„Niekada nesvajojau apie mokslininko karjerą. Tačiau mane labai traukė mokslas, norėjau suprasti, kaip vyksta procesai gyvojoje gamtoje, kaip veikia ląstelė.
Aš daugiau laiko sugaištu gilindamasis į molekulinės biologijos detales, nei galvodamas, kaip derėtų teisingiau bendrauti su žmonėmis, kad galėčiau kopti karjeros laiptais”, – pasakojo S. Kriaučionis.
Jo mokslo nuopelnų sąraše – jau ne vienas atradimas. Mokslininko laimėjimai įvertinti ne tik svetur, bet ir Lietuvoje.
S. Kriaučioniui šiemet įteikta Mokslo premija. Toks apdovanojimas skiriamas kitose šalyse dirbantiems lietuviams mokslininkams.
Pradžia – Škotijoje
Prieš dvejus metus iš JAV, kur kelerius metus skyrė studijoms po doktorantūros, S. Kriaučionis su šeima persikraustė į Didžiąją Britaniją.
Oksfordo universitete lietuviui atsivėrė naujos mokslo erdvės, be to, dabar ir gimtinė arčiau.
„Dažniausiai į Lietuvą parvykstu aplankyti artimųjų, bet visuomet susitinku su buvusiais dėstytojais, mokslininkais”, – S. Kriaučionis aiškino niekada nenutraukęs ryšių su tėvyne.
2000-aisiais Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigęs biologiją jis pakėlė sparnus į Škotiją. Lietuvis siekė Edinburgo universitete parengti daktaro darbą.
Jau tuomet jis svajojo apie Ameriką, tačiau patekti į šią šalį prieš 12 metų buvo sudėtingiau nei dabar. Edinburgo universitete lietuvis iškart pelnė stipendiją.
„Žmogus, kuris gauna stipendiją, yra trokštamas, tad gali rinktis, kurioje laboratorijoje dirbti, mat jai neteks išlaikyti darbuotojo”, – sakė S. Kriaučionis.
Škotijoje nebuvo lengva priprasti, tačiau tai nesutrukdė jaunam biologui siekti savo tikslų.
„Lietuvos aukštosiose mokyklose teorinis parengimas yra labai aukštos kokybės, todėl svetur nesijaučiau kitoks, prastesnis”, – patikino lietuvis.
Svajojo dirbti Amerikoje
Škotijoje tapęs mokslų daktaru S. Kriaučionis išvyko į Ameriką.
„Naudinga keisti mokymosi ir mokslo įstaigas: bakalauro studijas baigti viename universitete, magistro – kitame, o doktorantūrą tęsti dar kitoje vietoje. Taip mokslininkas susipažįsta su daug kolegų, įgyja svarbių įgūdžių.
Siekiant mokslininko karjeros tai labai svarbu.
Dažnai net žiūrima, ar mokslininkas yra daug keliavęs. Universitetai svarsto – jei mes priimsime tokį žmogų, jis gali daug ką parodyti ir mums”, – pasakojo lietuvis.
Savo būsimą studijų po doktorantūros vadovą amerikietį lietuvis sutiko Europoje. Susižavėjęs vienoje konferencijoje išgirstu jo pranešimu, jaunasis mokslininkas parašė laišką, kad norėtų su juo dirbti.
„Jis sprendė sudėtingą problemą, susijusią su smegenimis.
Man labai patiko siūlomas elegantiškas sprendimas. Norėjau dirbti jo laboratorijoje”, – pasakojo S. Kriaučionis.
Netrukus lietuvis sulaukė amerikiečio atsakymo – jis pakvietė jauną kolegą atvykti pasikalbėti. Šis pokalbis S. Kriaučioniui nutiesė kelius į JAV Rockfellerio universitetą.
Šis universitetas – medicinos mokslininkų kalvė. Čia nesimoko bakalaurantai, mokslinio laipsnio kasmet jame siekia vos dvidešimt doktorantų. Daugiausia čia dirba tie, kurie jau yra įgiję mokslinį laipsnį.
„Sunkiau buvo iš Lietuvos nuvykus į Edinburgą nei iš Škotijos į Ameriką.
Jau buvau gerai susipažinęs su mokslo terminais, neprastai išmaniau savo analizuojamą sritį. Galėjau lengviau bendrauti mokslo kalba”, – lygino S. Kriaučionis.
Sulaukė kolegų pripažinimo
Metai Rockfellerio universitete buvo sėkmingi ne tik lietuviui mokslininkui, bet ir visai penkiolikos žmonių grupei, su kuria jis dirbo.
„Mums pavyko padaryti nemažai svarbių atradimų. Vienas buvo gana netikėtas.
Stengėmės išsiaiškinti skirtumus tarp įvairių nervų ląstelių, nagrinėjome, kuo skiriasi DNR modifikacijos.
Taikėme senesnius tyrimo metodus ir pamatėme, kad nervų ląstelėse yra papildomas DNR elementas.
