Lietuviams jis vis priimtinesnis, todėl salės – sausakimšos, o tą pačią programą didžiuosiuose miestuose jie rodė po kelis kartus. Lietuviško „stand-up“ komedijos žanro pradininkai baigė penktąjį sezoną.
Pirmas blynas prisvilo
„Ant scenos buvau stovėjęs tik mokykloje per šimtadienį. Klaikiai nervinausi“, - pirmąjį savo pasirodymą prisiminė Justinas Jankevičius.
Lietuviškas „stand-up“ komedijos variantas gimė vyrams skirto žurnalo FHM vakarėlyje 2008-aisiais. Vakarėlio tema – kino filmai. J. Jankevičius, tuometis žurnalo vyriausiasis redaktorius Aidas Puklevičius ir Martynas Snieganas nusprendė svečius nustebinti.
„Sakėme, prisirašysime juokų, užlipsime ant scenos ir bus renginio perliukas“, - pasakojo J. Jankevičius.
Tiesa, pirmasis pasirodymas vyrams prisvilo. M. Snieganas scenoje nepasirodė visai, o A. Puklevičius neapskaičiavo publikos intelekto koeficiento. Tiesa, J. Jankevičius jau tada sulaukė komplimentų.
„Prisirinko žmonių, tokių B ir C lygio įžymybių. Kaip visada visi į tokius vakarėlius eina išgerti ir pavalgyti. Ne išimtis buvo ir mūsų vakaras.
Aidas ėjo pirmasis. Jis yra eruditas, tikra informacijos rijimo mašina, vienas protingiausių žmonių, kuriuos aš pažįstu. Ir jis pradėjo pasakoti bajerius apie tai, kaip atskirti Radvilą Rudąjį nuo Radvilos Juodojo. Kaip vyriausiasis redaktorius iš pagarbos jis publikos dėmesio turėjo kokias 20 sekundžių. O paskui visi nusisuko ir toliau valgė, gėrė.
Įsivaizduok mano dėjimą į kelnes. Juk aš turėjau lipti po jo! Tuo metu buvo vieno alkoholinio gėrimo degustacija, tai šiek tiek padegustavau. Pasiėmiau stipriausią alkoholinį kokteilį ir lipau į sceną. Man reikėjo kaip nors patraukti tų žmonių dėmesį, todėl pradėjau rėkti. Ir gavau savo 20 sekundžių. Prisimenu, pirmą bajerį pasakiau ir jis suveikė, kažkas pradėjo juoktis“, - dabar su šypsena pirmuosius žingsnius scenoje prisiminė komikas.
Klubas – atviras visiems
Kompanija nusprendė nesustoti. M. Snieganas ėmė organizuoti humoro vakarus, kuriuos pavadino „Tribūna“. Į pirmąjį renginį sostinės naktinio klubo salėje, kurioje telpa apie pusšimtis žmonių susigrūdo beveik šimtas. Trečiajame pasirodyme prisijungė Paulius Ambrazevičius, šiuo metu užimantis ir „Humoro klubo“ vadybininko pareigas.
Po metų projektą pastebėjo televizijos prodiuseriai ir pasiūlė jį perkelti į ekraną.
„Sukėlėme šurmulį. Anksčiau tokio žanro, kaip „stand-up comedy“ Lietuvoje nebuvo. Bet atėjo prodiuseriai ir sako: mes sugadinsime jūsų tūsofkę. Ir sugadino. Sako ar norite į televiziją? O mes tokie jauni, naivūs, pagalvojome: kodėl gi ne?“ - pečiais patraukė J. Jankevičius.
Būtent televizijoje jaunų komikų projektas gavo „Humoro klubo“ vardą. Tiesa, ekranuose „Humoro klubas“ buvo neilgai, nepilną sezoną. 2010 metų gegužę po sunkios ligos mirus bendražygiui Modestui Vaišnorui komikai pritilo.
„Apie metus vegetavome, nieko su „Humoro klubu“ nedarėme. Tada aš ėmiausi vadybinių reikalų, ėmėme organizuoti renginius įvairiuose miestuose ir viskas išsirutuliojo į tai, kad šiemet Vilniuje su ta pačia programa pasirodėme keturis kartus“, - sakė P. Ambrazevičius.
Rimtos konkurencijos Lietuvoje vis dar nesulaukiantį projektą sudaro septyni nariai: P. Ambrazevičius, J. Jankevičius, Mantas Katleris, Mantas Stonkus, Domas Raibys, Vaidotas Šiožinis ir Dominykas Klajumas.
„Jei kažkas sugalvojo, kad gali pasirašyti bajerius ir juokauti, labai kviečiame į „Humoro klubą“. Labai faina chebra čia. Mes nesame kažkokia organizacija, esame tik žmonės, kurie mėgsta juokauti ir gerai leisti laiką su gera publika. Mes nežiūrime į tai, kaip į konkurenciją, žiūrime kaip į bendraminčių susivienijimą“, - patikino J. Jankevičius.
