Kalifornijos valstijoje, Berklio universitete, miestų planavimą studijuojantis Tomas Janušas teigia, jog nepakanka vien kelių dešimčių tūkstančių dolerių kas pusmetį, kad ten išliktum.
Berklis, kuris pasaulio universitetų reitinge šiuo metu užima ketvirtąją vietą, laikomas valstybiniu, kadangi šiuo metu apie 11 proc. pajamų vis dar sudaro valstijos parama. Milijonai JAV dolerių kasmet gaunami iš privačių mecenatų, dauguma jų – universiteto alumnai. Tačiau atėjus krizei, paramą jie mažina.
Todėl universitetas pastaruoju metu priima vis daugiau užsieniečių. Mat jie, kaip ir JAV piliečiai iš kitų valstijų, turi mokėti visą studijų kainą. Tokiu atveju mokslas atsieina apie 45 tūkst. JAV dolerių už semestrą. Kalifornijoje gyvenantiems amerikiečiams vienas semestras kainuoja 13 tūkst. JAV dolerių, o su apgyvendinimu bendrabutyje, maitinimu ir kitomis papildomomis paslaugomis – apie 31 tūkst. JAV dolerių. Palyginimui: studijos koledže kainuoja maždaug dešimčia kartų mažiau.
Ketvirtakursis Berklio studentas T. Janušas studijoms užsidirba pats. Lietuvis dirba farmacijos kompanijoje.
Tik gabiausiųjų ratas
T. Janušas sako, kad brangūs Jungtinių Valstijų universitetai į Lietuvoje veikiančias privačias aukštojo mokslo įstaigas nė kiek nepanašūs. Visų pirma todėl, kad nuolaidomis ir pataikavimu pasiturinčių, įtakingų tėvų vaikams ten nė nekvepia. Reputacija už Atlanto suvokiama kitaip negu Lietuvoje.
„JAV yra daugybė geros reputacijos universitetų, jie suinteresuoti išlaikyti aukštą lygį ir visi tarpusavy aršiai konkuruoja, todėl būsimiems studentams kelia vis didesnius reikalavimus“, – paaiškino lietuvis.
Anot jo, į populiarius universitetus susirenka studijuoti gabiausi jaunuoliai iš visos Amerikos. Bet vien aukščiausių balų už abitūros egzaminus nepakaktų, todėl papildomus kreditus jie atsineša dar iš mokyklos.
„Įsivaizduokite: klasėje yra lyderis, visų mokytojų mylimas už stropumą, gabus visose srityse, tarkim, yra ir krepšinio komandos kapitonas, ir groja gitara, ir dalyvauja fizikų ar chemikų olimpiadose. Mokykloje tokių yra du trys. Atrinkite iš kiekvienos mokyklos, kurių JAV yra tūkstančiai, tik po vieną lyderį, o iš visų surinktų gabiausių mokinių palikite dešimt didžiausių talentų. Ir tik vienas iš jų pateks į tokius universitetus kaip Harvardas ar Standfordas“, – atskleidė norinčiųjų studijuoti prestižinėse JAV aukštosiose mokyklose konkursų mastą T. Janušas.
Jis patikslina, kad kadangi Berklis yra valstybinis universitetas, jame, tarp kitų reikalavimų, svarbi ir lyderiavimo patirtis valstybės sektoriuje ar socialinėje srityje. Bet kokia veikla, susijusi su pagalba vargšams, benamiams, ar darbas su socialiai pažeidžiamais žmonėmis tampa dideliu privalumu.
Tomas neabejoja, kad patirtis Vilniaus Jėzuitų gimnazijos veikloje padedant Senamiesčio senoliams ir dalyvavimas kelionėje „Misija – Sibiras“ jį konkurse bent šiek tiek pakylėjo į aukštesnę vietą. Tačiau, kad patektų į Berklio universitetą, vaikinas turėjo įveikti kelis etapus.
