Dabar Aleksandras – vienintelis ūkininkas Europoje, kuriam suteiktas leidimas vežti paukščius į Rusiją. Ūkininko pasiekimai – ilgo ir kantraus darbo rezultatas. Jis džiaugiasi atradęs savo laimės ir sėkmės paukščius.
Pradžia sėkmės nežadėjo
Dažnam ūkininkui pakanka kartą pamatyti ką nors gražaus svetur, tuoj pat ir jo ūkyje pritaikoma gera praktika. Stručiai iš pradžių buvo tik egzotika. Žvelgiantieji giliau pamatė ir neužimtą verslo nišą. Steigtos fermos, pradėta tiekti prekybai stručių mėsa, kiaušiniai. Dažniau šiuos paukščius augino jau prakutę ūkininkai, tvirtai stovintys ant žemės. Aleksandras Skliaras 1997 m. kaip tik baigė pareigūno tarnybą. Kuo užsiimti, ilgai nemąstė.
Prie Vilniaus Rudaminos seniūnijoje ūkiškai gyvenantys žmonos tėvai atgavo 35 ha savo žemės. Jau tada jis vis dažniau pamąstydavo apie stručių auginimą. Matė dokumentinį filmą apie vieną fermą ir užsidegė idėja pačiam išmėginti. Daug skaitė. Važiavo į Lenkiją, Daniją, Švediją, Olandiją, lankėsi fermose ir dirbo, norėdamas geriau perprasti šių paukščių auginimo ypatumus. Susidomėjo ES stručių augintojų asociacija, pradėjo keliauti į jų rengiamus forumus, konferencijas, seminarus, mezgė pažintis.
Netrukus šalia tėvų sodybos pastatė fermą, įrengė gardus, padarė lauko aptvarus. Čia apgyvendino pirmuosius savo stručius iš Švedijos. Pradžia nieko gero nežadėjo – paukščiai neišgyveno. Teko vėl pradėti nuo nulio. Tik šįkart kruopščiai ir rūpestingai rinkosi paukščių šeimas. Vėliau pats suformavo bandą, kad nebūtų kraujomaišos. Dabar kiekvienas paukštis turi savo numerį, numeruojami net kiaušiniai. Tai kilmės nuorodos.
Nebus naudos, auginant keletą stručių – mažiausiai fermoje reikia apgyvendinti 10 šeimų. Ją sudaro vienas patinas ir dvi patelės. Kasmet vis didinau šeimų skaičių. Dabar mano dviejose fermose – per 50 šeimų. Iš pradžių rūpėjo perprasti auginimo paslaptis. Stebėjau, kaip poruojasi, kaip, kada deda kiaušinius. Poros metų pakanka perprasti šių gražių paukščių gyvenimą. Ir stručiai pripranta prie šeimininko, pažįsta jį. Tiems paukščiams būdingas bandos instinktas, o aš jiems esu savotiškas gaujos vadas, - apie savo augintinius pasakojo Aleksandras.
Užauginti per maža - reikia pelningai parduoti
Paklaustas, ar jo verslui pridarė bėdų krizė, ūkininkas mostelėjo ranka: nepastebimai praėjo. Verslas įgavo pagreitį, daug dirbama su klientais. Jis jau šiandien žino, kiek parduos mažų stručiukų, suderėtos ir kainos. Kiti augintojai optimizmu nealsuoja. Daugelis atsisakė šio verslo, išpardavė paukščius.
- Ne vienas užvertė šio verslo puslapį, bet, ko gero, ne dėl krizės. Dauguma moka auginti paukščius, tačiau nesirūpina jų realizavimu, pardavimais. Pastebėjau, kad vadybinių įgūdžių stinga ir grūdinių kultūrų, ir galvijų, ir paukščių augintojams. Užauginti per maža, reikia pelningai parduoti. Tai savarankiška verslo dalis, bet reikia išmokti skaičiuoti, žinoti, kur parduoti, kaip save pristatyti. Ne paskutinis žodis priklauso ir reklamai, - dalijosi patirtimi ūkininkas.
Apie Aleksandro stručių fermą gerai žino plačioji Rusija ir didesnė pusė Europos. Jis dažnai sulaukia skambučių iš Belgijos, Olandijos ar Italijos. Olandai prašo mėsos, italai – odos, rusams reikia vienadienių paukščių. Visų prašymų įvykdyti neįmanoma. Juolab per keliolika metų įsitikino – daug užsiplėšus galima ir žlugti. Iš pradžių savo fermoje augino parduoti ne vien vienadienius paukščius, bet ir teikdavo mėsą, veždavo išdirbti odas į Lenkiją, realizuodavo plunksnas, parduodavo kiaušinius.
Dabar verslas daugiau specializuotas. Auginami vienadieniai stručiukai. Visi jie išvežami į Rusiją. Galėtų ten tiekti dvigubai tiek – visus supirktų Rusijos stručių augintojai. Bet kol kas plėtoti verslo neketina. Jo manymu, laikoma optimali ferma, dirbama pelningai ir to pakanka. Juk visų pinigų neuždirbsi. Ūkyje padeda žmonos tėvai, inkubatoriuje talkina ir žmona Liucija bei dukra Ana, užsiimanti dailiaisiais darbeliais su plunksnomis ir kiaušiniais.
Jo nedidelis darbo kambarys – kadaise buvusioje vasaros virtuvėje. Čia laikomi visi dokumentai. Prikrauta daugybė segtuvų.
