Keletą kartų per metus į Lietuvą grįžtanti iš Kauno kilusi verslininkė šįkart gimtinėje užsibuvo beveik mėnesį. Tačiau laisvo laiko veikli moteris tikino turėjusi mažai.
Reikėjo dirbti, aplankyti namiškius ir bičiulius, kurių pasiilgsta, draugų dukterį Merkinėje ištekinti ir su buvusiais bendraklasiais atšvęsti bendrą 50 metų jubiliejų. Kiekvienas jubiliatas pakvietė po būrį savo svečių. Pobūvyje linksminosi beveik 200 žmonių.
Šįkart į Lietuvą L.Tikuišienė grįžo su vyru Virgilijumi, kuris jau antrą kartą bėgo tradicinį Vilniaus maratoną.
Susitikti su „Stiliumi” L.Tikuišienė pasiūlė jos gimtajame ir ligi šiol mieliausiu pasaulio kampeliu vadinamame Kauno Žaliakalnyje, ramiame restorane. Į jį moteris atvyko penktąją dešimtį įpusėjusiu automobiliu GAZ-21 („Volga”).
Garsiai burzgiantis jūros bangos spalvos senas automobilis traukė praeivių ir restorano svečių dėmesį.
„Važiuoti šiuo automobiliu yra dvigubas malonumas. Nostalgiškai sugrįžtu į jaunystę, nes būtent šios markės automobilį tėvas išmokė vairuoti. Juo daug keliaudavome ir turistaudavome.
Sėdėdama prie „Volga” vairo sulaukiu daugybės vairuotojų ir praeivių šypsenų. Žmonės pamoja rankomis, rodo į viršų iškeltus nykščius, užleidžia kelią”, – pasakojo verslininkė.
Riedėti ne pirmos jaunystės „Volga” L.Tikuišienė ruošiasi ne tik Lietuvos keliais. Verslininkė automobilį planuoja gabenti į Šveicariją, kur šalia Ženevos gyvena jau 11 metų.
Gyventi į užsienį L.Tikuišienė išvyko atsiradus karjeros galimybėms.
Nuo vaikystės ji žinojo, kad seks motinos pėdomis – taps gydytoja. Daugiau nei prieš du dešimtmečius tuomečiame Kauno medicinos institute akušerio-ginekologo specialybę įgijusi Laima dvylika metų dirbo Kauno klinikose.
Be tiesioginio darbo, moteriai rūpėjo ir visuomeninė veikla. Ji buvo viena Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos steigėjų, Vaisingumo klinikos Vilniuje kūrėjų, tradicinio Kalėdinio baliaus sumanytoja.
Šveicarijos farmacijos kompanijai „Serono” atidarius biurą Lietuvoje, L.Tikuišienė tapo jo vadove Lietuvai ir Baltijos šalims. Dirbti sekėsi ir 2001 metais ji buvo pakviesta į Prahą tapti šios kompanijos Rytų ir Centrinės Europos padalinio vadove. Į Čekiją lietuvė išvyko su inžinieriaus išsilavinimą turinčiu vyru ir dabar jau suaugusiomis, savarankiškai gyvenančiomis dukromis Ieva bei Jone.
„Nelabai tada galvojau, kaip jausis bičiulius palikusios paauglės dukros ar iš darbo išėjęs vyras, kaip gyvensime be savo namų ir aplinkos. Sutikau, nes gavau pasiūlymą. Maniau, kad tokia proga pasitaiko nedažnai. Planavome iš Lietuvos išvykti metams ar dvejiems. Net visų daiktų neėmėme. Tačiau gyvenimas pasisuko visiškai kitaip”, – pasakojo L.Tikuišienė.
Po metų lietuvė išvyko dirbti rinkodaros vadove į centrinį kompanijos biurą Ženevoje. Nors lietuvei šiame darbe puikiai sekėsi ir jos laukė karjeros aukštumos, tai jos nesulaikė.