„Pirma atvykęs gyvenau tikrą migranto gyvenimą: dirbau statybose, buvau padavėju. Kad galėčiau įstoti į gerą universitetą, pirmiausia turėjau baigti koledžą. Jame studijos trunka dvejus metus. Koledžas suteikia žemesnės pakopos išsilavinimą. Užtat po jo gali jau ieškoti darbo, bet gali ir tęsti studijas likusius dvejus metus universitete. Man reikėjo koledže susirinkti pakankamai kreditų norimai specialybei ir egzaminus išlaikyti aukščiausiais balais. Svarbiausia buvo atkaklumas“, – apie savo kelią į Berklio universitetą pasakojo Kalifornijoje gyvenantis 28 metų lietuvis.
Jis pastebėjo, kad amerikiečiai po mokyklos dažniau iš karto stoja į trokštamą universitetą, o užsieniečiai, kad susirinktų reikiamų kreditų ir sutaupytų, linkę pirmus dvejus metus paaukoti studijoms koledže.
Universitetas – kaip veidas
T. Janušas Berklį nusižiūrėjo neatsitiktinai. Vaikinui artimesnės jo nei pagrindinio konkurento – privataus Standfordo universiteto vertybės. Pastarojo studentai daugiausia domisi investicijomis, technologijomis, daugumos pagrindinis tikslas – „užkalti“ kuo daugiau pinigų.
Tomas sako, jog palyginti liberalia dvasia garsėjantį Berklį baigęs žmogus nebūtinai pasirenka darbą Jungtinėse Valstijose, ir neretai išvyksta dirbti kur nors į Pietų Ameriką ar Aziją.
„Nenorėčiau kategoriškai apibendrinti, bet tendencijos tokios, kad Berklį pasirinkusiam jaunimui pinigai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas, svarbiau – socialinės idėjos. Yra daug Berklio studentų, kurie buriasi į nevyriausybines organizacijas ir rengia protestus prieš kokias nors socialines neteisybes.
Pavyzdžiui, Berklio bendruomenė buvo labai aktyvi reikšdama nepasitenkinimą dėl JAV karo Vietname, taip pat skatino mažumų teises“, – pasakojo apie universitetą, kuriame studijuoja, Tomas.
Nors Berklis atlieka didelį vaidmenį skatinant pokyčius socialiniame gyvenime, specialybių spektras universitete – itin platus, o jo reputaciją palaiko inžinerija. Yra net 22 Berklį baigę išradėjai, kurie pelnė Nobelio premiją, taip pat ne vienas sportininkas, Londono olimpinėse žaidynėse iškovojęs aukso medalį. Tarp alumnų figūruoja ir „Google“ vadovas Ericas Schmidtas, Norvegijos princas Haakonas Magnusas.
Berklis – vienas iš tų universitetų, kuris palaiko demokratus. „Visur Amerikoje jaučiama kova tarp demokratų ir respublikonų. Bet tai gerai, nes kai vieni įsisiautėja, kiti juos „sulaiko“, tuomet atsiranda balansas tarp skirtingų politinių ideologijų. Demokratai Berklyje skatina vienodas galimybes, netgi galima sakyti, palaiko negalinčius prasimušti ir siūlo paimti iš tų, kurie turi per daug. Todėl universitetas kritikuojamas dėl socialistinių pažiūrų“, – apie Berklio įvaizdį JAV kalbėjo lietuvis.
Po studijų jam bus klijuojama etiketė, vadinama „Berkeley for life“. Diplomas svarbus tuo, kad darbdaviai susidarys išankstinį įspūdį apie Berklio alumną.
„Manoma, kad jei baigei šį universitetą, vadinasi, moki mąstyti, rašyti, bendrauti su žmonėmis, esi organizuotas, laikaisi terminų ir labai tiktum rengti projektus. Tavęs iš esmės tikrinti nebereikia. Bandomasis laikotarpis reikalingas tik tiek, kad per jį tave įdarbinusi kompanija sutaupys kelių mėnesių algą“, – apie įsivyravusį požiūrį į garsius JAV universitetus baigusius specialistus pasakojo lietuvis.
