Jis gimė Vokietijoje, lietuvių šeimoje ir visą gyvenimą praleido šioje šalyje. Vokietijoje, Hiutenfeldo miestelyje 1997 m. baigė lietuvišką Vasario 16-sios gimnaziją. Po privalomos tarnybos 1999 m. pasirinko biologijos mokslus Heidelbergo universitete, nuo 2006 m. doktorantūros studijas Tiubingeno mieste. Kas toliau? Gerai apmokamas specialisto darbas ir sėkminga karjera Vokietijoje? Ne, M. Lipšys savo žinias pritaiko Lietuvoje. Nepabijojęs didelių permainų, čia jis atrado savo sėkmės raktą. Martynas lietuvis, tačiau negalima sakyti, kad jis grįžo į Lietuvą, nes niekada čia negyveno. Tačiau jis gerai žinojo, kad gyvenime ateis momentas, kai apsistos Lietuvoje.
Nuo praėjusių metų vasaros pabaigos M. Lipšys prisijungė prie JAV kompanijos „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinio. Kompanijoje gaminami produktai tampa įrankiais medikų rankose - fermentai (tam tikri baltymai), nukleorūgštys ir įvairūs šių rūgščių ir baltymų dariniai. Mediciniais produktais aprūpinami ne tik universitetai, bet ir pasaulio farmacijos, biotechnologijų įmonės, ligoninių bei klinikų diagnostikos laboratorijos, aplinkos kontrolės institucijos. Čia Martynas užima projektų vadovo pareigas. Kodėl jaunam specialistui nepavyko gauti darbo Vokietijoje? Kodėl jis sėkme vadina atvykimą į Lietuvą bei kodėl užjaučia kolegas, likusius vienoje turtingiausių ES šalių?
- Visų pirma, kaip sužinojote, kad kompanija Vilniuje ieško biologijos mokslų specialistų? - Pamenu, studijų metu kiekvienoje Vokietijos biologijos laboratorijoje buvo galima rasti „Fermento“ katalogų (red. - 2010 m. „Fermentas“ buvo parduotas JAV korporacijai „Thermo Fisher Scientific“).
Tiksliai nepamenu, kada pastebėjau, kad „Fermentas“ yra lietuviška kompanija, bet į ją dar pirmaisiais studijų metais atkreipiau dėmesį. Gal 2007 m. ar 2008 m. buvo atvykęs į Vokietiją Eugenijus Arvydas Janulaitis, tuometinis „Fermento“ mokslo direktorius, kalbėjomės apie karjeros galimybes „Fermente“. Pokalbis ir liko pokalbiu, 2008 m. atėjo krizė, konkrečių sprendimų nepriėmėme, vėliau pamiršau pasiūlymą, be to, tuo metu atsirado kitų prioritetų.
Baigiant doktorantūrą Tiubingene draugas vėl atkreipė dėmesį į lietuvišką kompaniją. Sako: „Žiūrėk „Thermo Fisher Scientific“ Vilniuje ieško specialistų“. Aš susimąsčiau, ar verta kraustytis į Lietuvą, ar būtų realu man įsidarbinti. Nuvykau į Vilnių pasikalbėti ir netrukus gana greitai tapau kompanijos dalimi.
Iš esmės buvo kelios priežastys, dėl ko aš iš tikrųjų turėčiau važiuoti į Lietuvą. Pirma - labai įdomus darbas. Taip maniau prieš atvykdamas į kompaniją ir, laimei, ši nuostata visiškai nepasikeitė. Dėl to aš labai džiaugiuosi. Darbo atmosfera yra puiki ir aš nei kiek neperdedu. Kita priežastis susijusi su Lietuva. Aš gimiau Vokietijoje, bet augau ir mokiausi lietuviškoje aplinkoje. Aš norėjau pagyventi Lietuvoje. Tai kažkada turėjo įvykti mano gyvenime, anksčiau ar vėliau. Kodėl ne dabar? - Kodėl nesiekėte karjeros jums puikiai pažįstamoje Vokietijoje? - Ten nėra lengva biologui gauti darbą. didelė konkurencija pretenduojant į geresnes vietas.
