Interjero dizainerė kelis piešinius nupiešusi draugams, pamatė, kad galėtų iš to gyventi ir pradėjo siūlyti savo paslaugas. Nepaisant mažesnio uždarbio nei Londone, Lietuvos į emigrantų pamėgtą šalį ji nekeistų. Pas mus, anot jos, – didesnė laisvė kurti.
Jos piešinius ant sienų užsako daugiausia vilniečiai. Vienas piešinys gulė Riešėje, kitas – Skaidiškėse. Miegamieji, svetainės, virtuvės, vaikų kambariai – Aistė tapo visur. Dar nebandė kavinėse, sako, būtų įdomu.
Kompozitorius Linas Rimša savo namų svetainėje grožisi A. Lukšaitės nupieštu klevu byrančiais rudeniniais lapais. Kompozitorius buvo merginos muzikos mokytojas. Sužinojęs apie naują buvusios moksleivės užsiėmimą, užsakė piešinį.
Pirmieji Aistės piešiniai buvo Anglijoje, draugų namuose. Jie tapytojai išsakydavo, ko nori, o autorė pasiūlydavo eskizą. „Piešinys būdavo dovana draugams. Arba mainai. Tarkime, draugė mane kirpo, aš jai piešiau. Iš draugų sunku imti pinigus“, - prisipažino pagal verslo liudijimą nuo šios vasaros dirbanti vilnietė.
„Norėjau, kad darbas būtų malonumas. Kai piešdavau ant A4 formato, mano idėjos netilpdavo. Pabandžiau išsiplėsti ant sienų“, - pasakojo 2 metus interjero dizainą Anglijoje studijavusi lietuvė.
Baigusi vidurinę, mergina metus Lietuvoje dirbo pardavėja trikotažo parduotuvėje, buvo įstojusi į vieną Vilniaus kolegijų, bet mokslų taip ir nepradėjo. Ilgametis draugas ją įkalbėjo vykti į Angliją.
Londone nereikėjo taupyti
Po trejų metų Glosteryje, kur baigė koledžą ir įgijo interjero dizainerės specialybę, Aistė persikėlė į Londoną. Studijų laikais dirbusi baruose, kavinėse, Londone ėmė dirbti meno galerijoje per parodų atidarymus. „Anglų aristokratų pora savo nuosavame name turėjo galeriją. Jie tapo kaip mano šeimos nariai“, - anglus gyrė menininkė.
Londone ji nuomojosi būstą prie Tauerio tilto, prestižiniame rajone. Dirbo kelis darbus – galerijoje, kaip modelis pozuodavo dailininkams, piešdavo sienas, o kartais padirbėdavo barmene.
Paskutiniais metais nuolat keliavo. Pamatė Indiją, Izraelį, Ispaniją, Vokietiją. Jei kuri nors šalis būtų patikusi, lietuvė ketino ten ir pasilikti. „Žinau, kad po kelis mėnesius per metus gyvensiu Nepale. Ten palikau savo širdį. Jei nori ramybės – rasi ramybę, jei nori akustinio koncertuko, rasi koncertuką, jokių perdėtų reklamų, jokio perduoto skurdo. Be to, budizmas man artimiausia religija“, - pasakojo keliautoja.
Po šešerių metų ji pajuto troškimą grįžti į Lietuvą. „Ekonominė situacija mane visada atstumdavo. Grįžus į Lietuvą reikėjo susitaikyti, kad finansiškai bus prasčiau. Bet kai susitaikiau, tai viskas ir apsivertė“, - aiškino buvusi emigrantė.
Imtis mėgstamos veiklos jai padėjo bičiulio pavyzdys. „Saulius yra tatuiruočių meistras. Daug metų gyveno Airijoje. Labai norėjo daryti tatuiruotes Lietuvoje, bet nežinojo, nuo ko pradėti. Kartą per atostogas Lietuvoje jis surizikavo – neskrido atgal į Airiją, pasiliko. Iškart po šito sprendimo pasipylė užsakymai“, - džiaugėsi interjero dizainerė.
Aistė irgi apsisprendė - pradėjo kūrybą ir verslą Lietuvoje. Pirmiausia ji ir Saulius nutapė sakuros medį savo svetainėje. „Mes jį piešėm kartu. Saulius įkvėpė mane tapyti. Po truputį, per pažįstamus, prasidėjo užsakymai, o aš ėmiau stengtis, kad dar daugiau jų gaučiau“, - teigė jaunoji kūrėja.
Mėgstamas užsiėmimas gimtinėje merginai kainavo patogų gyvenimą Londone. „Ten jaučiausi pilnavertis žmogus, nereikėjo taupyti. Galėdavau sau leisti nusipirkti kelionę ir kartais net nepažiūrėti į sąskaitą, ar ten dar yra pinigų. Keliaudavau nuolat, Londone pabūdavau pusantro mėnesio ir vėl traukdavau kur nors“, - kalbėjo keliautoja.
Tačiau ji nesigaili. „Lietuvos pliusas – galimybės. Daugiau žmonių, kurie nori idėjas įgyvendinti, o ne vien pinigų uždirbti. Lietuviai yra visų galų meistrai ir man tai patinka“, - sakė filmuose ar reklamose dailininke-dekoratore retkarčiais dirbanti vilnietė.
Savo darbus A. Lukšaitė rodo interneto svetainėje www.sienutapyba.com. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Vieni užsakovai stebi, kaip ji tapo, kiti duoda buto raktus ir palieka vieną, kone leidžia menininkei bute gyventi, kol baigs.
Fiksuotoms darbo valandoms – ne!
Pirmąjį užsakymą tapytoja gavo dar neturėdama 20-ies. Motinos draugei ant židinio piešė senamiesčio vaizdą. „Šeimininkai nupirko visas priemones, tapydama užtrukau 2-3 dienas, paėmiau 70 litų už darbą – labai nedaug. Kiekvieną kartą, kai iš Anglijos grįždavau į Užupį, eidavau jų aplankyti ir gerti arbatos prie papuošto židinio“, - prisiminė mergina.
Aistė sienų tapyba jau užkrėtė mažiausiai 3 žmones. Draugė pasiprašė mokytis pas ją, du elektroniniai laiškai su klausimu, ar galima būtų dirbti kartu, vis dar laukia menininkės atsakymo.
Kai neturi užsakymų, prisiperka dažų ir tapo savo malonumui. Dailės prekių parduotuvėse dizainerė taip aistringai leidžia pinigus, kaip daugelis moterų batelių ar drabužių krautuvėse.
Tapytoja ant sienų viena veikla neapsiriboja. Ji taip pat kerpa, daro makiažą. Neseniai su „Empti“ vokaliste Giedre Kilčiauskiene ir tatuiruočių meistru Sauliumi surengė fotosesiją.
Šeima ragina susirasti „normalų darbą“, kur atlyginimas ir darbo laikas būtų pastovūs. „Aš užsispyriau, surizikavau ir pasakiau „ne“. Ir kol kas savo nuomonės nekeičiu“, - ryžtingai pokalbį baigė menininkė.