Kartu jis suskubo pridurti, kad vien įgytas išsilavinimas svajonių darbo iškart neužtikrina, ypač – šiuo, krizės, metu, tačiau padidina galimybes pakliūti į aukštesnes pozicijas. Darbdaviai kreipia dėmesį ir į sritis, į kurias labiausiai žmogus gilinosi studijų metu.
„Didelis privalumas kandidatuojant į tam tikras pareigas – jei savo darbe galėsi praktiškai pritaikyti žinias, įgytas nagrinėjant kokias nors temas universitete. Todėl, vos pradėjęs studijuoti, turi nuspręsti, kurią kryptį pasirinksi, apie ką rašysi akademinius darbus“, – pasakojo Tomas.
Apie jo pasirinktą specialybę – miestų planavimą – pas mus dar mažai nutuokiama. Vaikinas ją apibūdina kaip urbanistinę filosofiją, antropologiją ir sociologiją. Studijų metu daug dėmesio skiriama miestų planavimo teorijoms bei jas lemiančiai politikai, miestų populiacijos, migracijos problemoms ir jų įveikimo strategijoms.
T. Janušas pastebi, jog tai platesnė ir labiau humanitarinio profilio sritis nei architektūra. Studijuoti miestų planavimą jį paskatino ir domėjimasis galimybe pagerinti gyvenimo pasaulio miestuose kokybę, ypač tuose, kurie nuolat kankinami gamtos stichijų ir susiduria su didelio žmonių prieauglio problemomis.
Psichologinis šokas – įprasta
Lietuvis mano, kad jei į Berklio universitetą būtų įstojęs iškart po mokyklos, greičiausiai jam būtų prireikę psichologo pagalbos.
„Pirmas dvi savaites atrodo, kad tokio žiauraus krūvio neatlaikysi ir iškrisi. Patiri šoką. Juk guli penkios neperskaitytos knygos, atsiskaitymai – ant nosies, o aplinkui visi protingi, pareigingi, iškalbingi. Ne veltui universitete dirba psichologai. Aš be jų pagalbos apsiėjau galbūt tik dėl to, kad esu vyresnis“, – apie prasidedantį naują gyvenimo etapą įstojus į garsų JAV universitetą pasakojo Tomas.
Jis sako netrukus supratęs, jog, norint ten išlikti, reikia perskirstyti prioritetus. Be to, svarbu atrasti ir sau tinkamiausią mokymosi būdą. „Supratau, kad per vieną vakarą visos knygos perskaityti neįmanoma, reikia ją permesti akimi ir tik pagauti pagrindinę mintį, svarbiausias tezes. Mokyklinis kalimo metodas nebetinka, tuo labiau, jei studijuoji humanitarinius mokslus,“ – patirtimi dalijosi prie Lietuvos jaunimui sunkiai suvokiamo studentiško gyvenimo ritmo įpratęs vaikinas.
Jis jau žino, kad artėjant atsiskaitymams, bibliotekose, kurių Berklio universitete – iš viso 27, nėra nei vienos laisvos vietos atsisėsti, o studentų miestelio baruose – visai tuščia. Jei tuo metu kieno nors gimtadienis, jis paminimas, tačiau kukliai.
T. Janušas tvirtina, kad daugelis dėstytojų lankomumo nekontroliuoja. Bet toks klausimas – eiti į paskaitą ar ją praleisti vien dėl to, kad tingisi – ir patiems studentams nekyla. O namų darbams skirtą užduotį visi pasirengę atlikti nepriekaištingai.
„Koledže – kaip daug kur Lietuvoje: jei studentams duota užduotis atlikti namuose, žinai, kad pusė išvis jos bus neparengę, o kita pusė padarys atmestinai ir tik koks vienas bus pasiruošęs tinkamai. Toks gautu įvertinimu iškart žymiai aplenks kursiokus.