Galima eiti dirbti į universitetą, tačiau ten gali dirbti tik 16 metų, tokios taisyklės. Vėliau turi palikti jį, tik vienetai dirba visą gyvenimą universitete.
Daug mano kolegų, su kuriais kartu studijavome Tiubingene doktorantūrą, dirba ties konkrečiu projektu, kurio trukmė pora ar trejetą metų. Jų darbo vieta finansuojama konkrečiam terminui. Po šio termino jie vėl turi ieškoti naujo projekto, kur galėtų pritaikyti savo žinias.
Iš tikrųjų toks gyvenimas yra sudėtingas. Nėra pastovumo. Nuolat žinai, kad po tam tikro laiko turi ieškotis naujos darbo vietos. Tai menkina gyvenimo kokybę. Negali ramiai jaustis finansiniu atžvilgiu, priimti svarbių finansinių sprendimų. Pavyzdžiui, bankas neduos paskolos norint pirkti butą. Sunku kurti šeimą, jei partneris nėra biologas ir jo gyvenime pastovumas vertybių skalėje užima ne paskutinę vietą. Advokatas, dantistas, kirpėjas yra užtikrinti dėl savo darbo tęstinumo, jo visada bus. Kiekviename mieste reikės šių specialistų. Tad šiuo atžvilgiu biologų profesija specifinė. Čia Lietuvoje jaučiuosi saugiai dėl savo darbo, dėl ateities. - Ar nebuvo sunku palikti Vokietiją, pripažinkime, ne kiekvienas ryžtųsi tokioms didelėms gyvenimo permainoms? - Tu turi būti pasiruošęs daryti kažką dėl savo karjeros. Jei būčiau nusprendęs likti Vokietijoje, galbūt būčiau papildęs bedarbių sąrašą.
Siekdamas tikslo, tu turi paaukoti kažką, išeiti iš savo komforto zonos. Žmogus turi ieškoti galimybių, rasti išeitį. Galbūt bus nepatogu, įkyrės nauja aplinka, buitinės problemos, ims viršų liūdesys ir mylimo žmogaus ilgesys. Bet tai žingsnis į priekį, ne atgal.
Nestovėti vietoje - tai svarbiausias dalykas.
Daugelis lietuvių važiuoja į Angliją, kitas šalis, aukoja savo namų komfortą į galimybę svečioje šalyje užsidirbti. Aš atvykau iš Vokietijos į Lietuvą. Kai kurie mano kolegos Vokietijoje neranda darbo, nes negali pakeisti savo aplinkos, nenori kardinalių pokyčių, bijo išvykti į kitą miestą ar šalį, bijo atsiskirti nuo artimųjų, jie tam nėra pasiruošę. Jei tu pasiryžti tokiam žingsniui, labai svarbu, kad tavo artimas žmogus tave suprastų. Pasikartosiu, kartais reikia išeiti iš savo komforto zonos, kad gyvenimas eitų toliau, kad tu žengtum tik pirmyn. - Universiteto laboratoriją iškeitėte į projektinę veiklą, ar nenuvylė darbo specifika, ar pateisino lūkesčius profesinė veikla? - Man labai patinka biologija, atlikdamas tyrimus universiteto laboratorijose praleidau eilę metų, nuo 1999 m. studijų pradžios Heidelberge. Tačiau jaučiu, kad darbas laboratorijose kažkiek pabodo, noriu daugiau bendrauti su žmonėmis. Be to, mokslinį biologo darbą lydi didelė frustracija, dažnas nusivylimas rezultatais. Mano institute Tiubingene, kur aš dirbau, nepažinojau nei vieno mokslininko, kuris nebūtų frustruotas. Tai būsena, kai tu ilgą laiką sieki konkretaus tikslo, tačiau niekaip nepavyksta jo įgyvendinti. Daugelį aplanko