Šiuose pokalbiuose supažindinsime su žinomais, bet vis dar giliau nepažįstamais mūsų lyderiais. Pirmasis susitikimas – su bendrovės „NDX“ valdybos pirmininku Ignu Staškevičiumi.
- Savo pirmąją „Lyderystės” kurso paskaitą ISM studentams pradėjau cituodamas Homero „Iliados” eilutes. Būtent Homeras įamžino aristokrato – kariūno idealą ir padėjo Vakarų lyderystės pamatus. Deja, mano pakilios nuotaikos ir Homero reikšmės lyderystės ugdyme studentai nelabai pagavo. Atrodė, kad verslo pergalių ištroškusių jaunimo mintyse poezijai vietos nėra. Negalėjau sutikti su tokiu požiūriu.
Į paskaitas ėmiau kviestis patyrusius ir žinomus Lietuvoje verslininkus, kad šie atskleistų studentams verslo lyderystės mąstymo ir praktikos ypatumus. Ir štai vienas auditorijos svečias paskelbė jaunimui: „verslas yra poezija”. Stebėjau kiek sutrikusius, bet įdėmiai besiklausiančius studentų veidus. Nežinia, ar jie suprato, bet tikrai sukluso ir susimąstė. Tai kaip gi su ta poezija verslo lyderio gyvenime ir veikloje? Ką pats anuomet turėjai omenyje?
- Gražiai susigrojome, nors anąsyk nesiderinome, ką turėčiau pakalbėti studentams. Mano vaikystė prabėgo su graikų mitų bei Homero herojais – mama dėstė klasikinę filologiją ir antikinę literatūrą Vilniaus Universitete. Tačiau tuomet auditorijoje tenorėjau pasakyti, kad mokytis būti lyderiu, tapti verslininku, matyt, dera panašiai, kaip mokytis poezijos. Svarbu ją mėgti, jos klausytis, skaityti, tik tuomet jau tikėtina sulaukti įkvėpimo kurti pačiam. O ir mokyti kurti verslą turbūt tinka panašiai, kaip kūrybiškai rašyti, o ne taip, kaip dėstoma klasikinė vadyba.
Vadyba, mano požiūriu, yra amatas, o verslumas, lyderystė – vertingi universalūs gebėjimai, juos išsiugdyti daug sudėtingiau negu išmokti amato. Esu tikras, kad tie jaunuoliai net po daugelio metų prisiminę dėkos tau už lyderystės kursą.
- Poezijos stebuklas yra suvesti daiktų prasmes į vientisą grožiu pulsuojančią visumą. O kokį stebuklą kuria verslas? Kas yra tie „vertingi universalūs gebėjimai“, kuriuos išugdžius amatininkas tampa kūrėju – „verslininku“ tavąja šio žodžio prasme?
- Verslas, žinoma, nepatenka tarp dvylikos mūzų globojamų menų. Priešingai, dažnai girdime vertinant, kad tai žema, nešvari sritis, apsėsta godulio demonų. Tačiau juk verslininkas kuria ne vien auksu išreiškiamą pridėtinę vertę. Jis, vos įsteigęs bendrovę, imasi atsakomybės ne tik už savo šeimos, bet ir už savo įmonės darbuotojų gerovę. Kuo labiau verslas plečiasi, tuo daugiau šios atsakomybės susikuria. Ji pamažu aprėpia ir tiekėjus, pirkėjus, galiausia – verslui tapus reikšmingu ekonomikos varikliu – visus piliečius.
