„Iš pradžių maniau, kad specifinių žinių neprireiks - pakaks suburti kolektyvą, jam vadovauti, rasti užsakymų.
Tačiau netrukus įsitikinau, kad norint gerai vadovauti vien administravimo nepakanka – reikia puikiai išmanyti sritį, kurioje tu dirbi.
Manau, kad gera firma galima laikyti ne tokią įmonę, kuri nepriekaištingai atlieka jiems pavestą užduotį, bet tokią įmonę, kurios darbuotojai užsakovui gali patarti, kaip viską padaryti geriau“, - portalui lrytas.lt sakė V. Pociuvienė.
Moterims neįprastą verslą pradėjusi V. Pociuvienė galėtų pakonsultuoti ne tik kokią santechnikos įrangą verta įsigyti, bet ir patarti, kaip išlikti ramiam, kai viskas klostosi ne taip, kaip tikėjaisi.
Į verslą ši veikli moteris atėjo ir jame įsitvirtino nepaisant sukrėtimų, kurie silpnesnės valios žmogų būtų privertę nuleisti rankas.
Kad intuicija, ryžtas ir drąsa gali duoti puikių rezultatų, pasitvirtino, kai smogus krizei ir įmonei atsidūrus ant bankroto slenksčio V. Pociuvienė kartu su bendrovės dalininkais nusprendė imtis dar vienos papildomos veiklos - atidarė siuvyklą.
Iš naujos veiklos – siuvimo - gautos pajamos bendrovei ne tik leido atsitiesti, bet netgi ir atsigavus statybų verslui tapo ženkliu firmos pajamų šaltiniu.
Labiau rūpinosi pavaldinėmis nei savimi
Šildymo, vėdinimo, vandentiekio ir nuotekų sistemų montavimo darbais užsiimančiai uždarajai akcinei bendrovei „Santechera“ vadovaujančiai ir šios firmos dalininke esančiai V. Pociuvienei techniniai dalykai nėra svetimi. Telšiuose sidabro medaliu vidurinę mokyklą baigusi mergina įstojo tuometį Kauno politechnikos institutą, ten studijavo pramoninę elektroniką.
Baigusi institutą 1990 metais jauna inžinierė buvo paskirta dirbti į Šiaulių televizorių gamyklą.
Į gamyklos techninės kontrolės skyrių dirbti atėjusi ir jam vadovavusi V. Pociuvienė sakė, kad kruopščią patikrą turėjo pereiti visi gamykloje pagaminti televizoriai.
„Tuomet televizoriai būdavo tikrinami kruopščiai ir jei kildavo nors menkiausių abejonių dėl kokybės, jie būdavo grąžinami į gamyklą“, - darbą Šiaulių televizorių gamyklos kontrolės skyriuje prisiminė V. Pociuvienė.
Sėkmingai klostytis ėmusią jaunos inžinierės karjerą nutraukė po kelerių metų gamykloje prasidėjusi reorganizacija – Šiaulių televizorių gamykla buvo suskaidyta į atskirus padalinius, didžioji dalis darbuotojų neteko darbo.
„Tuo metu labiau rūpinausi savo bendradarbiais nei pati savimi. Mano skyriuje dirbusios moterys buvo darbščios, turėjo didelę darbo patirtį, kai kurioms nebetiek jau daug buvo likę ir iki pensijos, todėl buvo gaila, kad jos gali netekti darbo.
Aš rūpinausi jomis, stengiausi padėti įsidarbinti naujai sukurtuose padaliniuose. Daug kas stebėjosi, kad prašau ne dėl savęs, o dėl savo darbuotojų. Dėl savęs nesijaudinau ir ramia širdimi išėjau iš darbo“, - šį savo gyvenimo etapą prisiminė V. Pociuvienė.
Dirbo turizmo įmonėse
Palikusi gamyklą V. Pociuvienė įsidarbinusi vienoje Šiaulių turizmo įmonėje, ėmė organizuoti komercines keliones į Rusiją: rūpindavosi vizomis, ieškodavo autobusų, sudarinėdavo išvykti norinčių komersantų grupes.
Vėl ieškotis darbo V. Pociuvienei teko, kai prasidėjus Rusijos krizei lietuvių komersantų kelionės į šią šalį nutrūko.
Turizmo įmonėje įgyta patirtis nenuėjo veltui – netrukus V. Pociuvienė buvo pakviesta dirbti į kitą Šiauliuose veikiančią turizmo įmonę.