2004 metais ji su partneriu iš Prancūzijos įsteigė tarptautinę vaistų didmenos kompaniją. Pagrindinė L.Tikuišienės įmonė pradėjo veikti Kaune ir per aštuonerius metus išsiplėtė į Lenkiją, Čekiją, Vengriją, Bulgariją, Slovakiją ir Rumuniją. Kompanijoje dirba per 60 žmonių.
Sėkmingas verslas moterį paskatino ieškoti naujų veiklos galimybių. Šveicarijoje su prancūzu bendražygiu L.Tikuišienė atidarė verslo plėtros ir vadybos paslaugų bendrovę. Jos prezidente dirba ligi šiol.
Paprašyta pasidalyti sėkmės receptu Laima tvirtino jo nežinanti. Moteris tik įvardijo tris jai sėkmę lemiančius dalykus: drąsą, iš šeimos perimtas vertybes ir artimųjų bei draugų palaikymą.
„Besotis mano būdas – griebiu tiek, kiek galiu pasiekti, ir dar šiek tiek. Apžioju tiek, kad po to sunkiai atkandu.
Tėvas mane mokė: kad ir ką darytum, turi padaryti maksimaliai gerai, kitaip net neverta gaišti laiko. Kad ir ko imčiausi, kad ir kokį sprendimą priimčiau, niekada nežinau, ar bus gerai. Pati turiu nuspręsti: džiaugtis rezultatu ar skųstis neteisingu gyvenimu”, – kalbėjo L.Tikuišienė.
Moteris įsitikinusi: įgyvendinti idėjas ją skatina ir šeimos istorija. Viena giminės šaka ėjo į smetoninius kalėjimus dėl revoliucinių idėjų, kita – neilgai trukus keliavo į emigraciją arba tremtį.
„Kai ne kartą prarasta tai, kas buvo užgyventa, pinigai ir turtai pernelyg nesureikšminami. O kai nesureikšminami, nebaisu, kad gali prarasti. Kai žmogui nelabai baisu, sakoma, kad jis yra drąsus”, – mano pašnekovė.
Kai permainoms pasiryžusi moteris metė gydytojos darbą ir sumanė išbandyti jėgas versle, artimųjų tai nedžiugino. Dabar ji gali džiaugtis, kad viskas pavyko. Tačiau galėjo ir nepavykti, nes gyvenimo mestų iššūkių netrūko.
Vos įsikūrusi Ženevoje lietuvė iš tenykščių medikų išgirdo diagnozę – kaulo auglys. Laukdama operacijos L.Tikuišienė nežinojo, ar pavyks išsaugoti dešinę ranką.
Save ji guodė tuo, kad jau nedirbo gydytoja. Kam būtų reikalinga ginekologė be rankos? Kad nebūtų liūdna, moteris darbe net surengė konkursą: kas pasiūlys, ką būtų galima pritaisyti po operacijos vietoj rankos.
Laimėjo projektas „Kavos padėkliukas ir žirklės”. Tačiau jo įgyvendinti nereikėjo: likimas verslininkei buvo maloningas – po gydymo ranka liko kaip buvusi.
Po kelerių metų lietuvė neišvengė naujų sveikatos problemų. Šįkart jai teko stoti į kovą su antsvoriu.
„Vakarietiškame verslo pasaulyje moteriai iš Rytų Europos tikrai nėra lengva. Labai daug laiko praleisdavau lėktuvuose – nuolat skraidžiau iš vieno pasaulio krašto į kitą, nors lėktuvu skristi bijau nuo pat vaikystės.
Grįžus geriausiai atsipalaiduoti pavykdavo virtuvėje ruošiant maistą, o po to skaniai, sočiai ir gausiai valgant”, – prisipažino gerokai per 100 kilogramų svėrusi L.Tikuišienė.
Į pasikeitusias kūno linijas moteris ilgokai nekreipė dėmesio. Nors kartais laikėsi dietos, nukritęs svoris grįždavo su kaupu.
