1993-iaisiais R. Dargis draugų vos prieš metus įkurtos, tačiau neveikiančios įmonės „Eika“ įstatuose įrašė žodį „statyba“.
Dabar 52 metų verslininkas, vienos didžiausių nekilnojamojo turto plėtros ir statybos įmonių grupės vadovas verslą pamažu perleidžia savo sūnui Domui.
Įmonės įkūrėjas viliasi, kad šio vakarietiška patirtis, jaunatviškas alkis dirbti ir patyrusio tėvo palaikymas padės augti tam, kas sukurta prie du dešimtmečius.
- Kaip pavyko atsilaikyti šitiek metų?
- Kai sulauki savo įkurtos bendrovės 20-mečio ir prisimeni, kad viską pradėjai nuo išsinuomoto kambarėlio su dviem rašomaisiais stalais, yra smagu. Gera suvokti, kad tiek nuveikėme, visas krizes išgyvenome, tapome profesionalūs, subrendome.
Dažnai klientų klausiame, kodėl pasirinko mūsų kompaniją. 30 proc. atsako, kad rinkosi „Eiką“, nes anksčiau iš mūsų pirko jų giminės ir draugai. Patikimumas - vienas iš svarbiausių kriterijų, kuris padėjo mums išsilaikyti.
- Galėtumėte mintimis grįžti į 1993-iuosius, kai kūrėtės. Tai juk buvo sudėtingas laikas?
- Labai sudėtingas. Sovietų laikais net neįsivaizdavau, kad galėčiau būti verslininkas. Tuomet net tokios sąvokos nebuvo. Sunku paaiškinti užsieniečiams, kad už tai, ką dabar darome, vos prieš tris dešimtmečius buvo sodinama į kalėjimą.
Geriausiu atveju galėjome tikėtis, kad ateityje tapsime statybos tresto ar kokios kitos įmonės vadovais.
Privatizavimo metu dirbau tokiame treste. Buvau jo dalininkas, o kitas nutarė atsikratyti partnerių laukiniu būdu. Taip atsidūriau vienas lauke. Turėjau kažko imtis, kad išlaikyčiau žmoną ir vaikus. Geriausiai išmaniau statybą, tad ir pasukau šia kryptimi.
Neturėjau net instrumentų, tik tikėjimą, kad kažką galiu. Pasikviečiau porą pažįstamų, pasiskolinau iš uošvio pinigų įrankiams, įdėjau skelbimą į laikraštį, kad ieškau statybininkų.
Atsiliepė darbininkai iš Akmenės, Ukmergės ir Varėnos. Taip susibūrė trys brigados. Sutariau su vieno bendrabučio Naujoje Vilnioje vedėja, kad juos apgyvendintų.
Šitaip prasidėjo „Eika“. Žinoma, visa tai vyko ne Sacharoje, kiti irgi statė namus, tad reikėjo verslo langelį išsikirsti patiems.
- Augote sovietų laikais, bet nepriklausomybės pradžioje visi jau dairėsi į Vakarus. Lengvai nusibrėžėte verslo kryptį?
- Svarbi aplinka, kurioje augi. Mokykloje aiškindavo apie laimingą vaikystę socialistinėje šalyje, kurioje visi dirba pagal galimybes, o uždirba pagal poreikius, bet namuose sužinodavai, kad realybė yra kitokia.
Senelis pasakodavo, kaip buvo nepriklausomoje Lietuvoje, kaip joje veikė rinkos ekonomika.
Kai gavau galimybę veikti savarankiškai, supratau, kad privalau kurti gerą produktą, teikti gerą paslaugą, kad turi būti reikalingas. Tik tuomet galėsi augti, o augdamas siūlyti dar daugiau paslaugų ir produktų.
- Kaip sekėsi ne tik žodžiais, bet ir darbais diegti tokį supratimą?
- 1993-iaisiais mūsų augimas buvo ganėtinai ryškus, sulaukėme daug užsakymų. Mums pasisekė, kad atlikdami vieną projektą susidūrėme su suomiais. Iškart supratau, kad reikia išnaudoti jų patyrimą, žinias, technologijas. Juk daugelis jų naudojamų instrumen tų ir medžiagų mums buvo nepažįstamos.
