Krizės smūgiai klaipėdiečio gyvenimui atnešė tik naudos

„Anksčiau gyvendavome nuo atlyginimo iki atlyginimo, dabar – nuo krizės iki krizės. Mes, Žemės gyventojai, patyrę krizę, puolame ieškoti kaltų, o radę atpirkimo ožį, nusiraminame ir gyvename toliau iki kitos, dar gilesnės krizės“, - teigė 33 metų klaipėdietis verslininkas, rašytojas, sveikos gyvensenos propaguotojas Dalius Viršilas. Jis patyrė ne vieną krizę, bet sugebėdavo iš jų gauti naudos.

Daugiau nuotraukų (1)

Lilija Valatkienė

May 2, 2013, 5:45 PM, atnaujinta Mar 7, 2018, 9:36 AM

- Per trumpą laiką išleidote dvi knygas, kuriose dalijate patarimus žmonėms, išgyvenusiems krizes. Iš kur tokia patirtis?

- Po to, kai išleidau pirmąją knygą „Tikras turtas I. Kaip susiprojektuoti subalansuotą gyvenimą“ ir knygynai paprašė pakartoti tiražą, nusprendžiau parašyti antrąją ir pasidalinti savo asmenine patirtimi.

Beveik autobiografinėje knygoje apžvelgiau visas man nutikusias krizes, kurių teikiamomis galimybėmis sugebėjau savaip pasinaudoti ir iš to gauti labai daug naudos tiek sau, tiek ir aplinkiniams.

Neseniai išėjusioje antrojoje knygoje „Tikras turtas II. Būdas atsilaikyti, išlikti ir suklestėti po 10 krizių iš eilės“ norėjau parodyti, kad kiekvienoje krizėje, kuri visais atvejais yra asmeninė, egzistuoja paslėpta galimybė pagerinti savo gyvenimą.

Jokie išoriniai veiksniai nėra kalti dėl to, ką tu išgyveni. Esame savo likimo kalviai, o ateitis yra tai, kur ateisime. Kokia bus kryptis, koks kelias – ten ir ateisime.

- Jums tik 33-eji. Ar manote, kad jūsų gyvenimiška patirtis bus naudinga ir 60 metų žmonėms? Juk jų patirtis kitokia, gal daug turtingesnė? O galbūt tai knyga, skirta bendraamžiams ir jaunesniems skaitytojams?

- Taip, daugiausia knyga skirta jauniems, 20-30 metų žmonėms, kurie po penkerių, dešimties metų turės sumokėti visų dabartinių šešiasdešimtmečių sąskaitas.

Kiekvieno žmogaus patirtis yra išskirtinė, ji su niekuo negali būti lyginama ir niekas kitas jos negali patirti. Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad yra du keliai gyventi: arba per skausmą, kančią, arba remiantis išmintimi.

Išmintis – tai kitų žmonių patirtis. Kuo daugiau panaudosi kitų žmonių patirties, tuo išmintingiau tvarkysi savo gyvenimą. Mano naujoji knyga yra patirties pasidalijimo, krizių įveikimo, išlikimo bei naujojo savęs atradimo rašinys, kuris, labai tikiuosi, padės atrasti išeičių bei sprendimų visiems, kurie jau įpusėjo amžių.

Juk pažinti save niekada nevėlu. Knygoje parodau, koks mano pažinimo kelias. Kai kuriems jis suteiks prasmės, kai kam gal tai bus tik graži pasaka, kurią galima paskaityti prieš miegą.

Gyvenimą įpusėję žmonės nelinkę keisti savo įpročių, kad ir kas nutiktų, todėl knyga, kuri prisideda prie mano gyvenimo misijos įgyvendinimo, labiau praverstų žmonėms, kurie ieško alternatyvaus gyvenimo būdo, atsakymo į klausimus susijusius su finansais, sveikata, tarpusavio santykiais, verslu, darbu. Tikiu, kad knyga padės ne vienam geram žmogui pakeisti savo kryptį turtingesnio gyvenimo link.