Šitaip kurdamas vis didesnę atsakomybę, verslininkas net nenoromis panėšėja į politikos lyderį. Visuomenė neklausdama paskiria tokį vaidmenį bet kuriam prasimušusiam verslo savininkui. Taigi, kad sėkmingai vykdytų savo misiją, jam būtinai reikia rimtesnių gebėjimų, juk neįsivaizduotume pilko tamsaus žmogelio, renkamo valstybės galva. Gerai, jei verslininkas laiku įgijo platų universitetinį išsilavinimą, išmoko kalbų, prasilaužė retorikoje, išpuoselėjo dvasines vertybes ir įgudo prižiūrėti kūno sveikatą. Bet net to negana - aukščiau iškeltą kartelę svarbu ten išlaikyti. Tenka nuolat tobulėti toliau, ir šioje srityje ribos neegzistuoja.
- Ar tvirtini, kad verslumas yra ne tik tam tikra kūrybos, bet ir asmenybės tobulėjimo forma? Didžioji visuomenės dalis yra įsitikinusi, kad verslininko tikslas yra kuo didesnis pelnas. Verslininkas yra godus, ir tiek! O visi gražūs pakalbėjimai, socialiniai projektai, viešumoje skambios paramos tėra tik godumo priedanga. Tačiau pats tvirtini kitaip: verslininkams keli aukštą asmenybės išsiugdymo kartelę. Iš tiesų, kurdamas vertę, verslininkas tampa atsakingu už jo įmonėje dirbančių žmonių gerbūvį. Taigi verslininkas neišvengiamai tampa moraliai įpareigotu ir visuomenės gėrį telkiančiu žmogumi. Bet ar dauguma verslininkų, verslo mokyklų studentų šiandien tai supranta? Ar jie sąmoningai kelia moralios saviugdos tikslus, prisiima atsakomybės už bendrapiliečių gerovę iššūkį? Juk Lietuva verslo mokėsi ne iš Homero, bet iš Laukinio Kapitalizmo vadovėlio. Ar nesi šiek „balta varna“ savo pasiekimais patenkintų lietuvaičių tarpe? O gal visgi Lietuvos verslas bręsta ir siekia pažinti tvaresnės vertės principus?
- Neabejoju, kad ugdyti asmenybę yra naudinga jos valdomam verslui, o verslumo patirtis bus vertinga bendrajam žmogiškam augimui. Tai sinergija, ne prieštara. Apie lavinimosi svarbą verslininkui jau kalbėjau, bet lygiai taip pat menininkui, mokslininkui, mokytojui, gydytojui ar politikui ne pro šalį bent retkarčiais įlįsti į „biznieriaus“ kailį. Tokia blaivinanti patirtis padėtų kitu kampu pažvelgti į savo dažnai taip sureikšmintą misiją. Ar ji tikrai tokia šventa ir vertinga? Kuo esi geresnis už kitus savo srityje? Ar išgyventum nekonjunktūrinėje aplinkoje? Gal todėl, kad esu išėjęs visą lietuviško laukinio kapitalizmo kursą, išlaikęs jo egzaminus ir apgynęs daktaratą, anaiptol nesijaučiu nei „balta varna“, nei apskritai kuo nors gudresnis už vidutinį Lietuvos verslininką. Matau, kaip keičiasi nuotaika mūsų gatvėse ir įstaigose. Aplink mažėja purvo ir dumblo. Žmonės tampa mandagesni, geranoriškesni, sąžiningesni. Tas pats procesas verslo padangėje: įstrigusieji sovietmetyje nyksta lyg dinozaurai. Ne žaibo greičiu, tačiau tikrai virstame Vakarų kultūros ir erdvės dalimi su visais jos pliusais ir minusais.
- Nepriklausomybė pagimdė naują verslininkų kartą. Toli gražu neįvertintas Lietuvos verslo vaidmuo tvirtinant valstybingumo pagrindus. Tai – aktyviausi Lietuvos gerovę kuriantys piliečiai. Juk verslininkų energijos dėka yra kuriamos ir išlaikomos darbo vietos, jie suneša didžiąją Lietuvos biudžeto dalį.
Papasakok, prašau, apie praktika grįstą Nepriklausomos Lietuvos verslo mokyklą. Kaip sekėsi joje studijuoti?
