Rojus virto pragaru
Prieš išvykdama į Tailandą mergina ketverius metus sostinėje vadovavo „Zoe's“ restoranui. Tačiau net užimdama vadovės pareigas pradėjo galvoti apie išvažiavimą iš Lietuvos – norėjosi pakeisti aplinką, rasti naujų iššūkių.
„Specialiai nesirinkau Tailando. Tiesiog netyčia „Facebook“ pamačiau vieno draugo įdėtą nuorodą, kad Samui saloje „Food and Beverage“ tipo restoranas ieško vadovo. Iškart išsiunčiau savo CV ir trumpą motyvacinį laišką. Po kelių dienų gavau kvietimą atvykti pas juos dirbti“, - pasakojo vilnietė.
Naujosios darbovietės savininkui, kaip vėliau pasirodė, Lietuva buvo nesvetima. Vilniuje anksčiau jis turėjo net keletą kavinių ir restoranų. Maža to, virtuvės šefas buvo lietuvis. Dėl šių aplinkybių A. Alenovič ir buvo greit priimta į darbą.
„Jam patiko mano vadovavimo stilius. Tailandiečiai yra kaip maži vaikai, todėl su jais reikia labai kantriai dirbti, o aš esu kantri, rūpestinga, griežta, bet ne baisūnė“, - sakė pašnekovė.
Mergina į Tailandą atvyko prieš pat turistinio sezono pradžią. Ją pasitiko vienas iš restorano savininkų, apgyvendino itin gerame kambaryje viešbutyje, pristatė Tailando kultūrą, vietinių elgesio normas. Savininkas merginos nespaudė, pasiūlė neskubant apsidairyti, apsiprasti ir po truputį perimti vadovavimą restoranui. Tačiau kitą dieną rojus virto pragaru. Į salą grįžo merginą į darbą priėmęs jos tiesioginis darbdavys Steve'as.
„Buvau restorane, kalbėjausi su virtuvės šefu. Savininkas atėjo ir iškart aprėkė, kodėl tai ir tai nepadaryta, kada bus tai ir tai paruošta. Nebuvo jokių pasisveikinimų, pristatymo personalui. Žinoma, mane jau buvo perspėję, kad jis visiškas psichas“, - nemalones emocijas prisiminė vilnietė.
Tačiau problemos po pirmojo pokalbio nesibaigė. Kitą dieną Steve'as liepė surengti susitikimą su restorano personalu. Tačiau merginos prisistatymą savininkas visiškai sugadino – pertraukinėjo, priekabiavo, žemino. Tai buvo itin didelis smūgis, nes tailandiečiams rūpi pirmas įspūdis. Po tokio pažeminimo A. Alenovič niekas iš personalo nebelaikė autoritetu, nebeklausė jos nurodymų. Juolab, kad mergina buvo jau ketvirta vadovė per metus, ir darbuotojai šventai tikėjo – netrukus ji savo postą paliks.
Tailandiečiai neapsiriko. Po trijų savaičių mergina nuėjo pas darbdavį ir pareiškė išeinanti. Nors Steve'as prašė jos pasilikti dar bent porai savaičių, A. Alenovič sutiko padirbėti tik porą dienų.
„Diena, kai supratau, kad man nereikia grįžti į tą pragarą, buvo pati laimingiausia mano diena“, - net neabejojo A. Alenovič.
Nepaisant džiaugsmo, merginai reikėjo skubiai ieškotis kito darbo. Visą savaitę siuntinėjusi savo gyvenimo aprašymą A. Alenovič negavo jokio atsakymo. Tačiau vieną rytą tradiciškai ieškodama darbo skelbimų vilnietė pastebėjo, kad netoliese esantis viešbutis „Beach Republic“ savo restoranui ieško vadovo.
Nuvažiavusi į viešbutį A. Alenovič susipažino su virtuvės šefu ir vienu iš vadovų. Netrukus mergina sulaukė į antrą pokalbį kviečiančio skambučio. Šįkart kalbėtis teko su tiesiogine vadove. Tačiau restoranas A. Alenovič nepriėmė, dvejonių kėlė nedidelė merginos patirtis Tailande.
„Nepaisant to, jie mane supažindino su dabartiniu bosu Johnny. Tiesiog pasakė, kad su jų restorano krūviu galiu nesusidoroti ir iškart pasiūlė kitą vietą. Nuvykau į nurodytą „Dr. Frogs“ restoraną, pasikalbėjau, o kitą dieną sulaukiau prisijungti prie kolektyvo kviečiančios žinutės. Taip tapau restorano generaline direktore“, - pasakojo A. Alenovič.
Skirtumai pritrenkė
Svetima šalis tik atvykusią lietuvę pritrenkė kultūriniais skirtumais. Labiausiai A. Alenovič nustebino milžiniškos sekso turizmo apimtys. Daugybė jaunų, simpatiškų merginų atvyksta iš varganos provincijos ir bando susirasti turtingą užsienietį. Dažniausiai tokie atvykėliai būna ne dvidešimtmečiai, o tris kartus vyresni.
„Būdavau tiesiog šokiruota, kai matydavau jaunas ir gražias merginas, su septyniasdešimtmečiais seniais susikibusias rankomis. Čia lengva susirasti merginą vienam vakarui. Jos - kaip kokios vištos, stovi gatvėje ir šūkauja. Ateina koks užsienietis, pasiima kurią nori, nusiveda į restoraną ir per visą vakarą nė žodžio neprataria. O tailandietė tuo metu telefonu žaidimus visu garsu žaidžia, iki kol keliaujama į viešbutį ir į lovą“, - baisėjosi mergina.