Pomėgis - akcentų kolekcionavimas
„Ar be televizijos dabar būtumėte tokie populiarūs?“ - klausiu Pauliaus. „Geras klausimas. Kai 2011-aisiais pradėjome daryti pasirodymus, žmonės mus žinojo iš televizijos. Tačiau pritraukėme daug naujų žmonių. Tie, kurie beveik dešimt metų gyvena Jungtinėje Karalystėje neįsivaizdavo, kad prieš dvejus metus čia tokia laida buvo rodoma.
Nuo televizijos laikų viskas labai pasikeitė. Yra susidaręs stereotipas, kad aš nejuokingas, nes turėjau prastų pasirodymų per televiziją. Bet žmonės, kurie juos atsimena, dabar prieina ir sako, kaip viskas yra pasikeitę. Su tuo „Humoro klubu“ dabar mus sieja pavadinimas ir keli žmonės, buvę tada ir dabar“, - pagalvojęs atsakė.
„Humoro klubo“ nariai vieningi – žmogus, kuriam televizija tapo tramplinu į karjeros aukštumas yra J. Jankevičius. Komikų vakarams dingus iš televizijos jį buvo galima išvysti keliose pramoginio žanro televizijos laidose, jis dirbo radijuje, vedė renginius.
Humoristo pavardę žiniasklaida vėl linksniavo po muzikiniuose apdovanojimuose „M.A.M.A.“ atliktos dainininko Egidijaus Dragūno parodijos.
Žmonių pamėgdžiojimas – vienas vaikino pomėgių. Save jis vadina kolekcionieriumi. „Jei išgirstu ką nors juokingo, nusikopijuoju ir įsidedu į savo mažytę kolekciją. Užsivedu, tada vaikštau po namus, kaip durnius ir kartoju. Kartojimas – mokslo motina, taip ir pavyksta“, - pasakojo Justinas.
„Kas dar yra kolekcijoje?“ - susidomėjau.
„Teksasietis, kažkoks diedukas, Rokas Žilinskas, Valdas Karklelis, Virgis Stakėnas, laidos „Takeši pilis“ vedėjas, keletas Vilniaus tautinių mažumų, suvalkietis, gausybė anglų kalbos akcentų“, - vardija vaikinas.
Sėkmės raktas - R. Žilinskas
J. Jankevičiaus žvaigždė sužibo taip pat po parodijos. Kai jis vienoje laidoje pamėgdžiojo tuomet Seimo nario pareigas užėmusį Roką Žilinską, tapo vienu mėgstamiausių „Humoro klubo“ komikų.
„Praėjus kelioms dienoms po pasirodymo, važiavau troleibusu į darbą ir pastebėjau, kad žmonės į mane vėpso. Pagalvojau, gal išsitepęs ar megztinį atvirkščiai apsivilkau. Kai pamačiau pasirodymo peržiūrų youtube skaičių supratau, kad vyksta tai, kas jau yra įvykę“, - pirmuosius populiarumo požymius prisiminė komikas.
R. Žilinską, kalbantį J. Jankevičiaus lūpomis, „Humoro klubo“ gerbėjai girdėjo jau seniai. Personažą pražudė jo populiarumas.
„Tas bajeris po kelių mėnesių išsikvėpė, vien dėl to, kad internete buvo labai daug peržiūrų. Todėl žmonės kaip užsikabino, tai ir pavargo nuo jo. Todėl nebenaudoju. Neradau jam pritaikymo.
Per savo pasirodymus pasakoju: kai prie manęs prieina ir sako: „Padaryk Roką Žilinską“. Atsakau: „Aš mielai, bet girdėjau, kad jis jau turi vaikiną“, - nusijuokiame kartu su Justinu.
Po pirmosios parodijos „Humoro klube“ prie Seimo jis netyčia sutiko savo herojų. R. Žilinskas tik iš nuogirdų žinojo apie Justino šou. Komikas jį pakvietė į „Humoro klubo“ pasirodymą Kaune, į kurio programą taip pat buvo įtrauktas R. Žilinsko pamėgdžiojimas.
„Jis sėdėjo pirmoje eilėje, po pasirodymo prie manęs priėjo ir sako, - komikas atsikrenkščia ir prabyla R. Žilinsko balsu, - labai juokinga, Justinai.“
Apie savo herojų jis kalba labai pagarbiai: „Manau, kad autoironija yra vienas intelekto požymių. R. Žilinskas yra žmogus, kuris tos autoironijos turi.“
Klasės klounas žengė į TV
Televizijos ekrane prieš trejus pasirodęs jaunas vaikinas dėmesį prikaustė vietine tarme. Panevėžietiškai prabilęs Mantas Katleris šaipėsi iš savęs, pasakojo apie gimines, kambarioką, narpliojo Panevėžio problemas.