Grįžusi į Lietuvą L.Tikuišienė skubėdavo pas siuvėją Jūratę Vosylienę, kuri jai pasiūdavo naujų vis didesnio dydžio kostiumėlių.
Sunerimti verslininkę privertė apsilankymas pas gydytoją dėl kelių skausmų.
„Medikei išdidžiai pasakojau apie tai, kad mėgstu vaikščioti po kalnus, o iš jos išgirdau: „Ponia, su tokiais keliais jums nereikėtų vaikščioti iš viso!” Tai privertė susimąstyti”, – pasakojo J.Tikuišienė.
Verslininkė skubiai susitiko su mitybos specialiste – ši iš esmės pakeitė pacientės valgymo įpročius.
Laima iš pradžių nustebo, kad, norėdama atsikratyti nereikalingo svorio, ji neturės badauti ar sumažinti skrandžio. Jai nebuvo liepta atsisakyti bulvių, makaronų ir duonos, kurių ji vengdavo savarankiškai laikydamasi dietų.
Svarbiausi valgiaraščio pokyčiai – sumažinti riebalų kiekį ir subalansuoti maistą. Taip maitindamasi Laima per keturis mėnesius sulyso 15 kilogramų. Per dvejus metus ji neteko net 35 kilogramų. Pasikeitė moters suvokimas apie maistą ir net skonis.
Pati patyrusi kovą su antsvoriu, L.Tikuišienė suprato, kodėl daugelis žmonių po kiek laiko šios minties atsisako ir grįžta prie įprastos mitybos.
„Sveikas maistas, bendru supratimu, yra neskanus. Skaniai ir sveikai ruošti valgį daugeliui žmonių labai sunku, o aš esu gera virėja. Maisto ruošimas man – kūrybinis procesas. Todėl sugalvojau padėti kitiems skaniai ir tinkamai maitintis”, – pasakojo verslininkė.
Prieš penkerius metus lietuvė nutarė imtis trečio verslo: mitybos planų sudarymo ir maisto pristatymo į namus. Tokios paslaugos Šveicarijoje iki tol nebuvo. Konkurentų nėra iki šiol.
Šį verslą lietuvė plėtoja kartu su vyru, kuris anksčiau Ženevoje dirbo jūrinių gabenimų bendrovėje MSC.
Laima kuria receptus keturių asmenų šeimai kiekvienai savaitės darbo dienos vakarienei ir tiksliai surašo patiekalo ruošimo instrukciją.
Jos vyras rūpinasi produktų užsakymu ir išvežimu klientams.
Kaip lietuvė įtinka šveicarų skoniui? Ji įsitikinusi: tai, kas iš tikrųjų kokybiška, šviežia, sveika ir skanu, priimtina visur. Tokio verslo ji nesiryžtų imtis gal tik Italijoje, kur kone kiekvienas yra puikus kulinaras.
Lietuvės galva pilna ne tik verslo planų. Rutinos nemėgstanti moteris aktyviai planuoja ir laisvalaikį.
Jai smagu burti žmones, bendrauti, vaišinti, puoselėti ryšius. Tai padeda tęsti ilgametę draugystę su Lietuvoje gyvenančiais bičiuliais. Moteris nuolat rezga bendrus atostogų ir susitikimų planus keleriems metams į priekį. Su draugų šeimomis Tikuišiai vyksta slidinėti, vaikščioja po kalnus, keliauja dviračiais ir automobiliais.
Sėkmingai svečioje šalyje įsikūrusi moteris iki gyvenimo pabaigos joje likti nenorėtų.
„Man namai visada buvo ir bus Kaunas. Vyrui namai ten, kur šeima. Tik dukroms skirtingai: viena namais vadina Lietuvą, kita – Šveicariją. Kur vaikai toliau gyvens, priklausys nuo jų pačių. O mes su vyru tikrai grįšime, su draugais įkursime komuną ir kartu pasensime”, – žada Šveicarijoje sėkmingus verslus įsukusi L.Tikuišienė.
