Ožkos, žirgai ir platūs Nemenčinės apylinkių laukai – toks buvo, yra ir bent jau artimiausiu metu bus Saulės gyvenimas.
Saulė, šiuo metu studijuojanti dailės pedagogiką, po paskaitų visad skuba namo ir su dviguba energija imasi valyti žirgų gardus. Po to, pasibalnojusi juodą eržilą ir Nemenčinės vėją išjoja. Kelioms valandoms, pusdieniui ar dienai.
Saulė juokauja – atrasti savo vietos gyvenime jai net nereikėjo. Jos kelias buvo paženklintas dar tada, kuomet jai buvo vienuolika.
„Tada pasakiau, kad noriu žirgo“, - prisiminė mergina. Dabar turi juos tris.
Žirgą parsivedė iš miško Nemenčinės apylinkėse Saulė garsėja ne tik kaip žirgų mylėtoja, bet ir kaip jų gelbėtoja, o kalbėdama apie augintinių istorijas mergina kartais sunkiai tramdo ašaras.
Jos žirgai dažniausiai nebuvo išpuoselėti ir jodinėjimui tinkami ristūnai. Bemaž kiekvieną jų reikėjo prisijaukinti ir išgydyti.
Prieš keletą metų Saulė kartu su savo bičiule žirgą atsivedė tiesiog iš miško. Apie sulysusį nelaimėlį Saulė sužinojo iš aplinkinių žmonių. Paaiškėjo, kad gyvulį buvęs savininkas tiesiog išmetė.
„Deja, tokia realybė. Žmonės išmeta ne tik šunis ar katinus, tačiau ir pasiligojusius, pasenusius žirgus. Išveža juos į miškus ir palieka“, - pasakojo pašnekovė.
Visų pirma, globoti pasiligojusį didelį gyvūną reikia ne tik daug kantrybės, bet ir pinigų: kainuoja vaistai, veterinaro paslaugos.
Miškuose surastą žirgą merginos globojo maždaug metus. Vėliau jis krito.
Gydymas užtruko metus
Tačiau skaudžiausia – dabartinio Saulės žirgo Hidalgo istorija. Saulė kartu su savo mama keturių mėnesių kumeliuką surado Marijampolės rajone, pas vieną žirgų augintoją. Abi ieškojo žirgo, kuris būtų žemas – su tokiu jodinėti būtų patogu Saulės mamai. Kumeliukas, atrodė, toks užaugęs ir bus.
Tačiau po poros mėnesių augintinį turėjusios pasiimti moterys sulaukė žinios: beveik visa ūkininko arklių banda krito. Panašu, kad kažkas juos nunuodijo. Saulės ir jos mamos išsirinktasis kumeliukas liko gyvas kone per stebuklą.
„Pamatėme jį, tai buvo gyvas skeletas. Sulysęs, nepaeinantis, net nepastovintis ant kojų. Po šeriais – gangrenuojanti oda. Kumeliuką buvo suspardę kiti žirgai, jis buvo neprižiūrėtas. Šeimininkas labai prašė jį paimti ir globoti. Net pinigų iš mūsų neėmė. Taip Hidalgo apsigyveno mūsų namuose“, - prisiminė S. Stacevičiūtė.
Žirgo gydymas truko metus. Moterys, įsitaisiusios specialias virves, kiekvieną rytą pačios keldavo žirgą, o veterinaras jų namuose buvo dažnesnis svečias nei giminaičiai. Gyvulio būklė stebino ir veterinarą – specialistas sakė, kad tokio apleisto žirgo dar nebuvo matęs.
Įpratęs kęsti skausmą
Kai pagaliau Hidalgo pasveiko, kilo naujas rūpestis – kitas žirgas jam spyrė, o smūgio būta tokio stipraus, kad trūko kaklo raumenys.
„Ir vėl – viskas nuo pradžių, veterinaro vizitai, gydymas. Abi su mama kas rytą valydavome žaizdą. Pirmą savaitę verkiau, vėliau lioviausi. O gal prie šių procedūrų tiesiog įpratau“, - kalbėjo pašnekovė.
Nors gydymas buvo ilgas ir visi vylėsi, kad žirgas pasveiks, vieną rytą Saulė jį aptiko kone be gyvybės ženklų. Paskambinusi veterinarui mergina pasiūlė nuolatinius skausmus kenčiantį žirgą užmigdyti – buvo gaila gyvūno. Tačiau kai atvažiavo veterinaras, Hidalgo staiga ėmė ir atsistojo. Saulė šypteli – tarsi nujausdamas, kad pats turi kabintis į gyvenimą.
