„Negaila ir sumuštiniu pasidalinti, ir po antklode priimti“, – sakė Regina, dėkodama savo augintiniams už ištikimybę. Dėl jų moteris įkūrė veislyną ir veterinarijos kliniką, ėmėsi vadovauti Prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubui bei teisėjauti šunų parodose.
Nuo mažų dienų gyvenimą siejusi su šunimis R. Vaitkunskienė žinojo – gyvenimas be šuns būtų tuščias ir neprasmingas. Dar besimokydama mokykloje savo pirmąjį veislinį šunį – Rytų Europos aviganį ruošė karinei daugiakovei. Mat sovietmečiu, tarnybinės ir dekoratyvinės kinologijos laikais šuo priklausė ne tik šeimininkui.
„Visi tarnybinių šunų savininkai buvo įspėti, kad jei tėvynei kils pavojus, šunys bus paimti gynybai ir šalies saugumui“, – pasakojo R. Vaitkunskienė.
Šeimoje trūko šuns
Įgijusi tarnybinės kinologijos patirties ir baigusi mokyklą moteris troško studijuoti biologijos mokslus. Tačiau dėl didžiulio stojamųjų konkurso patekti į biologijos studijas nepavyko. Tuomet gyvenimas pasisuko netikėta linkme.
Įstojo į tuometį Pedagogikos institutą, rusų kalbos ir literatūros specialybę. Deja mokytojo darbo taip ir nedirbo.
„Baigusi studijas sukūriau šeimą, susilaukiau vaikų ir man buvo suteikta galimybė juos auginti“, – sakė moteris.
Laikas bėgo, vaikai kiek paaugo, ir R. Vaitkunskienė pajuto, kad šeimoje trūksta šuns. Žinoma, šeima įpareigojo atsakingai rinktis veislę. Reikėjo nedidelio, daug priežiūros nereikalaujančio ir vaikus mylinčio šuns. Taip į namus pakliuvo prancūzų buldogas.
Įsigijusi pirmą prancūzų buldogų kalytę Regina tryško džiaugsmu – šuo grįžo į jos gyvenimą. Jos susižavėjimas šia veisle buvo beprotiškas: „Prancūzų buldogas mane pakerėjo. Supratau, kad norėsiu veisti, turėti palikuonių ir į parodas eiti.“
Pamokė netekties baimė
Pirmasis šuo - kalytė Bitė - Reginai suteikė ne tik džiaugsmingų akimirkų. Vieną ankstyvą pavasarį, su šeima vaikščiodama palei statų Neries krantą nepastebėjo, kaip netikėtai Bitei susipynė letenos. Ši nebesuprato, kur eiti ir nė nemirktelėjusi šoko tiesiai į upę. Visas gyvenimas R. Vaitkunskienei pro akis prabėgo.
Laimei, šalia buvęs vyras šoko paskui šunį su visais drabužiais ir ištraukė Bitę iš vandens.
„Nuo to laiko visiems, kurie nori turėti prancūzų buldogą, primenu, kad atidžiai skaitytų, kas parašyta veislės standarte. Jame pažymėta, kad tai bebaimiai šunys“, - sakė veisėja.
Moteris ne kartą yra girdėjusi, kaip prancūzų buldogai sumano perbėgti per pilną vandens baseiną ir ima skęsti. Tad, kol šuo nesusipažinęs su vandeniu, ugnimi ar aukščiu, elgtis reikėtų atsargiai ir nejuokauti.
Šuo tapo aktoriumi
Taip nutiko, kad pirma prancūzų buldogė – kalytė Bitė atsivedė tris vadas. Viena vada, anot moters, buvo fantastiškai graži ir didelė, tad vieną patiną, vardu Brendis, šeima pasiliko sau.
Šis netikėtai tapo žvaigžde – ir parodose, ir kinologų pasaulyje. Už nuopelnus buvo pakviestas filmuotis istoriniame prancūzų mini seriale „Colette“, pasakojančiame apie prancūzų rašytoją ir aktorę Gabrielle Sidonie, auginančią vieną pirmųjų pasaulyje prancūzų buldogų.
Pažiba kinologijos pasaulyje tapęs Brendis padovanojo naują vadą, o visos tos vados kalytės liko Reginai: „Supratau, kad šie šunys po vieną gyventi nenori – jiems liūdna lygiai taip pat, kaip ir žmogui.“
Štai taip, specialiai neplanuojat ir neskaičiuojant vadų atsirado veislynas.
„Šunys man yra šeimos nariai, mano vaikai. Žinoma, turiu ir du normalius, dvikojus vaikus“, – juokavo Regina. „Turbūt tai ir yra sėkmė“, – sakė R. Vaitkunskienė.