„Kai pamačiau pirmą laidą, išsiunčiau anketą, pakvietė į atranką, pasirodžiau neblogai ir pakvietė filmuotis. Iki tol buvau laimėjęs linksmiausio 6 B klasės moksleivio nominaciją. Diplomą turiu įsirėminęs.
Reikėjo suvartoti daug alkoholio, kad užlipčiau ant scenos. Bet visada buvau klasės juokintojas, tad pagalvojau, kad reikia išmėginti save prieš rimtesnę, nei dvylika girtų žmonių, auditoriją“, - linksmai nusiteikęs pasakojo Mantas.
Vaikinas greitai pavergė publikos simpatijas. Ar būna situacijų, kai publika nesupranta pokštų? „Būna. Man retai, kitiems dažniau, - nusijuokė M. Katleris, - dažniausiai tokie būna įmonių vakarėliai, kai reikia prajuokinti žmones, kurie tavęs nežino. Supratau tokį dalyką, kad žmonės juoktųsi, turi turėti autoritetą prieš publiką. Pavyzdžiui, jei su Justinu kur važiuojame ir iš mano bajerių niekas nesijuokia, tai iš jo juokiasi vien iš mandagumo, nes jis iš televizijos.“
Talentas – panevėžietiška tarmė
„Man Katleris yra juokingiausias Lietuvos žmogus. Anksčiau varžydavomės kas yra juokingiausias „Humoro klube“, o dabar galiu drąsiai sakyti, kad jis mane pralenkė. Tarp mūsų visada buvo sveika konkurencija, kuri stumia į priekį“, - draugą gyrė J. Jankevičius.
„Čia jis labai inteligentiškai. - nusijuokė Mantas, kai išgirdo kokius komplimentus jam žarsto kolega. - Pasikalbame su Justu. Apie jį galėčiau pasakyti tą patį, man jis yra juokingiausias. Iš pradžių buvo tarp mūsų trintis, kiekvienas pradėjome nuo nulio, norėjome greičiau sužibėti, gal tuomet pavydėjau kiek. Dabar labai džiaugiuosi, jei jis sukuria gerą programą, pasijuokiu, pasakau ką galėtų pakeisti.
Jis yra žiauriai talentingas. Aš štai neturiu jokio talento, nei vaidinti, nei pamėgdžioti galiu, todėl, kad jį pasivyčiau ir pralinksminčiau žmones man reikia labai stengtis.“
„Bent vieną talentą tikrai turite – panevėžietiška tarmė“, - nesutinku.
„Dėkui, Dievui, šitą turiu. Kai tik atėjau į televiziją, klausiau mūsų vadybininko ar man taisyklingai lietuviškai kalbėti. M. Snieganas atsakė, kad net nebandyčiau, nes čia bus mano pliusas. Kaip panevėžiečiai reaguoja? Matyt priprato. Nes, matai, mes neturime tokio bajeristo iš Panevėžio. Radžis yra, bet jis kitoje srityje bajeristas. Šiauliai turi Saulėną, Panevėžiui irgi reikėjo. Aš toks kaip vėliavnešys Panevėžio“, - nusijuokė komikas.
Tarmiškai kalbėti moka ir kitas „Humoro klubo“ Mantas. M. Stonkus laisvai kalba žemaitiškai ir tuo bando pavergti Vakarų Lietuvos publiką.
„Kai rengėme pasirodymą Plungėje, jis visus pokštus pasakojo žemaitiškai. Buvo fantastika. Nors ne viską supratau, bet publika suvalgė kaip kaži ką. M. Katleris paperka panevėžiečius, akcentas yra labai susijęs su jo įvaizdžiu. Neįsivaizduoju, kad scenoje jis galėtų kalbėti kitaip“, - svarstė P. Ambrazevičius.
Gastrolės paženklintos nuotykiais
Jau antrą sezoną „Humoro klubas“ su savo programa vyko į Jungtinę Karalystę. Pernai per aštuonias dienas jie pasirodė septyniuose miestuose, šį sezoną lietuviško „stand-up“ pasirodymus išvydo aštuonių Didžiosios Britanijos miestų lietuvių bendruomenės.
Kaip ir pernai, rudenį „Humoro klubo“ komikai pasirodys Dubline. Į pasirodymus vidutiniškai susirenka po šimtą žmonių.
„Šiemet mažiausiai žiūrovų susirinko Lydse - 52 žmonės. Bet mes išsinuomojome nedidelę kavinę ir turėjome jaukų kamerinį humoro vakarą. Dabar neturime televizijos užnugario, esame nišinis produktas, bet jau turime savo publiką. Žinome, kad jei vėl nuvažiuosime į Birmingemą, ateis tie patys žmonės ir atsives draugų. Jau turime įdirbį“, - džiaugėsi P. Ambrazevičius.
