Edmundas-Eddy Balčikonis (26 m.) humorą ir entuziazmą pasitelkia ne tik gyvenime, bet ir savo darbe, kurį jis pats apibūdina kaip „rizikingiausią pasaulyje loteriją“.
Kartu su partneriais iš Baltarusijos Yauhenu Ivaškevičiumi (27 m.) ir Antonu Šaučenka (27 m.) Edmundas sukūrė paslaugą „TrackDuck“, skirtą interneto tinklapių dizaineriams ir administratoriams bendradarbiauti su savo klientais kuriant interneto tinklapius.
Paprasta, daug kur pritaikoma ir daug alternatyvų neturinti programėlė jau patraukė klientų ir potencialių investuotojų dėmesį, taip pat laimėjo ne vieną konkursą.
Naujausias komandos pasiekimas – laimėtas naujųjų technologijų konferencijoslogin-konferencijos-lankytojai-vos-telpa-sal%C4%97se.htm"="">login-konferencijos-lankytojai-vos-telpa-sal%C4%97se.htm"" target="_blank"> „Login 2013“ startuolių (startup) konkursas. Vertinimo komisiją sužavėjo E. Balčikonio pristatymas – vaikino entuziazmas ir profesionalus prisistatymas lėmė tai, kad „TrackDuck“ aplenkė favoritu laikytą „Dragdis“ programą ir laimėjo pirmą vietą konkurse.
Gautus pinigus „TrackDuck“ komanda ketina panaudoti kelionei į Suomiją, kur toliau tobulins savo produktą.
Tai – toli gražu ne pirmoji Edmundo kelionė į užsienį.
- Turite pravardę Eddy. Pats taip nutarėte pasivadinti? - pasidomėjo portalas lrytas.lt.
- Sulaukęs 16 metų išvažiavau į JAV su mainų programa, ir mane taip mokykloje pradėjo vadinti.
Kadangi vėliau teko gyventi Anglijoje, Škotijoje, Švedijoje ir Indijoje, visiems anglakalbiams buvo daug lengviau mane vadinti Eddy. Dabar mane taip vadina ir Lietuvoje.
- Koks buvo pirmas jūsų darbas?
- Dirbti pradėjau palyginti anksti, nes mano tėvai turi savo verslą ir aš jiems padėdavau. Baigęs dvylika klasių nenorėjau studijuoti, tai išvažiavau į Angliją ir dirbau statybose pačiame Londono centre. Buvo smagu, man labai patiko. Nenorėjau grįžti į Lietuvą.
Bet tėvai užrašė į ISM (Vadybos ir ekonomikos universitetas. - Red), tai grįžau. Ir tikrai dėl to nesigailiu.
Po to labai patiko dirbti Indijoje. Ten dirbau „Milestone Interactive“ įmonėje, kuri platino kompiuterinius žaidimus ir žaidimų kompiuterius. Jie atstovauja „Capcom“, „Electronic Arts“ - visoms didžiausioms žaidimų industrijos įmonėms.
Buvau atsakingas už jų interneto rinkodarą, tvarkiau strategiją socialiniuose tinkluose.
Iš startuolių projektų man labai patiko projektas „Gigbasket“. Su kolega Eugenijumi Radlinsku kartu dirbome „Hub Vilniuje“ ir prieš vieną konkursą sutarėme kartu dalyvauti. Jis buvo sukūręs tinklapį, nuėjom, aš pristačiau, laimėjome trečią vietą. Pirmos trys vietos važiavo į Silicio slėnį JAV. Mes ten praleidome tris mėnesius, daug visko išmokome, gavome naujų minčių ir pasiūlymų. Eugenijus gavo itin gerą darbo pasiūlymą ir išvažiavo į Vokietiją. Tai buvo puiki patirtis.
- Vardydamas savo veiklą nepaminėjote programavimo, nors daug dirbate su programuotojais ir skaitmeniniais projektais.
- Jei labai reiktų, galėčiau programuoti gal penkiomis kalbomis: „C++“, „Java“, „HTML“... Bet kiekvienas žiūri, kas jam gerai pavyksta. Man geriau pardavinėti produktą ir bendrauti su žmonėmis, negu sėdėti prie kompiuterio. Neturiu programuotojui reikalingos kantrybės, kai galima išsėdėti 10, 12 ar 16 valandų nepakylant. Tai yra kažkokia intravertiška meditacijos forma (juokiasi). Turi būti tam tikro tipo žmogus, kad ja galėtum užsiimti.
- Jūsų kolegos – iš Baltarusijos. Kas lėmė šį pasirinkimą?
- Kai patekome į Silicio slėnį, ten gyvenome ir dirbome su rusų ir baltarusių komandomis. Man paliko įspūdį jų darbo etika. Jie labai darbštūs, gerai atlieka darbą. Atlyginimai Lietuvoje ir Baltarusijoje praktiškai nesiskiria, bet Lietuvoje jie (programuotojai. – Red.) šiek tiek ambicingesni, tarsi daugiau pasaulio pamatę, o Baltarusijoje jie visi dirba nelabai įdomų darbą, daro stambius verslo sprendimus, dažniausiai JAV įmonėms. Tokios įmonės darbuotojus skaičiuoja tūkstančiais.