„Darbas turizmo įmonėje mane tenkino. Tačiau radikaliai viskas pasikeitė, kai santechnikos įmonę Telšiuose turintis mano vyresnysis brolis Arvydas Petrulis nusprendė analogišką įmonę įkurti ir Šiauliuose. Brolis manęs kaip šiaulietės paprašė surasti žmogų, kuris galėtų tai įmonei vadovauti.
Direktoriaus ieškojome ilgai – vos ne pusmetį, kol galiausia nusprendėme, kad įmonei turiu vadovauti aš“, - naujos karjeros pradžią prisiminė V. Pociuvienė.
Teko gilintis į naują sritį
Moteris neslėpė, kad ateiti vadovauti santechnikos įmonei nežinant nė vienos detalės pavadinimo jai buvo didelis iššūkis.
„Iš pradžių buvo labai sunku. Man daug padėjo abu šioje srityje dirbantys broliai: ir vyresnysis Arvydas, ir jaunesnysis Ramūnas.
Skambindavau jiems telefonu, klausinėdavau. Kad sužinočiau kokios detalės pavadinimą, ją pasiėmusi važiuodavau į parduotuvę ir teiraudavausi.
Labai šia sritimi domėjausi ir jau po pusmečio savo darbuotojus išgirdau kalbant, kad direktorės kvalifikacija labai pakilo.
Aš supratau, kad neišmanydama šio darbo specifikos negaliu vadovauti šiai įmonei. Per kelerius metus išsilaikiau visus reikiamus egzaminus, gavau atestatus ir pažymėjimus“, - portalui lrytas.lt sakė V. Pociuvienė.
Užsakovai nustebdavo išvydę moterį
Santechnikos įmonei vadovaujanti V. Pociuvienė ne kartą buvo patekusi į kuriozišką situaciją, kai užsakovui paprašius atsiųsti specialistą nuvykdavo pati.
„Kai prisistatydavau, iš kur atvykusi, dažnas užsakovas imdavo raukytis ir aiškinti, kad prašė atsiųsti specialistą.
Paaiškinus, kad aš ir esu specialistė, dažnas nustebdavo, kad moteris šioje srityje gali ką nors išmanyti. Tiesa, dabar didžioji dalis užsakovų mane jau pažįsta ir tokių situacijų nebepasitaiko“, - sakė V. Pociuvienė.
Pirmas iššūkis, su kuriuo teko susidurti bendrovei vadovauti ėmusiai V. Pociuvienei, buvo darbuotojų paieška.
Savo ankstesnio darbdavio žodžius, kad įmonės sėkmę lemia ne kas kita, o tik darbuotojai, gerai įsisąmoninusi „Santecheros“ direktorė sakė, kad gerų specialistų surasti nebuvo lengva - geresnius darbuotojus jau buvo spėjusios įdarbinti anksčiau įsikūrusios tokio paties profilio įmonės.
„Kai įkūrėme įmonę, pas mus ieškoti darbo ateidavo žmonės vos ne „nuo konteinerio“. Paklausus, ką moka dirbti, dažnas atsakydavo tik matęs, kaip dirba santechnikai.
Juokingiausia, kad vienas toks - „tik matęs, kaip dirba“ - pas mus mėgino įsidarbinti netgi darbų vadovu“, - darbuotojų paieškos pradžią prisiminė verslininkė.
V. Pociuvienė neslėpė, kad iš pradžių darbuotojų kaita buvo didžiulė. Ypač griežtų priemonių buvo imtasi kovojant su mėgėjais išgerti darbe. Kilus įtarimui alkoholio matuokliu nešina direktorė vykdavo į objektus ir tikrindavo ten dirbančių pavaldinių blaivumą.
Atlyginimus riboja maži įkainiai ir konkurencija
Šiuo metu bendrovėje „Santechera“ dirba apie trisdešimt darbuotojų. Jie ne tik įrengia šildymo, vėdinimo, vandentiekio bei nuotekų sistemas, bet ir gamina skardos gaminius bei siuva darbo rūbus.
„Kai 2008 m. ėmė stoti statybos, teko gerokai pasukti galvą, kaip išgyventi. Mūsų padėtį apsunkino ir tai, kad dar prieš krizę nusprendę plėsti savo bazę pasiėmėme kreditą ir įsigijome pastatą, kuriame ir įsikūrė mūsų įmonė. Tačiau vos nusipirkus pastatą mus užklupo krizė.
Statybų verslui apmirus, teko atleisti daug darbuotojų. Norėdami išnaudoti įsigytas patalpas nusprendėme jose įrengti siuvimo cechą.
