarijų ir sudėtingų simbolių virtines, vieną dieną galbūt pavirsiančias smagiu skaitmeniniu nuotykiu, kurį pastebės ir įvertins pasaulis.

Sumanymai netelpa galvoje

* Žaidimas „Never Future” – tik vienas iš daugelio J. Šalkevičiaus sukurtų žaidimų, tačiau jis yra padėjęs atsirasti ir kitiems įdomiems projektams.

* Pernai Vilniuje kartu su L. Ubarevičiumi jis pristatė balsu valdomą skraidyklę, kuri sugebėjo pakilti ir pasisukioti į kelias puses. Šis tandemas kūrė ir mintimis per specialų šalmą valdomą skraidyklę, tačiau trūkstant pinigų geresnei įrangai po kelių bandymų projektas buvo sustabdytas.

* KTU „Technoramoje” 2011 metais J. Šalkevičiaus ir J. Rento mokslinis darbas „Daugiaplatformės mobiliosios aplikacijos” (skirtas greitoms apklausoms kurti) apdovanotas Realaus laiko kompiuterių sistemų centro už inovatyvumą.

* Šįmet J. Šalkevičius dalyvavo rengiant „LT Game Jam 2012” Kaune, o vėliau atstovavo Kaunui renginyje „Global Game Jam”, kurio metu žaidimų kūrėjai iš viso pasaulio dvi paras kūrė atvirojo kodo žaidimus.

* Tolesniuose planuose – dar keli svarbūs tarptautiniai renginiai, seminarų ciklai, žaidimo „Never Future” baigiamieji darbai ir nauji žaidimai kitų metų „Imagine Cup” turnyrui Sankt Peterburge.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.