Dažni šios turgavietės lankytojai šį šnekų vyrą tikrai jau yra įsidėmėję. Įvairiais sodinukais – nuo braškių ir šilauogių iki persikų ar graikinių riešutmedžių prekiaujantis vyras visuomet negaili patarimų apie augalų priežiūrą, o ši patirtis sukaupta per daugelį metų savo paties bandymų ir suklydimų.
Vis dėl to įvairius augalus auginančio panevėžiečio didžiausia aistra – desertinių veislių vynmedžių auginimas. Apie juos jis gali kalbėti valandų valandas.
Nesėkmės neatbaidė
Pagal profesiją nieko bendro su augalais neturėjęs, statybose dirbęs A. Narbutas egzotiškomis vynuogėmis susidomėjo maždaug prieš 25 metus. Tuo metu saldžių, didelėmis kekėmis vynuogių į Lietuvą daugiausia atkeliaudavo tik iš pietinių Sovietų Sąjungos respublikų.
Tuo tarpu lietuviai savo kolektyviniuose soduose ar ant namo sienų geriausiu atveju užsiaugindavo tik rūgščių mėlynų vynuogių („Ivanausko rastinukės“ veislės ar panašių). Ir tik pavieniai entuziastai, tokie kaip Juodupėje (Rokiškio r.) gyvenantis savamokslis vynuogių selekcininkas Antanas Gailiūnas (1918-2004), mėgino mūsų klimato sąlygomis užauginti skanesnių, saldesnių uogų.
Vynuogėmis susidomėjęs A. Narbutas jų sodinukų pirko ne tik iš A. Gailiūno. Panevėžietis iš pradžių savo kolektyvinio sodo sklypelyje, o po to ir prie nuosavo namo per ilgesnį laiką sukaupė didžiulę įvairių veislių vynmedžių kolekciją iš įvairių pasaulio šalių – nuo Moldavijos ir Rusijos iki Latvijos ar Italijos.
Vienų veislių vynuoges panevėžietis sėkmingai augina iki šiol, kitos neatlaikydavo ir pirmos lietuviškos žiemos. Bet atkaklus sodininkas rankų nenuleido ir, vos išgirdęs apie kokią įdomesnę veislę, imdavo ieškoti jos nusipirkti ar išsimainyti su kolegomis augintojais.
Tėviškėje įkūrė vynuogyną
Tačiau net ir matant vis didėjančią A. Narbuto vynuogių kolekciją, tikriausiai retas kuris A. Narbuto bičiulis rimtai tikėjo, kad jam iš tiesų pavyks įgyvendinti seną svajonę – tėviškėje įveisti vynuogyną, kuriame noktų šiltų kraštų vynuogėms nenusileidžiančios uogos.
Kadaise šis panevėžietis juokavo, kad jam auginti vynuoges privalu, nes jis gimęs ir iki paauglystės augęs Vynupės kaime (Panevėžio r.). Simboliška, tačiau būtent čia dabar iš tiesų vaisius nokina A. Narbuto išpuoselėti vynmedžia. Tiesa, vyno upės ar upeliai čia nebėga, nes panevėžiečiui labiau patinka ne vyno gamybai tinkančių, bet desertinių veislių vynuogės.
Polietileniniame maždaug 4 arų ploto šiltnamyje jau antrus metus uogas nokina maždaug 60 veislių vynmedžiai. Pasak A. Narbuto, statyti šiltnamį ir jame auginti vynmedžius jis nusprendė norėdamas užsiauginti šių uogų be jokių chemikalų. Augančių šiltnamyje vynmedžių nepuola tokios ligos kaip miltligė, tuo tarpu lauke ligų apniktus augalus tenka purkšti įvairiomis cheminėmis priemonėmis.
Šiltnamyje sumūryta krosnis padeda išgelbėti vynmedžius ir nuo dar vieno priešo – klastingų pavasario šalnų, kurios kartais pražudo pradėjusius vegetuoti augalus.
Vis dėl ne visiems skanias uogas auginantiems vynmedžiams reikia šiltnamio sąlygų. Pavyzdžiui, A. Gailiūno išvesta „Liepsna“ sėkmingai auga mūsų klimato sąlygomis lauke.
Jau turi nuolatinių pirkėjų
Šiemet šiltnamyje skindamas įspūdingas, kartais net virš kilogramo sveriančias vynuogių kekes A. Narbutas ir vėl nerimsta – ne visų veislių augintinėmis jis patenkintas, todėl kai kurių žada atsisakyti ar pakeisti kitomis.
Paklaustas, kokios veislės vynuogės šiuo metu jo mylimiausios, sodininkas ilgai nemąsto. Jo pasididžiavimas – „Talisman“, ant vieno vynmedžio jau dabar sunokinančios apie 20 kilogramų skanių uogų.
A. Narbutas džiaugiasi, kad jo užaugintų vynuogių skonis patiko ir panevėžiečiams. Jei iš pradžių turgavietėje pamatę jo pardavinėjamas dideles šių uogų kekes žmonės dažnai netiki, kad jos ne atvežtinės iš šiltų kraštų. Tačiau kartą paragavę, neretai ir vėl sugrįžta jų nusipirkti. Dažni jo klientai – mažų vaikų tėvai, nenorintys savo mažyliams pirkti chemikalais purkštų atvežtinių uogų.