Iš pradžių planavome siūti darbo rūbus, bet sustojus statyboms nebelabai bereikėjo ir darbo drabužių. Mums pavyko rasti klientų iš užsienio. Dabar siuvame gydytojų rūbus airiams – aprengiam Airijos medikus.
Sutvarkius siuvyklos reikalus ėmė atsigauti ir statybų verslas, todėl dabar jau dairomės naujų darbuotojų ir siuvyklai, ir santechnikos darbams“, - sakė V. Pociuvienė.
Nors darbuotojų kaita bendrovėje „Santechera“, pasak jos direktorės, nėra didelė, tačiau jaunesni žmonės vis dar išvyksta į užsienį.
„Gaila, kad mus ir kartu Lietuvą palieka patys geriausi. Savo atlyginimais tikrai negalime konkuruoti su užsienio firmomis, todėl suprantu jaunus žmones, kurie iš gaunamų atlyginimų vos gali sudurti galą su galu.
Didesnių atlyginimų mokėti neišgalime - nors statybos po truputį atsigauna, bet mūsų uždarbių negalima lyginti su tais, kurie buvo prieš krizę. Kainas mažina ir konkurencija, kuri šioje srityje yra labai didelė. Tuoj po krizės į užsakovo rengiamą konkursą susirinkdavo 30-40 įmonių“, - konstatavo V. Pociuvienė.
Pašalpos atpratino žmones nuo darbo
Naujų darbuotojų besidairanti „Santecheros“ direktorė sakė pastebėjusi žmonių nenorą dirbti.
„Manau, kad čia kalta ir valdžios vykdyta politika. Žmonės įprato gyventi iš pašalpų ir nebenori dirbti.
Pavyzdžiui, aš paskambinu į Darbo biržą ir pasakau, kad man reikalinga siuvėja. Darbo birža atsiunčia man trisdešimt siuvėjų ir nė viena iš jų nenori dirbti.
Kai kurios iš Darbo biržos atsiųstos moterys tiesiai šviesiai pasako: „Kam man dirbti, jei aš gaunu pašalpą ir kompensacijas - man naudingiau sėdėti namuose, nei dirbti.“
Dabar skambindama į Darbo biržą prašau, kad man atsiųstų dirbti norinčius žmones“, - sakė V. Pociuvienė.
Smulkųjį verslą žlugdo biurokratija
UAB „Santechera“ direktorė kritikavo ir Vyriausybės politiką mažų įmonių atžvilgiu.
„Smulkus verslas yra žlugdomas. Mūsų šalyje viskas kuriama tik stambių įmonių poreikiams tenkinti.
Būdami smulkia įmone privalome turėti visą krūvą atestatų, leidimų, specialistų. Pavyzdžiui, norėdami dalyvauti konkursuose privalome turėti ypatingų statinių atestatą.
Norėdama gauti tokį atestatą įmonė privalo turėti specialistą, kuris turi tokį atestatą. Todėl leiskite paklausti, jei įmonė jau turi tokį specialistą, kam dar formaliai jai pačiai reikia gauti analogišką atestatą?
Anksčiau už šį penkerius metus galiojantį atestatą mokėdavome 800 litų. Dabar terminas neribotas, bet kasmet turime mokėti 200 litų priežiūros mokestį. Taigi atestato kaina realiai išaugo 200 litų.
Žlugdo biurokratizmas: raštas, raštelis, raštukas – nebėra kada darbus dirbti, nes reikia popierius rašinėti“, - piktinosi V. Pociuvienė.
Apyvarta – keli milijonai litų
Paslaugas teikiančios UAB „Santechera“ apyvarta nėra didelė – ji siekia kelis milijonus litų.
Direktorė sakė, kad dabar džiaugiasi galėdama sumokėti atlyginimus darbuotojams, o apie didesnį pelną kalbos nėra.
Uždirbti pinigai investuojami į gamybą – perkami įrengimai ir įrankiai. Bendrovės planuose – jų pastato apšiltinimas ir darbuotojų skaičiaus didinimas.
Problemų dėl atliktų darbų kokybės su užsakovais, UAB „Santecheros“ direktorės teigimu, praktiškai nepasitaiko. „Kas nedirba, tas neklysta. Jei padarome kokią klaidą, važiuojame ir ją ištaisome“, - tvirtino V. Pociuvienė.
Verslas yra labai sunkus darbas
Į klausimą, kaip pačiai pavyksta įveikti sunkumus, UAB „Santechera“ direktorė atsakė, kad ji yra užsispyrusi ir niekada nepasiduoda.