- Nuo senų laikų niekas nedomina žmonių taip, kaip kitų asmeninis gyvenimas, džiaugsmas ir skausmas, pakilimai ir nuopuoliai. Kaip jūs sudėliotumėte savo biografijos akcentus?

- 1980-ųjų kovo 5 d. gimiau Šilutėje, Stasės (Mauliutės) ir Viktoro Viršilų šeimoje.

6-erių jau žaisdavau su kiemo paaugliais kortomis iš pinigų, slapčia nuo tėvų.

Būdamas 13-os per vasaros atostogas įsteigiau pirmą savo verslą - degalinės paslaugų servisą.

15-os jau dirbau statybose Maskvoje ir aplink ją su tėvo vadovaujama brigada.

16-17-os kūriau dainas, įrašinėjau albumą, kurio taip ir neišleidau.  18-os baigiau Šilutės Vydūno gimnaziją. Tačiau apie patį Vydūną sužinojau praėjus dvylikai metų po mokyklos baigimo.

Pagal tuometį supratimą aš norėjau kelių dalykų: giliai viduje norėjau tapti kunigu, o „išoriniu lygmeniu“ norėjau atidaryti naktinį klubą. Net turėjau verslo planą su tiksliais skaičiavimais.

20-ies vedžiau. Labai sėkmingai. Net nesvajojau apie tokią nuostabią moterį savo gyvenime.

22-jų baigiau VGTU, gavau statybos inžinerijos bakalauro bei statybos verslo valdymo magistro laipsnius. Studijų laikais porą vasarų gyvenau ir dirbau JAV. Keliavau ir patyriau, kaip gyvena žmonės didžiausioje pasaulyje laboratorijoje.

21-27 metų per palyginti trumpą laiką dirbau keturiose privačiose kompanijose, valstybės įstaigoje, įkūriau tris įmones ir valdžiau apie 50 projektų (įskaitant tarptautinius su Kinija – importavau granitą), tačiau tai manęs netenkino.

Visą laiką, kiekvieną dieną keičiau esamą situaciją. Kolektyvams buvo sunku mane suprasti ir suspėti prisitaikyti prie mano naujovių, nes vos ne kas savaitę būdavo įdiegiama kažkas naujo. Aš augau, brendau, o kiti turėjo su tuo taikstytis. Išbandęs nemažai sričių supratau, kad visa tai – ne man. Aš tiesiog savęs nerealizuoju šimtu procentų, nejaučiu malonumo ir nesijaučiu iš tiesų kažką duodantis.

Buvau įsivėlęs į žaidimą, kurio taisyklių niekas neišmokė ir nebuvo kada ir kaip mokytis. Ačiū Dievui, atėjo finansinė krizė.

27-28 metų pradėjau ieškoti krizės priežasčių. Ilgai ieškojau, tyrinėjau ekonomiką, nekilnojamojo turto rinką visame pasaulyje, netgi viso praėjusio šimtmečio. Ir niekur neradau jokių objektyvių krizės priežasčių.

Tačiau vieną mielą dieną prisikasiau iki svarbiausio ir atradau: krizė slėpėsi manyje.

Reikėjo pasižiūrėti, kaip aš gyvenau, ką valgiau, kaip elgiausi su žmonėmis, aplinkiniais, aplinka. Supratęs, kad viskas priklauso tik nuo manęs, nutariau keisti gyvenimo kryptį.

2008-2012 metais atėjo transformacijos metas. Ji vyksta kasdien, darosi vis šviesiau ir mieliau gyventi subalansuotą gyvenimą pagal projektą, bet ne pagal šabloną.

Mano žmona Rūta, aš ir tėvas Viktoras susibūrėme į šeimos verslą.