- Lietuvos verslininkų, o ir daugelio kitų ryškesnių veikėjų vaidmuo dažnai pirmąsyk rimčiau įvertinamas nekrologuose. Į tai atkreipiau dėmesį mirus Bronislovui Lubiui. Nors nemanau, kad valstybės valdymą vertėtų smarkiau patikėti verslininkams – jų energija veda į avantiūrizmą, o greitų sprendimų visuomenė nespėja suvokti ir išnagrinėti demokratiniais būdais. Nepriklausomos Lietuvos verslui teko augti nuolat kintančiomis sąlygomis. Pradžioje daug rūpesčių kėlė kriminalinis pasaulis. Įprasta parduotuvės atidarymo proceso dalis būdavo kitą naktį įmesta granata ar bent išdaužytos vitrinos. Net laikraščiai kontrabandą painiojo su importu, o reketą su saugos paslaugomis.
Galimybių spindėjo apsčiai, tik ne visos jos pasirodė tikros. Pasidavusieji pagundoms žaisti trumpoje distancijoje, palyginti greitai užbaigdavo pasirodymus gimtojoje verslo arenoje: jų laukė arba teismų salės, arba tolimi kraštai. Paslaugų sektoriaus, mažmenos niekas nevertino kaip perspektyvių šakų, tikruosius ryklius traukė metalų, naftos tarptautinė prekyba, nekilnojamasis turtas, bankininkystė.
Tvirtėjant valstybės aparatui, ėmė veikti mokesčių sistema. Vėl gi atsirado mėginusiųjų grįsti savo verslus dviguba buhalterija, ofšorų schemomis, ar tiesiog korupciniais ryšiais. Suprantama, tie projektai netapo tvariais, bet rinką kurį laiką gadino. Dar veikė oficialios mokesčių lengvatos: investuoji apibrėžtu įstatyme būdu arba įdarbini neįgaliųjų kvotą, ir esi metams atleistas nuo kokios prievolės. Visuomenė pagrįstai tokius dalykus peikė, nors panašių lengvatų galioja ir šiandien.
Turėjome numatyti, kad narystė Europos Sąjungoje atvers sienas pinigams, prekėms ir konkurencijai. Verslas turi arba augti, arba nykti, kito kelio nėra. Norintieji augti, privalėjo plėstis į užsienius, o tai šešiskart sudėtingiau nei augintis rinkos dalį namie.
Atsirado galimybių įsisavinti struktūrinių ir kitokių fondų paramą. Ir vėl stebėjome, kaip iš to gimė tikslingai prisitaikę verslai. Ar laiku susipras jų vadovai persiorientuoti, senkant finansų upėms iš Briuselio?
Paminėjau tik keletą nuo fundamentalių sąlygų priklausančių veiksnių. O juk dar vyksta vartojimo evoliucija, technologijų raida, asmeninių lūkesčių pokyčiai. Kiek dirbi, tiek mokaisi.
- Įdomus pastebėjimas: dažno verslininko gyvenimą įvertina nekrologo kūrėjai ir skaitytojai. O ir skaitytojai - nebūtinai itin dėmesingi: juk tūlo verslininko artimuosius labiau jaudina palikto kapšo dalybos. Šviesios atminties verslininkas B.Lubys buvo tikras Nepriklausomos Lietuvos verslo praktikos profesorius: sukūrė įmonių grupę, sutelkė nacionalinio kapitalo verslus, išleido sumas pinigų paramai ir ... užsitarnavo skambų pomirtinį tekstą.
Kyla klausimas: ir viskas? O kur išliekanti atminimas? O gal tai verslininkui iš viso nerūpi, jis gyvas tik būsimo pelno lūkesčiu? O kokiais vertės lūkesčiais gyvena Nepriklausomos Lietuvoje verslo mokyklos praktikai? Kokias vertes jie siekia sukurti? Ar ne tokių dilemų vedamas pats ir užsiėmei knygų leidyba?