„Gyvenimas yra banguotas. Jei dabar tau blogai, tai reiškia, kad netrukus bus gerai. Negali visada būti blogai. Be to, labai daug dirbu, nebijau rizikuoti. Pavyzdžiui, tos pačios siuvyklos atidarymas per patį krizės įkarštį iš tikrųjų buvo labai didelė rizika, kuri galėjo mus atvesti į bankrotą.
Reikia nebijoti, neverkti ir nedejuoti, o dirbti, klupti ir vėl keltis – tik taip einat užsibrėžto tikslo link gali ką nors pasiekti“, - tvirtino V. Pociuvienė.
Verslininkė sakė, kad geriausius sprendimus sugalvoji, kai įsigilinęs į problemą supranti ir pajunti, kad būtent taip pasielgti yra neišvengiama.
„Reikia nesibaiminti naujovių, o jas pastebėti ir pasinaudoti palankiu momentu. Štai pastebėję, kad skardos gaminiai turi didelę paklausą, mes supirkome aparatūrą, stakles ir ėmėme patys juos gaminti.
Verslas yra labai sunkus darbas. Čia negalioja taisyklė: atėjau, padirbau, uždariau duris ir išėjau į namus. Dirbi dieną-naktį. Kas galvoja, kad verslininko gyvenimas labai lengvas, tas labai stipriai klysta. Tegul pabando ir tuo įsitikins“, - tvirtino V. Pociuvienė.
Jaučia šeimos paramą
Daug laiko darbe praleidžiančią V. Pociuvienę palaiko šeima: automobilių prekyba besiverčiantis vyras Nerijus Pocius ir santechnikos versle besisukantys broliai Arvydas bei Ramūnas Petruliai.
„Abu broliai kartu su manimi yra ir UAB „Santechera“ dalininkai – tai šiek tiek panašu į šeimos verslą. Mes susėdame, pasitariame. Todėl man ir lengviau, kad turiu su kuo pasitarti.
Jaučiu ir Telšiuose gyvenančios sesers Irenos Molienės palaikymą. Nors sesuo vienintelė mūsų šeimoje nedalyvauja šiame versle, aš visada mielai išklausau jos patarimų.
Manau, kad bendravimo šeimoje modelį galima perkelti ir į verslą. Giminystė mums tikrai netrukdo. Ko kartais svetimam nepasakytum, saviškiui gali rėžti drąsiai, žinai, kad jis neįsižeis.
Mūsų mama sakydavo, kad negalima tarpusavyje pyktis, nes vis tiek reikės bendrauti. Mūsų šeima iš tikrųjų labai tvirta.
Nors sutuoktinis kartais pajuokauja, kad aš darbe jau ir gyvenu - pirmoji į darbą ateinu ir paskutinė iš jo išeinu, tačiau mane puikiai supranta ir visada palaiko“, - atviravo V. Pociuvienė.
Laisvalaikį atima visuomeninė veikla
Prasitarusi, kad kartais pavydi draugėms, kurios turi laiko dažniau apsilankyti grožio salonuose, V. Pociuvienė didelę laisvalaikio dalį aukoja visuomeninei veiklai.
UAB „Santechera“ direktorė jau trečius metus vadovauja Šiaulių verslininkių ir vadybininkių draugijai.
V. Pociuvienė taip pat yra Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos tarybos narė bei aktualius miesto klausimus sprendžiančios Šiaulių miesto konsultacinės tarybos narė.
Kas savaitę ši verslininkė su Robertu Petrausku dalyvaujame žaidime „Protų kovos“.
„Kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji. Išmoksti planuoti savo dienotvarkę ir intensyviau dirbdamas randi laiko daugeliui dalykų“, - atviravo V. Pociuvienė.
Norėtų išbandyti save ir politikoje
Paklausta, kur dar save norėtų išbandyti, V. Pociuvienė atsakė, kad mielai pasinertų į politiką.
„Prieš kiekvienus rinkimus sulaukiu pasiūlymo kandidatuoti vienos ar kitos partijos sąrašuose.
Tačiau priimti sprendimo neskubu, nes įvertinusi savo galimybes suprantu, kad visko nespėčiau gerai padaryti. Be to, politikui reikia ir patirties.
Mano manymu, pirmiausia politikas turėtų sukaupti vadovavimo įmonei patirties, o vėliau kandidatuoti į miesto tarybą bei ten išrinktas padirbėti ir tik po to kandidatuoti į Seimą“, - sakė V. Pociuvienė.