O Berklyje ar kituose panašiuose universitetuose niekam net nekyla mintis kaip nors prasmukti. Visi ateis į paskaitą ar diskusiją vienodai gerai pasikaustę. Studentų darbų rezultatų vidurkis būna B+, tai Lietuvoje prilygtų stipriam devintukui“, – skirtumus tarp studentų darbo aukštosiose mokyklose atskleidė T. Janušas.
Jis nėra girdėjęs tokių infantilių studentų pasiteisinimų, kad, pavyzdžiui, nespėjau pasiruošti diskusijai, kadangi knygą sukramtė šuniukas. Perlaikymų sistemos irgi nėra. Retas atvejis ir, jei kas nors įstojęs į šį universitetą, galiausiai egzaminų naštos neatlaikytų.
Lietuvis iki šiol stebisi, kokie gabūs ir universalūs bendramoksliai jį supa. „Tarp jų genijumi aš tikrai nesijaučiu. Pats kartais nesuprantu, kaip jie gali spėti ir pasiruošti atsiskaitymams taip, kad juos išlaikytų geriausiai, ir dar aktyviai dalyvauti klubų, organizacijų veikloje“, – apie Berklio studentus kalbėjo T. Janušas
Brolijų nariai – ne šventuoliai
Nepaisant įtempto studijų grafiko, net ir patys profesoriai studentus skatina neužsidaryti nuo išorinio pasaulio. „Neleiskite universitetui trukdyti jūsų studijoms“, – tokį palinkėjimą iš dekano lūpų tarp kitų Berklio studentų išgirdo ir Tomas.
„Tai reiškia, kad tą vakarą galbūt ne taip atidžiai perskaitysi knygą, bet užtat nueisi į parodą, kuri reikalinga praplėsti akiratį studijuojant tam tikrą specialybę“, – apie kitą studijų pusę pasakoja vaikinas.
Jis tvirtina, jog ne visi pasirenka vadinamąjį „Berkeley Spirit“ kelią, kai, norint pajusti šio universiteto dvasią visu šimtu procentų, negalima atsiplėšti nuo skaitinių ir užklasinės veiklos.
„Kitų požiūris – lengvesnis: verčiau mano balai bus prastesni, bet svarbiausia – įgysiu neįkainojamos patirties, užmegsiu įdomių pažinčių“, – paaiškino T. Janušas.
Tačiau jis yra pastebėjęs, kad net uoliausi, geriausiai besimokantieji sugeba atrasti laiko vakarėliams. Ypač daug linksminasi brolijoms priklausantys studentai.
„Žinoma, kai kurie nuo tėvų atitrūkę jaunuoliai peržengia ribas: pradeda vartoti narkotikus, o alkoholis liejasi laisvai. Bet lėbaudami jie išvysto bendravimą. Juk kai kada daug pasiekia kadaise kartu vakarėliuose ūžę draugai“, – net ir gabiausių bendramokslių paklydimų neslepia pats jokiai brolijai nepriklausantis T. Janušas.
Anot jo, kino filmuose dramatiškai vaizduojamų brolijų peripetijos, komiškos, o kai kada ir šiurpios įstojimo į jas užduotys iš esmės atitinka tikrovę. Šias studentų organizacijas galima palyginti su ložėmis.
„Brolijų narius sieja bendri interesai. Jos visam gyvenimui užtikrina svarbius kontaktus ir pažintis. Jei ten įstojai, tai tave visada parems ir stums, nes nariai jaučia didelį lojalumą vieni kitiems. Beje, jauni firmų vadovai, kuriems reikia patikimų žmonių socialiniam darbui, pirmiausia tinkamo varianto ieško savo brolijoje, kadangi žino, kurie jos nariai kokia socialine veikla užsiima“, – paaiškino tokių susivienijimų naudą lietuvis.