- Svajoti sukurti ką nors tikrai tvaraus medžiaginiame pasaulyje – bergždžias dalykas. Privatizacijų rezultatus anuliuoja istorija, turtai sunyksta, vardai pasimiršta, paminklai sudyla, civilizacijos žlunga, Visata plečiasi. Vienintelė viltis pasiekti kokio nors tvarumo – transcendencija. Gal kur anapus išliks žmogiškų ryšių, gerų intencijų, šviesių minčių atspaudai.
Knygų ėmiausi siekdamas ne įsiamžinti, o įdomiai pagyventi čia ir dabar. Leidyba man – jau sukurto kūryba. Jau ne pirminis kūrybos aktas, bet dar ne kūrinio vartojimas. Esu mėginęs pats rašyti tekstus, o šiandien jau spėjęs atlikti leidėjo misiją, dirbdamas su pažįstamais autoriais: Dalia Dilyte, Mariu Martinsonu, Marina Achmedova, Džampa Tinlėjumi. Tiek viena, tiek kita man teikia džiaugsmo, o apie vertes tegu sprendžia skaitytojai.
- Didelė dovana dirbti su iškiliais autoriais. Išskirčiau lietuvaitę Dalią Dilytę, kuri yra iškili klasikinės kultūros Lietuvoje puoselėtoja.
- Iš tiesų, didelė dovana dirbti su savo mama. Padėdamas išleisti jos kūrybinius sumanymus galiu nors kiek atsidėkoti už vaikystėje įskiepytą troškimą lavintis ir ieškoti.
- Teko vartyti „Metodikos“ išleistą Dalios Dilytės knygą „Senovės Romos kultūra“. Amžinybės grožiu ir tvirtumu alsuojanti lotyniškoji Roma tapo ir vakarietiškos Lietuvos kultūros pamatu. Po sovietinės užmaršties labai svarbu yra atrasti mumyse pačiuose pulsuojančias amžinąsias vertes. Turbūt ne vienas šio pokalbio skaitytojas paklaus: o kaip gi „transcendencija“ (arba, Anapusybė) derinasi su itin žemišku verslu, kurio pagrindinis rūpestis yra nykstančios žemiškosios gerovės kūrimas? Ar gali viename asmenyje sutapti verslininkas ir Amžinybės ieškotojas? Ar gali tikėjimas Dievu ko nors išmokyti verslininką?
- Anapusybės kontempliacija, tikėjimas – tai pilnavertei žmogiškai laimei būtini dalykai. Kiekvienam mūsų privalu ne tik ką nors mylėti ir ką nors dirbti, bet ir tikėti išganymu. Tikėjimas netrukdo įsižeminti ir rūpestingai tvarkyti buitinius bei ūkinius reikalus. Jo teikiama ramybė kaip tik padeda sutelkti dėmesį svarbiems dalykams, žvelgti giliau – ten, kur glūdi reiškinių esmė.
- Amžinybė traukia ir tuo pačiu siekia įsižeminti bei kurti tveriančius dalykus. Kuo brandesnis žmogus, tuo labiau siekia savo sprendimus ir darbus statyti ant išliekančių pagrindų. Būtų įdomus pačio požiūris į Lietuvos verslininkų brandumą. Ar jau išaugome iš vaikiško mėgavimosi pinigais ar laikinai įgyta galia? Kokia verslo kultūra formuojasi Lietuvoje?
- Brandumą kiekvienas suvokiame skirtingai. Vieniems – tai bet kokio medžiagiškumo atsižadėjimas, atsiduodant dvasiniams ir socialiniams projektams, kitiems – tų pačių žemiškai materialių siekių nauja kokybė. Mano nuomone, verslininkas negali atsisakyti kurti vertės, kuri tiksliausia išmatuojama pinigais. Kitaip jis nustotų buvęs verslininku.