Mylėtojų klubas – dėl veislės
Kaip pasakojo vilnietė, prieš dešimtmetį šunų veisimas nebuvo kontroliuojamas. Šunis žmonės veisė tik pagal knygas ar informaciją internete.
Iš pagarbos savo mylimiausiai veislei Regina įkūrė Prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubą.
„Klubas padėjo ruošti žmones, norinčius veisti šunis“, – pasakojo R. Vaitkunskienė.
Klubo prezidentės postas ir įgytas nacionalinės kategorijos teisėjos bilietas įpareigojo gilintis į veislių standartus ir leido teisėjauti parodose.
„Pradėjus teisėjo darbą sustoti nebegalima, reikia eiti tolyn. Jei sustoji – prarandi kvalifikaciją, stabdoma galimybė teisėjauti ir viskas, pensija tuomet. To man dar nesinori“, – kalbėjo klubo prezidentė.
Užsidirba ne iš šunų
Įsteigta veterinarijos klinika ir zooprekių parduotuvė, kurioje glaudžiasi ir Prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubas, – pagrindinis Reginos pajamų šaltinis.
„Man šuo – ne pasipelnymo šaltinis, o šeimos narys. Pažįstu žmonių, kurie iš šunų veisimo gyvena labai gerai“, – pasakojo Regina.
Anot jos, pasipelnymo siekiantys veisėjai ne visada tinkamai rūpinasi sveikata, nesidomi į kokius namus šuo pateks.
Tačiau tinkamai prižiūrimos bei atvestos vados gali būti ir nuostolingos – šunų veisimas ir priežiūra reikalauja didelių išlaidų.
Regina pastebėjo, kad per krizę daugiau žmonių užsimanė auginti šunis – emigravę lietuviai augintinius pirko Lietuvoje, nes Anglijoje ar Norvegijoje šunų kainos yra gerokai didesnės.
Bėdos aplanko retai
Didelių rūpesčių veisiant šunis, anot R. Vaitkunskienės, būna retai.
„Didesnės bėdos būna tuomet, kai neplanuotai atsiranda daugiau pajamų. Tuomet atsiranda naujas šuo“, – juokavo veisėja.
Žinoma, per penkiolika metų buvo ir liūdnų nutikimų. Vienas šuo vos iškeliavęs į naujus namus žuvo, kitą iš naujųjų šeimininkų teko atsiimti.
Kitame mieste gyvenanti pirkėja dėl šuns bendravo tik telefonu – sakė, kad neturi galimybių atvykti ir prašė atvežti šunį. Regina su šuniu atvykusi pas pirkėją, išvydo, kad ji yra neįgali ir neturės galimybių tinkamai prižiūrėti, išvesti į lauką, pamaitinti ir skirti daug dėmesio. Tačiau Reginos širdis suskaudo ir šunį moteriai paliko.
Po mėnesio apmąstymų Regina susitarė su naująja šeimininke, kad šunį atsiims. Moteriai tinkamai prižiūrėti šuns nepavyko.
„Po tokių įvykių verki ir galvoji, ar viską teisingai padarei“, – pasakojo Regina.
Veisimas primena šachmatus
Norint, kad kalė atsivestų palikuonių, visų pirma, ją reikia „teisingai“ užauginti. Vėliau įvertinti jos išvaizdą, charakterį ir fizinius duomenis. Tuomet dėlioji kitų šunų kilmės korteles ir ieškai, kas jai tiktų į porą.
„Man tai primena šachmatus“, – sakė veisėja. Sulaukus šunų vados galima matyti, ar šunys tokie, kokių tikėjaisi.
Būtent dėl to daugėja žmonių, kurie veisia šunis ne dėl pasipelnymo, o dėl širdžiai mielo ir įdomaus užsiėmimo.
„Didelis džiaugsmas apima tada, kai mano išveistas šuo laimi prestižinėje parodoje. Tuomet pasijunti taip, lyg būtum kūrėjas“, – kalbėjo R. Vaitkunskienė.
Atostogos – bereikšmis laiko leidimas
Dešimtmetį be atostogų dirbančiai Reginai atotrūkis pusei dienos į užmiestį pamiršus telefoną atstoja atostogas: „Kaip sakoma, dirbk mėgiamą darbą ir niekuomet nereikės dirbti.“
Atostogos jai – bereikšmis laiko leidimas, juk tuo metu šuniui galima suteikti pagalbą, išgydyti ar paruošti jį parodai.
Įkūrusi veislyną ir veterinarijos kliniką Regina pajuto gyvenimo pilnatvę: „Manau, kad tai – mano paskirtis ir gyvenimo tikslas.“