"Tenka glaudžiai bendrauti su VMVT specialistais, pasirūpinti leidimais. Pagaliau ūkį tikrina ir Europos Komisija, kas keleri metai jos inspektoriai atvyksta į vietą", - sako Aleksandras. Jis dabar vienintelis ūkininkas, kuriam suteikta teisė prekiauti paukščiais su Rusija. Toks leidimas buvo pratęstas pernai ir išduotas vėl penkeriems metams.
"Komisija tikrina priekabiai, reikliai ir griežtai, net griežčiau nei mūsų veterinarijos specialistai. Tai irgi verslo dalis, nes visos tos apžiūros kainuoja. Dar tenka nuolat atlikti kraujo tyrimus, tikrinti, ar paukščiai nėra užsikrėtę užkrečiamosiomis ligomis. Tad laikyti kelis paukščius tikrai neapsimoka, juk ir dėl vienos šeimos išlaidos priežiūrai ir dokumentams – tos pačios", - patikino ūkininkas.
Ferma veislinė, rekordų nesivaiko
Ūkininkas parduoda iki dešimt parų išsiritusius stručiukus. Juos patogu vežti, nereikia nei pašaro, nei vandens, nes jiems pakanka trynio liekanų ir 10 dienų jie turi ką valgyti. Taigi du tris tūkstančius kilometrų įveikia sveiki ir gyvi. Paukščių nuo 10 dienų iki 4 mėnesių gabenti negalima. Jie gali patirti stresą, neišgyventi. Prieš realizuojant jau ūgtelėjusius paukštelius, jie pakraunami į mašiną ir pavežiojami vietoje, kad apsiprastų ir pasiruoštų ilgesnei kelionei.
Aleksandro ferma – veislinė. Jam rūpi, kad paukščiai sudėtų gerą, tvirtą, apvaisintą kiaušinį, iš kurio išsiris stiprus stručiukas. Per sezoną, kuris trunka nuo kovo-balandžio iki spalio-lapkričio mėnesių, viena patelė gali sudėti 80 kiaušinių. Pasak ūkininko, tai maksimalus rodiklis, bet jis rekordų nesivaiko. Kiaušinis perinamas 42 dienas. Fermoje vidutiniškai iš vienos patelės sulaukiama apie 50 kiaušinių. Sezonas baigiamas rugpjūčio viduryje. Tada prasideda paukščių poilsio metas. Kuo geriau pailsi, tuo didesnis dėslumas.
Kiaušinius parduoda gurmanams, pamėgusiems kiaušinienę ar kitus patiekalus. Tokia paklausa paprastai išauga prieš Velykas, nes pirkėjas nori egzotikos ir ant tradicinio stalo. Vienas kiaušinis paprastai kainuoja apie 50-70 litų. Kuo didesnis, tuo brangesnis. Jis gali sverti nuo 800 gramų iki 2-3 kilogramų. Vištos kiaušinis sveria apie 100 gramų. Tad vieno stručio kiaušinio pakanka šešių asmenų gurmaniškai vakarienei.
Stručio mėsa ūkininkas irgi neprekiauja, nors jos prašo nuolat. Anksčiau tiekdavo prekybos centrams, dabar to atsisakė, pasukęs veislininkystės kryptimi. Vieną kitą paukštį tenka paskersti, jei įvyksta kokia nelaimė, nusilaužia koją. Tada mėsa suvartojama šeimos stalui. Aleksandras prisipažino, kad dideliu stručio mėsos mėgėju netapo.
Norėjo kaip geriau
Stručių augintojo lyderio pozicijas užsitarnavęs Aleksandras negaili gerų patarimų visiems, kas tik nori ar ketina imtis šio verslo. Paskui pamanė, kad būtų neblogai įkurti ir augintojų asociaciją. Panaši draugija lyg ir veikė, lyg ir nuvėso. Pasitaręs su bendraminčiais ėmėsi organizacinių reikalų. Ūkininkas neslėpė savo gerų ryšių su Europos augintojais, atvirkščiai, visi galės pasinaudoti gera patirtimi, žiniomis ir saitais.
Asociacijai įkurti beliko tik vienas žingsnis, bet norai liko popieriuose. Lietuvoje juk įprasta steigti visokius sambūrius, pakanka penkių žmonių trims partijoms sudaryti. Taip nutiko ir asociacijai. Atsirado vyrukų, kurie iš karto pretendavo matuotis vado kėdę. Kitiems koją kišo atsargumas ir įtarumas. Kitaip tariant, niekas nemąstė apie didesnes verslo galimybes kooperavus gamybą.
Pasak Aleksandro, jau šiandien Danija ir Belgija prašo parduoti iki 1000 paukščių. Pavienis augintojas tiek neužaugins, o kartu įmanoma. Pasiūlai padidėjus, kitokios derybos ir dėl kainos. Pavieniams augintojams pirkliai mažiau moka. Net ir vietos rinkai būtų galima pasiūlyti paukštienos geresnėmis kainomis.
"Norėjau įkurti gerą asociaciją, kuri padėtų visiems stručių augintojams. Man nerūpėjo nei postai, nei pareigos. Labiausiai nelaimingi buvo po kelis paukščius laikantys žmonės. Supratau, kad mes dar neišaugome varžomos komandinės sistemos marškinėlių. Todėl atsisakiau dalyvauti ten, kur žmonės nemoka tarpusavyje susikalbėti", - pasakojo stručių augintojas Aleksandras.
„Ūkininko patarėjas“
