Nedidelė, paprasta, jauki vieta moterims įsigyti drabužių, išgerti arbatos ir pasikalbėti. Taip atrodo E.Tilahun atidaryta drabužių parduotuvė Vilniuje.
Sėkmę lemia ne parduotuvės dydis ar pelnas, o džiaugsmas, kurį beveik 6 metus Vilniuje praleidusi užsienietė jaučia viską pasiekusi sunkiu savo darbu.
– Sunku suvokti, kas galėjo paskatinti atvykti iš tolimos ir šiltos Afrikos šalies į šaltą Lietuvą? Gal meilė?” – pasiteiravo „Sostinė” atvykėlės.
– Ne, ne meilė. Etiopijoje studijavau buhalterinę apskaitą, buvau bebaigianti universitetą, kai dėl neramumų, žmonių gyvybę nusinešusių demonstracijų šalyje nutariau bėgti.
Prieš atvykdama trumpam buvau apsistojusi Maltoje. Kodėl atvykau į Lietuvą? Mane čia pakvietė. Kas ir kaip, nesvarbu. Man tai dabar skaudi tema.
Atsidūrusi Lietuvoje norėjau tęsti studijas, bet nenutuokiau, kaip tai padaryti. Man nebuvo aišku, kas laukia ateityje, o gyventi kaip nors reikėjo. Net nežinojau, kur apsistosiu su vos vieno mėnesio ir 10 dienų dukra Hana.
– Atvykote sausį. Juk turėjote mirtinai sušalti.
– Mums sakė, kad Lietuvoje bus šalta. Bet kol nebuvau to patyrusi, negalėjau suprasti, ką reiškia Lietuvos šaltis.
Nusipirkome striukes ir ilgus batus. Mūsų striukės buvo plonos, o batai be jokios šiltinamosios medžiagos, lygiu slidžiu padu. Su manimi buvo dukrelė Hana. Ji irgi buvo aprengta šiltai tik mano supratimu.
Mes su dukra Vilniaus oro uoste iš lėktuvo išlipome 2007 metų sausio 31 dieną. Tuo metu Lietuvoje buvo viena šilčiausių žiemų (vidutinė sausio mėnesio temperatūra buvo 0,6 laipsnio šilumos), tačiau manęs tai neguodė.
Tik išlipusi iš lėktuvo pajutau šaltį ir vėją, atrodė, kad esu nuoga, be drabužių. Žiūriu į Haną – nepakankamai apsirengusi, nusivilkau švarkelį ir aprengiau ją.
Jaučiausi juokingai – atrodė, kad žemė juda, buvo pilna sniego, slidu, maniau, tuoj pargriūsiu. Tokiems dalykams negali pasiruošti, nes nežinai, kad taip gali būti.
– Kaip pavyko įsikabinti į gyvenimą jums tolimoje ir nesvetingoje Lietuvoje?
– Iš pradžių buvo labai liūdna ir sunku. Užpuolė depresija. Vieną dieną labai liūdna sėdėjau Katedros aikštėje. Verkiau, nebežinojau, ką daryti. Sėdžiu užsikniaubusi sau ant kelių, pasislėpusi nuo visų.
Prie manęs priėjo vienas indas (aš dėl savo odos spalvos ir bruožų panaši į indę), prisėdo, pasisveikino. Nieko neatsakiau. Jis prisistatė, papasakojo, kad yra iš Lietuvos.
Tyliu ir galvoju: „Kodėl jis neduoda man ramybės?” Dar po kelių minučių supratau, kad taip negražu, nusivaliau ašaras ir papasakojau, ką veikiu Lietuvoje.
Tuo metu mano stojimo į aukštąją mokyklą dokumentai buvo įstrigę kažkokioje institucijoje, metus negavau atsakymo, ar galėsiu tęsti mokslus.
Vaikinukas papasakojo apie mielą moterį, dirbančią Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), kuri galėtų padėti. Pakilome ir nuėjome tiesiai į VGTU. Man paaiškino, ką turiu daryti.
Pasijutau geriau, kai žinojau, ko imtis. Iš karto pradėjau ieškoti reikiamų dokumentų. Mane priėmė į trečią kursą, tačiau į mokamą vietą. Studijos turėjo kainuoti per 5 tūkst. litų už metus.
– Kai kišenėse švilpauja vėjai, tai labai nemenki pinigai. Net ir lietuviui studentui per trumpą laiką tiek užsidirbti nelengva.
– Taip, tai buvo iššūkis. Pradėjau ieškoti darbo. Tuomet dar nekalbėjau lietuviškai. Eidama pro greitojo maisto restoraną „McDonald’s” pamačiau skelbimą, kad reikia darbuotojų.
Užėjau. Gavau anketą, kurią užpildžiau. Jau grįždama namo sulaukiau skambučio. Kitą dieną pradėjau dirbti.
Pirmiausia teko darbas virtuvėje. Po mėnesio darbo restorane jau žinojau visas bulvyčių, sumuštinių ar desertinių pyragaičių gaminimo paslaptis. Pamėginau dirbti prie kasos, aptarnauti žmones.
Labai gera, kai nesirenki, ką dirbti, bet gali viską pabandyti. Jei pradedi nuo vadovo pareigų, niekada nesuprasi, kaip jaučiasi valytojas. Bet jei pradedi nuo valytojo ir eini iki vadovo, kur kas labiau imi vertinti kito žmogaus pastangas.
„McDonald’s” dirbdavau naktimis. Dienomis triūsdavau prekybos centre „Iki”, nes man greitai reikėjo surinkti nemažą sumą pinigų studijoms. Miegodavau 4–5 valandas. Hana buvo maža, ją leisdavau į darželį. Stengiausi iš visų jėgų, kad pagaliau gyventume normalų gyvenimą.
– Ir kada prasidėjo normalus gyvenimas?
– 2010 metais baigiau išsvajotąsias studijas ir susidūriau su dar vienu iššūkiu – darbo pagal specialybę paieška.
Ėmė aiškėti, kad finansininkei kalbėti lietuviškai nepakanka. Privaloma puikiai rašyti lietuviškai, taip pat mokėti specifinę verslo kalbą.
Pirmasis etapas buvo tada, kai maniau, kad negaliu rasti darbo, nes nebaigiau studijų. Antrasis etapas prasidėjo, kai baigiau studijas, bet pamačiau, kad gyvenimas kelia daug daugiau reikalavimų, kad privalau daugiau išmokti, tobulėti, daryti daugiau, nei anksčiau maniau.
Suvokiau, kad išmokti tobulai rašyti lietuviškai neišmoksiu. Tuo metu daug mano draugų išvažiavo iš Lietuvos, emigravo radę darbą užsienyje. Aš taip pat svarsčiau galimybę išvykti, tačiau pasilikau.
Tuo metu jau buvo gerokai pasikeitęs asmeninis gyvenimas – sutikau ir įsimylėjau lietuvį, pradėjau lauktis antrojo kūdikio. Per nėštumo atostogas su mylimuoju iškeliavome į Italiją.
Čia susipažinome su drabužių prekeiviais, ištyrinėjome kainas, asortimentą.
Italai – smagūs žmonės, labai atviri. Jie man patarė, kur galiu įsigyti įvairių prekių. Dabar mano parduotuvė Vilniuje prekiauja itališkais drabužiais. Aš labai patenkinta, nors dar reikės daug nuveikti, kad parduotuvė sėkmingai gyvuotų.