Vėliau trys mūsų meistrai su aukštuoju išsilavinimu išvyko į Suomiją pusmetį dirbti paprastais statybininkais, o iš tiesų - semtis patirties. Grįžę jie buvo tie darbiniai eržilai, kurie tempė visą kompaniją.
Tad pirmiausia pavyko perimti vakariečių patirtų, o antra - pataikėme ant bankų statybos bangos. Tačiau Lietuvoje nebuvo statybinių medžiagų, tad pradėjome vežti Europos gamintojų produkciją.
1996-aisiais pradėjome patys ieškoti sklypų, statyti namus ir žmonėms siūlyti pirkti butus.
„Senukų“ prezidentas Augustinas Rakauskas siūlė sujungti prekybos verslus, tačiau pagalvojau, kad tai nėra naudinga. 2000 metais išvis uždarėme parduotuves ir viską padalijome į dvi dalis - statybą ir nekilnojamojo turto verslą.
- Atėjo 1998-ieji, Rusijos krizė. Ar skaudžiai jums ji kirto?
- Tai buvo sunkus laikas, reikėjo tiesiog išgyventi. Tarkim, turėjome valstybinį užsakymą, valstybė buvo mums skolinga 4,5 mln. litų, o pati iš mūsų reikalavo sumokėti mokesčius.
O juk dar reikėdavo algas darbininkams mokėti. Ačiū Dievui, išplaukėme.
- 2006-aisiais nekilnojamojo turto sektorius išgyveno pakilimą, tačiau vos po kelerių metų atslinko kur kas niūresnis metas?
- 2008-ųjų metų rudenį išvis sustojo mūsų verslas. Turėjome per 300 pastatytų butų. Tuomet vieno kvadratinio metro statybos kaina siekė 5000 litų, o pardavinėjome po 3500 litų.
Kiekvienas kvadratinis metras atnešdavo 1500 litų nuostolio, bet neparduoti negalėjome, nes bankai reikalavo grąžinti skolas.
Atleidome daug žmonių. Prieš krizę „Eikos“ administracijoje dirbo 80 žmonių, per sunkmetį liko 37. Darbuotojų atleidimas mums kainavo 1,6 mln. litų. Dabar jų turime apie pusšimtį.
Vėl statyti pradėjome tik 2010-ųjų viduryje. Dabartinį etapą pavadinčiau šiokiu tokiu atsigavimu. Sunku pasakyti, kaip bus ateityje, bet jei padėtis neblogės, manau, 2014-ųjų pabaigoje galėsime planuoti intensyvesnę plėtrą.
- Kaip, keičiantis laikams, keitėsi visuomenės požiūris į verslą?
- Pagal apklausas, 75 procentai visuomenės mano, kad verslas yra blogis. Tokią nuostatą palaiko kai kurie politikai, besiimantys neva Batmano, gelbstinčio žmones nuo sužvėrėjusių verslininkų, vaidmens.
Tačiau kaip tauta, taip ir verslo visuomenė nėra vienos spalvos. Gaila, kad mes neturime Lietuvos verslo vadovėlio, pagrįsto dokumentine medžiaga.
Išskiriu kelias verslininkų grupes. Pirmajai priklauso tie, kurie dar sovietų laikais norėjo gyventi geriau, važinėjo bagažinėse prisikrovę sportinių kostiumų į Rusiją. Taip jie statėsi namus, mokėjo už vaikų mokslą. Atėjus nepriklausomybei, jie legalizavosi, įkūrė savo bendroves.
Antroji grupė - technikai inteligentai. Tai tie, kurie dirbo vadovais, inžinieriais statybos, transporto bendrovėse. Pasikeitus laikams šios įmonės buvo privatizuotos, perėjo iš valstybės globos į privačias rankas.
Ryškiausias šios grupės pavyzdys turbūt būtų Bronislovas Lubys.„Achema“ galėjo virsti metalo laužo krūva, tačiau jis sugebėjo išlaikyti ją ir netgi išplėsti. Tai unikalus atvejis Lietuvos istorijoje.
Žinoma, buvo ir blogų pavyzdžių. Tarkim, Panevėžio „Ekranas“.
Trečias verslininkų tipas - tie, kurie užgimė visai lygioje vietoje. Iki tol jie tai net negalvojo apie verslą, tačiau pasinaudojo laisvos Lietuvos teikiamomis galimybėmis kurti. Šiaip grupei priskiriu ir save.