Rašau knygas ir tinklaraštį, padedu žmonėms spręsti statybos, nekilnojamojo turto valdymo bei teisės uždavinius, savanoriauju Lietuvos sveikuolių sąjungoje, padedu žmonėms pakeisti, pagerinti savo gyvenimą ir rodau kryptį dvasinio tobulėjimo link.

- Dėkojate Dievui, kad atėjo krizė ir per ją su tėvu bei žmona sukūrėte mažąją bendriją?

– Su tėvu pradėjome dirbti dar prieš atsirandant tokiam terminui „mažoji bendrija“. Mūsų įmonė vadinasi „Memelex“ (lotyniškas hibridas - Memel lex – Memelio teisė, ir Ex Memel – iš Memelio). Akcininkas – aš, o tėvukas - direktorius.

Mes padedame žmonėms susitvarkyti teisinę namų, pastatų ar kitų statinių registraciją, įteisiname statybas, prižiūrime, kontroliuojame ir valdome projektus, konsultuojame statybos teisės klausimais.

Tėvukas turi beveik 40 metų patirtį vadovaujant ir prižiūrint statybas, aš turiu patirties dirbant valstybinėje tarnyboje, todėl visos mūsų paslaugos yra labai profesionalios. Toks veiklos modelis leidžia išgyventi mieste darant žmonėms gerą darbą, jiems padedant spręsti problemas.

Pradėjome veikti kartu su tėvu, nes sprendėme savo uždavinius: tėvukui reikėjo reabilituotis po sunkios asmeninės krizės, bankroto, įsilieti iš naujo į gyvenimą, o aš tiesiog norėjau jam padėti. Taip atsirado šeimos verslas, nors verslu to nepavadinčiau. Tai tarnystė žmonėms. Kartais aš jį vadinu socialiniu verslu. Tikslas toks ir yra – tarnauti žmonėms, padedant jiems spręsti nekilnojamojo turto teisės ir valdymo uždavinius.

Mano žmonos Rūtos veikla šiek tiek skiriasi. Ji padeda žmonėms išmokti anglų kalbą. Kadangi jos mokymo klasė užima didžiąją mūsų patalpų dalį, manome, kad ji irgi – mūsų versle.

- Iš jūsų biografijos aiškėja, kad esate savotiškas įvairiausių rizikų kolekcininkas. Per krizę visa šeima pradėjote dirbti vienoje bendrovėje. - Nuolatinis buvimas kartu mums dovanoja gražių akimirkų. Kiekvieną dieną mes su žmona matomės ne tik vilkėdami naminiais sportiniais kostiumais ar chalatais, bet ir oficialioje aplinkoje.

Rūta sako, kad tokie pasimatymai neleidžia mūsų santykiams tapti nuobodžiai buitiškiems, iki „labas“ ir „viso gero“. Viskas tik į naudą, o svarbiausia – mes visi kartu. Kiek šeimų šiandien gali tuo pasigirti?

Man tokie santykiai – beveik idealūs. Veikla ir šeima kartu, reiškia, mes visi gyvename gerą gyvenimą. Per krizę ta vertybė ypač išryškėja. Kiekvienam krizė ateina savu laiku, tačiau joje slepiasi ir galimybė.

Galimybė pakeisti tai, kas tave atvedė iki krizės. Mes visi rizikuojame tik tuo, kad nepanaudojame mums pasitaikiusios galimybės pakeisti save, praplėsti ribas. Daugiau jokios rizikos nėra.

- Tačiau kai žlunga verslas, smaugia skolos, pasaulis ima slysti iš po kojų, nenuostabu, kad apima depresija. Visa tai jau patyrėte. Kaip jums pavyko išsikapstyti iš depresijos?

- Depresija mane apniko, kai paprasčiausiai dingo keletas mano verslų, palikdami kelis milijonus litų asmeninių skolų. Pradėjau suvokti, į kokią pramoninę vartotojišką mėsmalę mes visi įgrūsti ir dėl ko esame verčiami stengtis kasdien kažką veikti dėl pinigų.

