Užčiuopti rūpimus realybės momentus, kurti hipertikrovę - toks buvo jo tikslas. Todėl baigęs mokyklą neabejojo - studijuos kino ir TV režisūrą. Tačiau ne gilias kino tradicijas turinčioje šalyje ar Holivude. Taras pasirinko kino studijas Aliaksandro Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje.
Šiandien vaikinas jau džiaugiasi Minske įkūręs savo įmonę, o kur įleis šaknis, sako dar nežinantis ir žada kurį laiką kursuoti tarp Lietuvos ir Baltarusijos.
Kalbas apie A. Lukašenką - ignoravo
Vykti studijuoti į Baltarusiją T. Kulik nusprendė prieš penkerius metus. Paradoksalu, tačiau būtent tada baltarusių jaunimas ėmė elgtis priešingai ir traukti į Lietuvą.
Dar 2004 metais dėl politinių priežasčių Minske buvo uždarytas Europos humanitarinis universitetas (EHU), tačiau po metų Lietuvos Vyriausybės kvietimu universitetas buvo perkeltas į Lietuvą, dar kitais metais jam buvo suteiktas Lietuvos universiteto statusas. Taras teigia, kad apie EHU likimą jis sužinojo jau studijuodamas, o kalbas apie kietą A. Lukašenkos ranką tikino sąmoningai ignoravęs.
„Iš tiesų studijuoti norėjau Lietuvoje, tačiau tais metais, kai ruošiausi stoti, Lietuvoje nerinko grupės, o ateities perspektyvos buvo neaiškios. Niekas negalėjo pasakyti, kada bus renkama grupė – po metų ar dar po dvejų. Taigi ėmiausi ieškoti, kur studijuoti užsienyje. Kadangi moku rusų kalbą, rinkausi tarp Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Pats tinkamiausias variantas pasirodė Minskas, kaip tik tuo metu profesorius rinko sau kursą, jis - Kino ir televizijos katedros įkūrėjas, svarbus žmogus“, - pasakoja T. Kulik.
Baltarusijos kino mokykla pirmuosius dvejus metus T. Kulik darė įspūdį, tačiau vėliau jis suvokė, kad vien studijų žinių jam nepakanka, ir ėmėsi mokytis pats.
„Tiesą sakant, po dvejų metų tarsi baigėsi tai, ko mus galėjo išmokyti. Didžioji dalis paskaitų buvo laiko gaišinimas, nebuvo ir dėstytojų, kurie gali įkvėpti. Būtent įkvėpti savo profesionaliomis žiniomis. Didžiąją dalį naujų žinių sudarė veikla po studijų su grupės draugais“, - sako T. Kulik.
Įkūrė internetinę studentų televiziją
Šalia studijų su kurso draugais T. Kulik nusprendė kurti trumpametražius filmus, taip pat įsteigė viso Minsko studentų televiziją „Ideas TV“. Tai buvo pirmoji internetinė studentų televizija Baltarusijoje, kurios kūrybinę grupę sudarė Menų akademijos studentai. Po metų studentų televizija gerokai išsiplėtė. Joje jau buvo jaunimo iš devynių universitetų. Tiesa, buvo bandymų šį projektą padaryti dvišalį ir bendradarbiauti su Lietuvos studentais, tačiau ryšiai nutrūko.
„Siekėme bendradarbiauti su Lietuva, būtent su EHU. Per juos ketinome pasiekti kitus lietuvius. EHU – ypač stiprus savo techninėmis galimybėmis, į jų videostudiją BBC investavo 5 milijonų dolerių. Vis dėlto neatsirado stipraus lyderio, kuris nepabijotų visų kliūčių“, - sako Taras.
Taras pasakoja, kad idėjos suvienyti kinu besidominčius Lietuvos ir Baltarusijos studentus ar kine dirbančius žmones jis nelaidoja. Tik trumpam laikui atideda. O apie Baltarusijos studentų televiziją ir be partnerių iš Lietuvos vis daugiau girdėti.
„Studentai užsidegė ir „Ideas TV“ pritraukė didelį žmonių ratą. Vėliau šia idėja susidomėjo Minsko savivaldybė. Jie suteikė galimybių šią idėją skleisti plačiau. Minsko savivaldybės padedami mes galėjome savo laidas ir šou programą rodyti miesto planetariume, kur atmosfera buvo kerinti“, - sako T. Kulik.
Baltarusijoje pradėjo savo verslą
Po studijų už mokslą nemokėję studentai buvo siunčiami dirbti į įvairias prodiuserines kompanijas – tai Baltarusijos valstybės vykdoma programa, garantuojanti darbą 2-3 metams. Kadangi T. Kulik buvo užsienietis, darbo ieškotis jam reikėjo pačiam. Pasak vaikino, mokydamasis jis dirbo keliose studijose, tačiau darbas ten jo netenkino, todėl lietuvis sugalvojo Baltarusijoje pradėti savo verslą.