Ketvirtoji - jauni, mokslus paprastai Vakaruose baigę verslininkai ir remdamiesi ten įgytu požiūriu vadovaujantys kompanijoms.
Visi jie turi vietos pasaulyje, todėl aš nesuprantu neigiamo visuomenės požiūrio į verslininkus.
Kam aš skolingas? Kam Lietuvoje skolingas Ilja Laursas? Sukūrė mobiliąsias taikomąsias programas ir pardavinėja pasaulyje. Tad kodėl tos neapykantos purslai aptaško ir jį?
- Kiek šiandien, prabėgus 20 metų, yra tokių verslininkų, su kuriais pradėjote tuo pačiu metu ir kuriems galite paskambinęs pasakyti: „Tai ką, atsilaikėme?“
- Pirmas į galvą ateina „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis. Jis juk irgi pradėjo nuo lygios vietos. Išsilaikė ir dirba sėkmingai toliau.
Žinoma, kai kurie bankrutavo. Tarkim, įmonė „Ranga IV“. Mano geras pažįstamas Laimutis Pinkevičius juk irgi nieko neprivatizavo, verslą pradėjo nuo nulio. Žinoma, kai kurios neapskaičiuotos investicijos buvo nepamatuotos, jei ne jos, dirbtų iki šiol.
Kai žlunga verslas tų, kurie pradėjo tuo pat metu, kaip ir aš, man būna labai liūdna.
- Pats esate padaręs klaidų?
- Mūsų versle klaidos kainuoja brangiai. Tarkim, nutari pasiūlyti naują produktą, skaičiuoji, investuoji, o paaiškėja, kad to rinkai nereikia.
Buvome parengę gyvenamųjų namų komplekso su skalbykla, vaikų darželiu, pirtimi, baseinu projektą. Tam samdėme net suomius. Tačiau paaiškėjo, kad to Lietuvai nereikia, visi galvoja tik apie savo butą ir pinigus.
- Prieš kelerius metus pasakėte, kad ketinate verslą perleisti sūnui.
- Esu prisiskaitęs visokių tyrimų, kad reikia laipsniškai mažinti krūvį. Mat staiga nustojęs dirbti žmogus vidutiniškai išgyvena 8 mėnesius. O jei pamažu atsitraukia, tai sulaukia 85 metų.
Nutariau, kad dar noriu pagyventi ir paburiuoti. Man pasisekė, kad yra sūnus Domas, kuris turi kitokios patirties. Jis juk ne tik mokėsi Didžiojoje Britanijoje, bet ir dirbo ten.
Labai svarbu, kad jam šis verslas patinka. Domas jau formuoja savo kolektyvą, formuluoja iššūkius. Stengiuosi mažiau dalyvauti tame. Tačiau dėl svarbiausių dalykų pasitariame. Ypač jei kalbama apie dideles sumas, riziką. Tokiais atvejais reikalinga patirtis.
Be to, man labai patinka veikla Lietuvos pramonininkų konfederacijoje. Ten dirbdamas geriau matau, kokių problemų yra valstybėje, noriu būti aktyvus, siūlyti, kaip jas spręsti.
- O juk viskas galėjo būti kitaip. Tėvai turbūt manė, kad būsite muzikantas?
- Akordeonu pagroju ir dabar. Jį patogu pasiimti į šventes. O padainuoti juk visi gali.
- Sakėte, kad neturime dokumentinės knygos apie Lietuvos verslo raidą. Galbūt ketinate ją parašyti?
- Kalbėti aš galiu, o rašyti - sudėtingiau. Kita vertus, kada Žemaitė pradėjo rašyti? 54-erių? Dar nesu to amžiaus, gal dar ateis įkvėpimas?
O rašyti apie Lietuvos verslą būtų įdomu. Pasaulyje ne tiek daug pavyzdžių, kai nuo kalėjimo sąlygų pereinama prie rinkos ekonomikos. Juk keičiantis laikams buvo ir bandymų užgrobti verslus, pasinaudoti politine įtaka, buvo nukankintų žmonių.
- O jums ar teko susidurti su tokiomis grėsmėmis?
- Grasinimų buvo, tačiau palyginti tai buvo smulkmenos.
˙