Hidalgo, pasak Saulės, veterinarą pažinojo taip pat gerai, kaip ir šeimininkę. Vos šiam įžengus į arklides, klusniai nuleisdavo galvą.
„Viena vertus, žirgas nesuvokia, kad sukeldamas jam fizinį skausmą jį gelbėji. Todėl būna žirgų, kurie po tokio gydymo sunkiai prisileidžia žmones – jie bijo. Laimei, kad Hidalgo ne toks.
Būdavo, kad tekdavo jam ant lūpos dėti specialų „suktuką“ – arklio lūpa taip yra įtempiama, susikoncentravęs į lūpos skausmą jis nekreipia dėmesio į kitas procedūras. To reikia, nes pusę tonos sveriančio žirgo neišlaikysi, kaip šuns ar katino“, - kalbėjo S. Stacevičiūtė.
Buvo įstrigęs po tvora
Tačiau išaugusio ir pasveikusio Hidalgo bėdos nesibaigė. Žirgas – lyg vaikščiojantis rūpestis, nuolat reikalaujantis šeimininkės dėmesio. Kartą Saulė jį rado kažkaip įstrigusį po vieline tvora. Mergina ilgai svarstė, kaip žirgas sugebėjo ten patekti.
„Abi su mama šiaip ne taip išvadavome. Per visas savo ligas ir bėdas Hidalgo jau buvo įpratęs prie įvairių procedūrų, todėl ir iš po to tinklo jį ištraukti buvo lengviau.
Žvelgi žirgui į akis ir tarsi matai, kaip jis tau sako: „Gelbėjate mane? Na, tai gelbėkit“, - juokavo Saulė.
Į namus – iš policijos
Dar vieną žirgą S. Stacevičiūtė įsigijo aukcione. Jis – buvęs raitosios policijos „pareigūnas“. Tokie žirgai, anot Saulės, turi rūpesčių: jų tarnyba sunki, jie greitai pasiligoja, mat visą savo gyvenimą būna praleidę ant asfalto.
„Kai pirkome šį žirgą, mums sakė, kad jis – labai nepaklusnus, todėl su juo bus rūpesčių. Tačiau po kurio laiko, atrodo, ėmė mumis pasitikėti ir atsiskleidė tikrasis jo charakteris. Juo jodinėjome, ir bėdų nekildavo.
Manau, kad sunkų charakterį šis žirgas buvo parodęs todėl, kad dažnai keitėsi jo raiteliai, jo aplinkoje buvo vis nauji žmonės“, - kalbėjo pašnekovė.
Žirgas Saulės namuose gyveno dvejus metus. Vėliau pasiligojęs gyvulys krito.
Ožkų mažylius nešioja ant rankų
Su žirgais tarsi su žmonėmis bendraujanti Saulė jiems patiki savo paslaptis, bėdas, džiaugsmus ir rūpesčius. Tarsi į pagalvę į jų karčius panirusi mergina išlieja savo skausmą.
Saulė juokauja: žirgas visada supras, niekada nesiginčys ir neišduos paslapčių. Jie yra kaip žmonės: vieni jų pavydūs, kiti – įnoringi. Ir juos kartais apima bloga nuotaika. Vienas labiau linkęs bendrauti, kitas - gyvena savame pasaulyje.
Darbas su žirgais užima ne tik daug laiko, tačiau nėra ir fiziškai lengvas. Be to, augindamas žirgus negali savaitei išvažiuoti, tarkim, prie jūros. Nebent, juokauja mergina, atostogauti keliautum jodama.
Dar vienas Saulės pomėgis – ožkos. Jų namuose visa banda. Jauniklius mergina nešioja ant rankų.
Nesenai S. Stacevičiūtė kartu su mama ėmėsi gaminti ir fermentinius sūrius iš ožkų pieno. Tiesa, ne pardavimui, o tik sau.
„Esu kaimo žmogus. Nuo vaikystės. Ir man čia gerai. Net ir baigusi studijas norėčiau dirbti ne miesto, o mažoje kaimo mokykloje. Kaime vaikai yra kitokie nei mieste.
Be to, man patinka ir mokyti žmones jodinėti. Labai geras jausmas, kai nebekrenti ir jauti žirgą, kai jodamas jautiesi taip, lyg eitum savomis kojomis. Tada atsiveria visas jojimo grožis, laisvės pojūtis ir džiaugsmas“, - paprastais laimės receptais pasidalijo S. Stacevičiūtė.