Juk pirma mintis, kuri šiandien ateina daugeliui į galvą: „Kaip gauti pinigų?“ Kaip mąstome, kur dėmesys – ten ir sąmonė. Aš labai nuliūdau supratęs, kad visa žmonija sąmoningai yra pavergta. Nebeturėjau jokios paskatos, jokios motyvacijos keltis ryte ir gyventi.

Viskas, ko aš norėjau – dingti nuo planetos paviršiaus: aukštyn arba skradžiai Žemę.

Tiesiausias ir greičiausias kelias į depresiją – minčių ir dėmesio sutelkimas į save, pyktis ant viso pasaulio ir gailesčio ieškojimas.

Kai kurie mano pažįstami, globalios finansinės krizės laikotarpiu, kai jų verslai žlugo, paguodos ieškojo butelyje, bet man toks sprendimas nepatiko iš esmės. Aš, matydamas, kaip žmonės susigadina savo gyvenimus visiškai nusigerdami, užsinorėjau pakeisti tą beviltišką būseną, o savo ašaras paversti judėjimu pirmyn.

Ieškodamas išeities iš beviltiškos emocinės būklės pradėjau kas rytą lankytis pajūryje, pradėjau po truputį bėgioti, nors anksčiau to niekada nedariau. Iš pradžių bėgdavau po kelis šimtus metrų – tik tiek fiziškai tepajėgiau. Jūros bangos ir vėjas prapūsdavo galvą, aš pradėjau kalbėtis su jais, prašiau, kad man padėtų atsigauti.

Pradėjau tyrinėti emocinę būklę, kuri vadinasi depresija, gilinausi į žmogaus psichologiją. Paaiškėjo, kad žodis „emocija“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „iš judesio“ (e(x)motio), todėl, norėdamas keisti savo emociją, turiu keisti savo judėjimo būdą.

Kai susimąsčiau, kaip ir kiek aš judu, pasidarė aišku, kokia tai būsena ir kodėl ji mane užplūdo. Aš visą laiką sėdėjau ir neleidau savo organizmui pagaminti jokios cheminės medžiagos, jokio hormono, kuris mano būseną išjudintų ir leistų įveikti depresiją.

- Norite pasakyti, kad judėjimas jus išvadavo nuo savęs gailesčio?

- Būtent judėjimas. Pamenu, kartą belipdamas laiptais į sporto klubą sutikau iš matymo pažįstamą kaimyną, kuris pasiūlė mesti klubą ir su juo kartu pradėti bėgioti.

Vieną dieną po penkių mėnesių kasrytinio bėgiojimo Gvidas mus užregistravo į Rygos maratoną. Per pusę metų asmeninio trenerio padedamas pasiruošiau maratonui. Iš tikrųjų, nebuvo kur trauktis. Tik tuomet sužinojau, kad maratoną sudaro 42,195 km trasa. Ją įveikiau per keturias valandas. Buvo sunku, bet įveikiau.

Tuomet ir „lūžo“ mano dvejonės ir savęs gailėjimas. Įsitikinau savo prakaitu, kad viskas priklauso nuo manęs: kaip norėsiu, taip ir bus. Jau trejus metus turiu įprotį reguliariai ryte, vakare ir savaitgaliais mankštintis, bėgioti, įkvėpti jėgos iš gamtos, išsimaudyti jūroje.

O svarbiausia – per tuos kelerius metus tokiu gyvenimo būdu užsikrėtė ir mano žmona. Rūta dabar pati mane savaitgaliais tempia prie jūros, vakarais – į parką, kad galėtume kartu pabėgioti.

Tai viena iš naujų atrastų bendrų veiklų, kurios vienija mus, kaip gyvenimo partnerius. Labai dėl to džiaugiuosi, nes Rūtai ilgus metus nemėgo bėgimo ir tik labai neseniai jį pamėgo.

- Koks esate dabar, po klajonių ir bandymų pažinti patį save iš esmės?