Baigęs studijas T. Kulik kartu su vienu bendramoksliu Minske įkūrė savo agentūrą - „Ideas studio“, jie kuria vaizdo produkciją, ateityje žada plėstis ir įsitraukti į kino rinką. Taras nedaugžodžiauja - pradžia sunki, trūksta ir vadovavimo įgūdžių, tačiau užsakymų yra, motyvacijos - taip pat. O ateities planai neapsiriboja tik Rytų Europa.
T. Kulik teigia, kad pradėti verslą Baltarusijoje nėra sudėtinga, valstybė duoda laiko vystyti verslą, nesikišdama į procesus, tačiau vėliau jau reikalaujama rezultatų.
„Įkurti įmonę Baltarusijoje nėra taip sunku: reikia surinkti dokumentus, paruošti įstatą, užsiregistruoti. Jeigu tuo užsiimi rimtai, galima visa tai atlikti per savaitę. Visai kas kita – konkuruoti rinkoje. Tai kur kas sudėtingiau, nes konkurentų šioje srityje gana nemažai, todėl reikia įdėti pastangų. Pradėti ir vystyti verslą Baltarusijos valstybė duoda trejus metus, nesikiša į procesą. Po trejų metų laukia auditas“, - sako T. Kulik.
Kiek ilgai vaikinas žada gyventi ir vysti veiklą Baltarusijoje, tikina dar nežinantis. Kol kas jam – sąlygos palankios. Pirmiausia jis nori sustiprinti savo įmonę, gauti daugiau įdomių užsakymų, tačiau ambicijos tuo neapsiriboja. Taras tyliai pasvarsto apie tolimesnes studijas, jo svajonė – prasimušti į kino rinką galbūt jau kitoje šalyje.
Apie A. Lukašenką kalbėti vengia
Apie Baltarusiją T. Kulik buvo prisiskaitęs įvairiausių mitų, nuvykęs ten nuomonę gerokai pakeitė. Pasak jauno vyro, Baltarusijoje gyvenimas turi savų taisyklių. T. Kulik neskuba kritikuoti ar žerti pagyrimų A. Lukašenkos valdomai šaliai, tačiau kasdieniame gyvenime teigia nejaučiantis didelių suvaržymų. Tiesa, temų, apie kurias vengiama kalbėti, yra. Vieną jų – prezidentas Aliaksandras Lukašenka.
„Viena iš tabu temų – prezidentas. Žinoma, yra ir kitų. Tačiau ši labiausiai vyrauja. Vis dėlto tai, ką skaičiau apie Baltarusiją spaudoje, specialiuose leidiniuose, tikrovėje gerokai skyrėsi. Spaudoje buvo rašomi tokie dalykai, apie kuriuose net vietiniai gyventojai nežinojo. Vaizdiniai žiniasklaidoje iš tiesų buvo šiurpūs, o realybė yra šiek tiek kitokia“, - pasakojo T. Kulik.
Vis dėlto T. Kulik pripažįsta, kad niekas nenori atsidurti po padidinamuoju valdžios stiklu.
„Baltarusijoje vyrauja skirtingos nuotaikos. Studentai nori laisvių, o tiksliau – vakarietiško gyvenimo, ne visuomet suprasdami, kas tas vakarietiškas gyvenimas. Verslininkai dirba ir nesuka galvos apie laisvę, nes jiems laisvė – tai jų pelnas su palyginti nedideliais mokesčiais ir darbo sąnaudomis. Pensininkai ne visuomet patenkinti, kai valstybė renovuoja jų būstus, tačiau paprašo patiems nusipirkti dujines virykles. Žmonės vertina įvairiai, vieni patenkinti gyvenimu, kiti – ne. Dėl laisvių Baltarusijoje – atskira diskusija. Kartais tai tiesiog iliuzija, kuria žmonės tiki, kad paaiškintų savo neveiksnumą“, - tikina T. Kulik.
Vis dėlto Baltarusija, pasak T. Kulik, yra atvira užsieniečiams, o lietuvius sutikti Baltarusijos žmonėms ypač patinka. „Jeigu sužino, kad esi iš Lietuvos, vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai ima kalbėti apie bendrą istoriją, kaip jiems patiko Lietuva, kai anksčiau galėdavo lengviau į mūsų šalį atvažiuoti. Gana nostalgiškai prisimena Lietuvą. Tuo tarpu baltarusių jaunimas dažnai stebisi, kodėl atvažiavau į jų šalį ir nesirinkau tolimesnės Europos“, - sako Taras.