Kiekviena DNR yra sudaryta iš keturių bazių, o mums pavyko pamatyti, kad yra dar viena bazė”, – apie savo darbo vingrybes pasakojo S. Kriaučionis.
Šis atradimas buvo itin palankiai įvertintas mokslininkų bendruomenės.
Pradėtą darbą lietuvis tęsia toliau vadovaudamas Oksfordo Ludwigo vėžio tyrimų instituto mokslinei grupei ir viliasi, kad eksperimentai ilgainiui padės įveikti šią sunkią ligą.
„Mokslas – nenuspėjamas dalykas. Atrodo, iškeli gerą idėją, tačiau ne visuomet eksperimentai ją patvirtina, ne visada ilgametis darbas duoda tokių saldžių vaisių, kokių tikiesi.
Tokių akimirkų, kai pasiekiami tikrai išskirtiniai atradimai, nebūna labai daug”, – kalbėjo lietuvis mokslininkas.
Užmojis – įveikti vėžį
Per dvejus metus Amerikoje S. Kriaučionis surikiavo ir savo įgytą patirtį, ir nuveiktus darbus, ir sukauptas žinias. Visa tai aiškiai rodė: atėjo laikas eiti savarankišku keliu.
Priglausti po savo sparnu lietuvį panoro dažno mokslininko svajonių vieta – Oksfordo universitetas. Dabar jis vadovauja šio universiteto Ludwigo vėžio tyrimų instituto mokslinei grupei.
S. Kriaučionis viliasi, kad Amerikoje įgyta patirtis padės jau Europoje įgyvendinti esminį siekį – sukurti veiksmingus vaistus nuo vėžio.
„Atliekame vėžio tyrimus. Įdomu tai, kad papildomo DNR elemento augliuose neaptinkama. Neseniai pasirodė straipsnis, kad odos vėžio atveju normalios odos ląstelės praranda šią modifikaciją, kai tampa vėžinės.
Tą patį patvirtino ir tam tikrų žuvų vėžio modelių tyrimai. Kai grąžini modifikaciją, stabdomas vėžio progresavimas”, – pasakojo S. Kriaučionis.
Tai galėtų tapti revoliucija kovojant su vėžiu? „Galbūt. Dar per anksti apie tai kalbėti. Mums reikia išsiaiškinti, kokią tiksliai funkciją atlieka ši modifikacija, kaip ji reguliuoja genomo funkcijas.
Siekiame sužinoti, kaip galėtume paveikti tos modifikacijos atsiradimą ar išnykimą, kad būtų galima stabdyti vėžio vystymąsi. Tai vienas projektų, kuriuos šiuo metu vykdome savo laboratorijoje”, – apie savo užmojus pasakojo mokslininkas.
Į tėvynę nespjauna
Iš savo mokslinio kelio S. Kriaučionis neišbraukė Lietuvos ir neketina to daryti po kelerių metų, kai teks apsispręsti – likti Oksforde ar vykti kur nors kitur.
„Lietuva man visuomet turės papildomų privalumų. Tačiau reikia, kad visas tas laikas, kurį skyriau pasirengimui, būtų grąžinamas žmonėms.
Jei pamatysiu, kad galiu būti naudingesnis kitur, tai bus lemiamas kriterijus renkantis darbo vietą.
Tačiau viskas priklausys nuo konkrečių pasiūlymų ir aplinkybių”, – aiškino mokslininkas.
Svarbi bus ir jo žmonos Linos, dabar namuose auginančios dvimetį sūnų Kasparą, nuomonė.
„Labai džiaugiuosi, kad ji leido man siekti karjeros paaukodama dalį savo norų”, – sakė S. Kriaučionis.
Nustebino kolegas lietuviškais gaminiais
Jaunas mokslininkas jau išmokė kolegas tiek Amerikoje, tiek Didžiojoje Britanijoje tarti savo lietuvišką pavardę. Tie, su kuriais bendrauja nebe pirmus metus, jau nebeklausia, iš kur jis kilęs.
„Lietuva yra svarbi mokslo pasaulyje. Pavyzdžiui, užsienyje gerai žinomi lietuvių laimėjimai lazerių technologijų srityje.
Tiesa, ne visuomet mūsų šalies mokslo laimėjimus užsieniečiai sieja su Lietuva. Ne kartą nustebinau kolegas pasakydamas, kad biotechnologijų įmonė „Thermo Fisher”, anksčiau besivadinusi „Fermentu”, yra Lietuvoje.
Visi jie žino šį pavadinimą, naudoja Lietuvoje pagamintus reagentus, tačiau iš kur jie, nežinojo”, – pasakojo S. Kriaučionis.
Apie „Thermo Fisher” mokslininkas prabilo ne šiaip: su lietuviais kolegomis jis jau svarsto, kuo dirbdamas Oksforde ir tyrinėdamas galimybes kovoti su vėžiu galėtų prisidėti prie Vilniuje kuriamų vaistų.