- Močiutė davė man Daliaus vardą. Pagal mūsų protėvių paprotį, vardas suteikiamas vienas ir visam gyvenimui, reiškia žmogaus žemiškąją misiją – uždavinį, kurį jis turi kiekvieną dieną spręsti.

Pavardė reiškia sąlygas, kuriose tą uždavinį sprendžiame. Pagal tai, ką aš veikiu, žmonės mane ir pavadina.

Jeigu parašau knygą, vadina rašytoju, jeigu išsprendžiu teisinį uždavinį – teisininku, jeigu suprojektuoju namą, vadina projektuotoju.

Labai daug esu turėjęs apibūdinimų pagal tai, ką veikiau per gyvenimą. Vienintelis dalykas nesikeičia – vardas, kitaip – misija.

Mano misija – pagerinti, transformuoti žmonių gyvenimą ir parodyti kelią į dvasinį tobulėjimą. Aš pats turėjau viską per save perleisti, išgyventi, suvokti, kokioje iliuzijoje žmonija gyvena ir kas iš tiesų yra svarbu mums, dvasinėms būtybėms.

Kadangi mano sąlygos verčia mane gyventi sėsliai (žmona, vaikai, miestas, žmonės su savo bėdomis), aš domiuosi gyvenimo subalansavimu čia ir dabar. Nagrinėju beribes žmogaus, kaip dvasinės būtybės, galimybes. Buvo laikas, kai išstudijavau mūsų socialinę piramidinę (JTO, NATO, ES, ECB, EIB, WBG) prievarta ir pinigais grįstą santvarką, tačiau nusprendžiau, kad geriau jos atsisakysiu, nei bandysiu pakeisti eidamas į politiką, kuri visais laikais tebuvo lėlių teatras: juk valdo tas, kas turi ginklą ir informaciją bei teisę spausdinti pinigus.

Kol tokios jėgos neturiu, nieko nepakeisiu. Nors keistis turi pats žmogus. Mes patys turim pakeisti savo elgseną, požiūrį, valgymą, vartojimą, puikybę, madas, dėmesį, pagaliau – ir sąmonę.

Kelias į save, savo beribių galimybių pažinimas, tarnavimas žmonėms ir visa supančios aplinkos gerbimas yra svarbiausi ir labiausiai prasmę man suteikiantys užsiėmimai, o visa kita – vėjų vaikymasis.

- Jūsų gyvenimo pavyzdžiu galima pakartoti seną tiesą: kas manęs nesunaikina, tas užgrūdina.

- Aš džiaugiuosi, kad mane per dar neilgą gyvenimą aplankė labai nemažai krizių, kurios atsinešė daug uždavinių ir suteikė begalę galimybių.

Sprendžiant problemas man atsivėrė visiškai kiti horizontai ir tikros galimybės gyventi kitaip. Šiandien aš gyvenu šviesiau, sveikiau, laimingiau, laisviau ir turtingiau. Per asmeninę kančią gavau galimybę tobulėti dvasiškai.

- Ar turite svajonę?

- Svajoju ir jau dėlioju ekovalstybės koncepciją. Tai ekobendruomenė gyvenvietėje, kuri visiškai nepriklausoma nei nuo atvežtinio maisto, nei nuo energetinių išteklių, nei nuo pinigų, kokius mes šiandien turime.

Toks judėjimas yra atgaiva sielai, tačiau jis reikalauja besąlygiško altruizmo. Žmonės dar nepasiruošę pripažinti, kad visa miestų ir pramoninė kultūra, vaizdžiai tariant, susimovė.

Kol kas išgyventi pavyksta ir tokiomis beprotiškomis sąlygomis. Tačiau tai vienpusis eismas – grobuoniška vartotojiškumo kultūra, paremta baime ir prievarta. Aš ruošiu naują platformą, kurioje žmogus, technologijos ir gamta veikia išvien, simbiozėje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.