didelis nusivylimas, apatija. Yra posakis, viltis – kvailių motina. Su kiekvienu bandymu tu dar turi viltį. Kartais pasiseka, tačiau mokslinėje veikloje tai reti atvejai. Dažnai nepasiseka. To naujame darbe nėra. Kažko esminio keisti nenoriu, projektų vadyba „Thermo Fisher Scientific“ kompanijoje – yra tai, kas man labai patinka. Žinias, įgytas universitete pritaikau naujame darbe, kuriame organizacine veikla bei komandinis darbas – neatsiejama dalis. Čia aš turiu patirties. Studijų metais atstovaudamas Vokietijos lietuvių bendruomenę prisidėjau prie Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso, Europos lietuvių krepšinio turnyro organizavimo. Man toks darbas patinka. Niekada nebijojau atsakomybės. Tad šiuos įgūdžius pritaikau naujoje darbovietėje. Dabar yra pats laikas atrasti savo stiprybes ir atrasti silpnąsias vietas, kad galėčiau tobulėti ir dar labiau prisidėti prie kompanijos gerovės. - Kokį įspūdį palieka gyvenimas Vilniuje? Ar nenuvylė miestas, nekilo noras grįžti į Vokietiją? - Nemažai Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos absolventų grįžta atgal į Lietuvą, dalis iškart po gimnazijos baigimo, dalis po studijų aukštosiose mokyklose. Čia gyvena aibė bičiulių, tai viena priežasčių, dėl ko aš Vilniuje gerai jaučiuosi. Keista, tačiau gyvenant Lietuvoje man jau viskas buvo pažįstama, niekas pernelyg nenustebino, nors Lietuvoje atostogaudavau tik trumpą laiką vasaromis. Tačiau tiesą sakant, tas persikraustymas nebuvo lengvas dėl buitinių rūpesčių. Reikėjo išsinuomoti būstą, kurį laiką laikinai pas draugą buvau apsistojęs. Vėliau apsigyvenau Naujininkuose. Šiam rajonui jaučiu tam tikrus sentimentus. Čia, atvykęs į Lietuvą, leisdavau vaikystės atostogas, šiame rajone gyvenau pas gerus tėvų draugus. Ko tik ten neprikrėsdavome, įspūdžių likdavo ilgam, smagu būdavo draugams Vokietijoje papasakoti apie patirtus nuotykius. Vaikystėje atostogaujant Lietuvoje supratau, kad lietuviškai šneka daug žmonių ir tai yra normalu. Suprantate, Vokietijoje lietuviška kalbėjo tik mano tėvai, jų artimiausi draugai bei Vasario 16-osios gimnazijos mokiniai. - Kaip manote, ar Vilnius taps jūsų pagrindine gyvenimo stotele?
- Kol kas aš neskubu išvažiuoti. Bet niekada nežinai, ką tau ateitis duos. Būčiau melagis, jei sakyčiau, kad čia praleisiu visą savo gyvenimą. Ateitis parodys, kaip klostysis mano karjera, gyvenimas, tačiau artimiausiu metu neketinu iš čia išvykti. Renata - mano širdies draugė. Ji lietuvė. Sudėtinga turėti artimą žmogų Vokietijoje, o dirbti Lietuvoje. Ji netrukus pradės dirbti vaistinėje. Bandau ją įkalbinti, kad grįžtu atgal į Vilnių. Laimei, pigių skrydžių bendrovė leidžia patogiai pasiekti Vokietiją, Bremeno miestą, kur ji gyvena. Mes ne kartą svarstėme jos persikėlimą gyventi į Vilnių. Ko gero, kaip projektų vadovui, tai yra vienas didžiausių mano gyvenime uždavinių, kurį siekiu įgyvendinti.