Pasak A. Alenovič, užsienietei moteriai Tailande susirasti antrą pusę beveik neįmanoma. Atvykėliai dairosi tik į lengvai prieinamas vietines, o tailandiečiai užsieniečių nedrįsta net kalbinti.
„Vietiniai manęs kalbinti nedrįstų, o ir aš niekad nesutikčiau. Nemačiau nė vieno tailandiečio, kuris man patiktų kaip vyras, nes jie - kaip vaikai ir labai žemi“, - juokėsi pašnekovė.
Dar vienas prie kultūrinio šoko prisidėjęs dalykas buvo pačių tailandiečių mentalitetas. Lietuvė greitai suprato, kad ant vietinių negalima šaukti, mosikuoti rankomis, būti piktam. Negalima net barti. A. Alenovič nustebino įvykis, kai nesmarkiai pabarė vieną padavėją, o po kelių minučių jos jau nebematė darbe.
„Paklausiau kito darbuotojo, kur dingo mergina. Man pasakė, kad išėjo, nes aš pati ją atleidau. Taip ir likau nesupratusi, kas atsitiko. Tik paskui sužinojau, kad toks elgesys normalus. Pasirodo, kad vietiniams iš darbo išeiti labai lengva. Pabarei kažkiek ar paprašei padaryti ką nors daugiau nei įprastai, ir kitą dieną jie jau neateina į darbą“, - pasakojo direktorė.
Tačiau nepastovumo ir netikrumo jausmo atsikratyti sunku ne tik dėl nenuspėjamų darbuotojų. Tailando įstatymai itin nepalankūs vietinių farangais pravardžiuojamiems užsieniečiams. Netekus darbo nėra jokios socialinės paramos, itin greitai nustoja galioti viza ir būtina išvykti iš šalies.
Cepelinai – prabanga
Tiesa, dirba tailandiečiai daug. Darbo savaitė čia dažnai trunka net 60 valandų, o per metus atostogaujama tik dvi savaites. A. Alenovič per pirmąsias savo atostogas grįžo į Lietuvą. Tam pačiam tikslui bus skirtos ir antrosios atostogos.
Mergina neslepia, kad tėvynės ilgesys stiprus – trūksta Vilniaus, šeimos, draugų, kultūrinio gyvenimo. Tačiau ilgesys tėvynei ne tik emocinis. Restoranui vadovaujanti A. Alenovič pasigenda paprasčiausio lietuviško maisto.
„Kartais imu ir pati pagaminu. Čia visiems labai patinka tinginys. Keletą draugų vaišinau šaltibarščiais ir mišraine. Labai stebėjosi ryškia rožine šaltibarščių spalva. Savo personalui esu iškepusi bulvinių blynų. Vietiniams labai patiko, bet jie viską sugadino savo aštriais padažais“, - šypsojosi pašnekovė.
Lietuvišką maistą A. Alenovič gamina itin retai. Importuoti produktai, ypač sūris ir mėsa, taip pat alkoholis čia itin brangūs, nes muitinė daug ką apmokestina keliais šimtais procentų. Todėl pagaminti litrą šaltibarščių kainuoja pusšimtį litų.
Tačiau mergina malonių netikėtumų atrado ir Tailando virtuvėje. A. Alenovič pamėgo keptus ryžius, aštrias jautienos skonio salotas, kai kurias sriubas, žalią karį su krevetėmis, mangais su lipniais ryžiais ir kokoso pienu.
„Dievinu šviežią kokoso pieną, o visokių vietinių mėgstamų žuvies galvų, vištų kojų ir įtartinų saldumynų nevalgau“, - pasakojo direktorė.
Uždirba daugiau
Vilnietė džiaugiasi ir tuo, kad pragyvenimas Tailande nėra brangus. Ypač užsieniečiams, kurių darbo užmokestis prasideda nuo 2,6 tūkst. litų. Tuo tarpu vietinių minimali alga – 622 litai. Mergina neslepia, kad Tailande jos uždarbis – didesnis nei gimtinėje.
„Komunalinių paslaugų kainos juokingos, vietiniams siekia kokius 30 litų per mėnesį. Užsieniečiui - iki 100 litų. Benzinas kainuoja apie 4 litus už litrą. Rūbai, avalynė, daugybė kitų buities prekių taip pat itin pigios“, - neslėpė A. Alenovič.
Netoli vandenyno kranto gyvenančios lietuvės namo nuoma siekia 1,8 tūkst. litų, tačiau pusę šios sumos apmoka darbdavys. Tuo tarpu vietiniai namus išsinuomoja vos už 300 litų.
„Anksčiau gyvenau name už 900 litų, tačiau iš Lietuvos atvažiavo mano vaikinas, tad prireikė daugiau erdvės. Dabar turime svečių kambarį, nedidelę terasą su virtuve. Tik baseino nėra“, - atviravo pašnekovė.
Pasakodama apie savo mylimąjį A. Alenovič neslepia – išvykdama į Tailandą su savo vaikinu ji išsiskyrė. Taip pasielgti privertė įsitikinimas, kad santykiai per atstumą neįmanomi. Tačiau vyras pasirodė ne iš kelmo spirtas – paskui mylimąją atvyko į Tailandą ir įsidarbino vieno restorano virtuvės šefu. Atvykęs mylimasis ir palaikanti Lietuvoje likusi šeima merginai yra itin svarbus moralinis ramstis.
„Tailandas mano draugui - ir juokingas, ir erzinantis, tačiau svarbiausia, kad esame kartu ir vienas kitą palaikome. Nežinome, kiek dar čia gyvensime, bet kol esame kartu, viskas gerai“, - įsitikinusi A. Alenovič.