Pradinę projekto „TrackDuck“ idėją sugalvojo projekto dizaineris, kurį sutikau renginyje „Garage48“ Minske. Mes pagalvojome, kad visi turime tą pačią problemą. Išsiskirstėme pareigas. Gerai sutarėme, nes mūsų amžius, pažiūros panašios, visi norėjome to paties.
Per du mėnesius sukūrėme pakankamai gerai veikiantį prototipą.
- Jei jau turite produktą, ko dar trūksta „TrackDuck“? Pinigų plėtrai?
- Grynų investicijų šiuo metu neieškome. Būna žmonių, kurie prieina, pasiūlo bendradarbiauti. Mes pasakome „ačiū“ ir paprašome palaukti – kol kas laukiame išvykos į Suomiją. Ten neduoda pinigų, bet suteikia erdvę gyventi, mokytojus, erdvę darbui. Mes to ir važiuojame ten.
Pinigų reikės ateityje, nes planuojame tobulinti produktą ir tiesiog reikės samdyti programuotojų. Kadangi jie negalės būti įmonės bendraturčiais, jiems reiks mokėti normalią algą. Mes kol kas dirbame už dyką.
- Jums nemažai tenka bendrauti su investuotojais, „verslo angelais“. Kokia jų dalis nuoširdžiai tiki jaunų žmonių idėjomis, o kokia dalis tiesiog ieško, kur užsidirbti?
- Niekas pinigais nesimėto. Žmonės nori investuoti ten, kur kažką supranta ir žino. Lietuvoje tokių žmonių yra labai mažai.
Nėra taip, kad visi imtų ir siūlytų tau pinigus. O ir mes, pavyzdžiui, siūlomos investicijos iš Bulgarijos greičiausiai neimsime. Nes be pinigų, jie daugiau jokio pranašumo nesuteikia.
Investuotojai turi sukurti vertę savo žiniomis, ryšiais. Jeigu mūsų investuotojas neturės bent jau, pavyzdžiui, tiesioginio priėjimo prie „Microsoft“, mes iš jo investicijos neimsim. Jau geriau patys skurdžiau pagyvensime, bet vystysime produktą patys.
Šiuo metu visi trys atsisakėme savo nuolatinių darbų ir projektų dėl „TrackDuck“. Labai juo tikime, nes jaučiame palaikymą iš aplinkinių.
- Ką patartumėte lietuvių startuoliams? Juk iš esmės tai darosi mada – baigus mokyklą ar studentaujant kurti savo IT produktą.
- Viskas čia gerai. Startuolių idėja tokia, kad kuriasi komandos ir bando surasti savo verslo modelį. Jeigu paprastų įmonių per pirmus metus bankrutuoja du trečdaliai, tai startuolių bankrutuoja 90 proc. per pirmus metus.
Sunku kažką patarti, nes šis verslas pats savaime yra kaip lošimas – pats rizikingiausias lošimas, kokį tu gali sugalvoti.
Sueina keli jauni žmonės, dažniausia neturintys kompetencijų toje srityje, ir bando padaryti sprendimą, kuris būtų globaliai priimtinas. Tai skamba ambicingai ir kvailokai, bet tai veikia.
Investuotojams užtenka, kad pasisektų vienam iš dešimties, dvidešimties, ar net šimto projektų.
Aš pats klydau ne kartą. Būna tokių projektų, kurie prasideda ir baigiasi tą pačią savaitę.
- Kaip pasidalinote „TrackDuck“?
- Pasidalinome po lygiai, bet kiekvieno iš mūsų dalis laikui bėgant augs. Tarkime, po pirmo pusmečio tu turi teisę į 5 proc. akcijų, dar po pusmečio – į 10 proc., kol laikui bėgant gauni 33 proc. įmonės akcijų.
Taip užtikrinama, kad per anksti iš įmonės pasitraukęs žmogus su savimi neišsineštų pernelyg didelio kiekio akcijų. Toks nuosavybės dalijimosi būdas populiarus JAV.
- Ar visada taip entuziastingai pristatote savo produktą, kaip tuomet „Login“ konferencijoje?
- Kai to reikia – taip. Ten yra tiesiog šou. Žmonėms yra nuobodu klausytis studentiško lygio dar vieno „Powerpoint“ pristatymo. Jei eini pardavinėti, pardavinėk. Jei reikia kažką padaryti, kad išsiskirtum, tai padaryk tai.
O šiaip „Login“ konkurse mes dalyvavome dėl kelių priežasčių – be piniginio prizo, kurio mums tikrai reikėjo, dar norėjosi pasirodyti savo partneriams, kad jie matytų, jog jų investicijos nenuėjo veltui.
Pavyzdžiui, „Microsoft“ per savo programą „BizSpark“ mus remia nemokamai savo serveriuose talpindami mūsų produktą, „Versli Lietuva“ ir „HUB Vilnius“ taip pat labai mums padeda.
- Minėjote, kad jūsų tėvai – verslininkai. Ar jiems patinka jūsų pasirinkimas? Gal jie mano, kad tai nerimta ir verčiau jūs būtumėte vadybininku?
- Jie tikrai nenori, kad būčiau vadybininku! Jie supranta, kad verslas yra gerai, mane skatina ir palaiko. Aš nuo vaikystės žinojau, kuo užsiimsiu, ir nors tėvai nėra naujausių technologijų mėgėjai, jie padeda kiek gali.