Pelnas, likęs po visų mokesčių, yra objektyviausias verslo sėkmės, jo efektyvumo rodiklis. Tai suvokti – tik pirmas brandos lygmuo. Šios ribos neperžengusieji lieka ten, kur Lietuvos ūkis buvo prieš dvidešimtį metų. Šiandien, sakyčiau, vyrauja labai aiškus suvokimas, kad pelnas nėra vienintelis verslo kokybės matas. Tai atspindi aukštesnę brandumo pakopą. Koks kitas laiptelis? Gal įsisąmoninti, kad piniginis pelnas – tai ne vienintelis, bet net ir ne pats svarbiausias verslo pasekimų indikatorius. Yra kitų tolygiai svarbių kriterijų: tvarumas, kūrybiškumas, reputacija...
Vis dėlto be pelno tie dalykai nepasiekiami, todėl manau, kad kvaila mėginti verslą skubiai sprausti į grynai socialinės misijos rėmus. Kada nors ateityje taip galėtų nutikti, tačiau kol kas ne tik verslininkai, bet ir kiti visuomenės sluoksniai nėra pakankamai išprusę ir brandūs, kad pažabotų savo trumpalaikius interesus vaisingo bendradarbiavimo labui.
Kitaip sakant, nesutikčiau, kad Lietuvos verslo bendruomenė tebėra smarkiai atsilikusi nuo išsivysčiusių šalių verslo kultūros. Jos raidą jau kurį laiką lemia globalūs procesai. Vokietijos verslo branda per pastaruosius dvidešimtį metų augo, drįstu teigti, panašiais principais kaip pas mus, tik gal kiek kitokioje skalėje. Be abejo, tam tikri regioniniai ypatumai egzistuoja, tačiau esmę diktuoja tai, kad esame tos pačios verslo visatos keleiviai. - Visai neseniai Lietuvoje pirmą kartą atliktas „Globalaus verslumo stebėsenos“ tyrimas parodė, kad Lietuva pasaulyje gali pasigirti vienu iš didžiausiu jaunų verslininkų (18-24 m.) procentu. Tyrimas taip pat parodė, kad Lietuvoje yra ypač daug jaunų verslų (iki 3,5 m.). Ar tai yra tendencija ir mes galimai tampame versliausia nacija Europoje? Iš kur tas kūrybiškas veržlumas? Juk gilesnių verslo tradicijų neturime. Gal, iš tiesų, esame verslių poetų tauta, kurios pamatinis resursus tėra mūsų pačių kūryba?
- Netikiu nė vienos tautos išskirtinumu, tiesiog ko gero lietuviai iš tikro vis dar tebėra labiau už senąsias demokratijas išalkę realizuoti laisvo ūkininkavimo ar verslumo užmojus. Tai sovietmečio palikimas: ilgalaikis draudimas net pasvajoti apie privačią veiklą suspaudė iniciatyvumo spyruoklę tiek, kad ji vis dar turi energijos. Sakysi, užaugo nauja karta, tačiau ją gena sužlugdytos senelių, nerealizuotos tėvų ambicijos. Vakarietis jaunuolis dažnai sieja savęs realizaciją su karjera, o tautietis – su privačiu turtu, ūkiu, net jei tai nėra verslas, o tik tvora apsitvertas namo kiemas, sodyba ar tiesiog žemės sklypas.
Tai yra puiku. Jauni mūsų verslininkai, degdami noru prasimušti, tiksliai užčiuopia kintančių verslo pasaulio taisyklių pulsą, todėl gali nemaža pasiekti. Pastaroji krizė apnuogino Europos ekonomikos skaudulius.
Apsižiūrėta, kad Senasis kontinentas jau kurį laiką linksta kurti naujus nurodymus savo piliečiams, o ne produktus ir paslaugas. Tokioje aplinkoje tik netingėk ir būsi įvertintas.
Mindaugas Kubilius yra konsultacinės įmonės „Cezaris“ partneris, portalo lrytas.lt bendradarbis