Į pasirodymus užsienyje vyksta trys „Humoro klubo“ nariai: J. Jankevičius, P. Ambrazevičius ir M. Katleris.
Jau tampa tradicija, kad Jungtinėje Karalystėje vaikinai patiria nuotykių su automobiliu. Pernai važiuojant iš Edinburgo į Njukastlį judriame greitkelyje jiems sprogo padanga.
„Užkimšome vieną didesnių greitkelių. Šiemet važiuojant į pirmąjį pasirodymą trūko radiatorius ir nebegalėjome važiuoti. Tada turo vadybininkas paėmė kitą automobilį, o šis, pasirodo, turėjo problemų su draudimu. Lyg tyčia mus sustabdė policija. Pasirodo, jiems paskambino gal trys žmonės ir pasakė, kad įtartinai vairuojame, nors nieko įtartino nedarėme. Rado, kad su draudimu kažkas negerai ir areštavo automobilį. Likusią turo dalį baigėme autobusais ir traukiniais“, - dabar su šypsena prisiminė Paulius.
Sutiktų dalyvauti „Juokis“
„Humoro klubas“ į sceną žengė su kitokia komedijos samprata. Iki tol Lietuvoje anekdotai buvo laikomi neatsiejama humoro vakaro dalimi. „Humoro klubo“ chuliganai sulaužė šią taisyklę.
„Mūsų humoro supratimas yra labiau vakarietiškas, o šilanskai ir kiti pasakoja tuos pačius 30 metų senumo anekdotus. Neatsimenu kada girdėjau Raimundo Šilansko anekdotą, kurio nebuvau girdėjęs anksčiau. Toks vaizdas, kad jie visai nesistengia, nes viską yra atidirbę ir varo tą patį. Mes kažkada su M. Katleriu ir V. Šiožiniu antropologiniais tikslais apsilankėme Raimondo Bingelio ir R. Šilansko pasirodyme. Aš juokiausi iš dviejų anekdotų“, - kritikos scenos veteranams negailėjo Paulius.
Lietuvos humoro grandai nuolat sulaukia kritikos iš jaunimo ir dėl to, kad jų pasirodymai sudėti iš svetimų anekdotų ir nesikeičia metų metus. Dėl drąsiai sakomos nuomonės vaikinai sulaukia priekaištų.
„Kai „Humoro klubas“ atsirado televizijoje iš visų pusių girdėjome, kad tai, ką darome yra š... Gerai, jūs galvojate taip apie mus, mes taip apie jus. 1:1. Apie Šilanską pasakysiu. Mes nemanome, kad tai, ką tu darai yra juokinga. Tai tik senų bajerių pasakojimas, kurie nei tau pačiam yra juokingi, nei tau juos pasakoti patinka. Nežinau, gal kokį darbą susirask“, - ironiškai patarė P. Ambrazevičius.
Justinas santūriau kalba apie anekdotų pasakotojus.
„Tai ne pašiepimas, jie faini bičai. R. Bingelis išvis nuostabus žmogus. Jie yra puikūs atlikėjai ir viskas yra tvarkoje, tiesiog jie yra tarsi muzikantai, nedainuojantys savo pačių dainų. Ir valio. Tai kaip humoro karaokė“, - sakė J. Jankevičius.
„Kiek jums turėtų sumokėti, kad sudalyvautumėte festivalyje „Juokis“? - paklausiau P. Ambrazevičiaus ir M. Katlerio.
Abu nusikvatojo, tačiau nė vienas sudalyvauti neatsisakė. Tiesa, Paulius tai darytų nemokamai, o Mantas pajuokavo, kad reiktų ne pinigų, o... narkotikų.
„Ir ne pačių pigiausių! - pratrūko juoku komikas. - Manau, žmonės suprastų, kad atėjome ne tam, kad prajuokintume Vilkaviškio aktų salę. Vienas nedalyvaučiau, prikalbinčiau dar bent kelis „Humoro klubo“ narius. Bet „stand-up“ pasirodymo nedarytume. Persirengtume bobomis, rėktume vienas ant kito ir dainuotume apie politiką.“
Manto vieno į „Juokis“ linksmybes neišleistų Paulius. Pasirodo panašų pasirodymą „Humoro klubo“ komikai ketino surengti, kai laida dar buvo transliuojama per televiziją.
„Kai kontraktas baiginėjosi, turėjome panašią idėją paskutinei laidai, tik jos visai nepildėme. Buvo mintis, kad A. Puklevičius ir Giedrius Drukteinis persirengtų moterimis „Juokis“ stiliumi, girti šokinėtų, parvirstų ir visi juoktųsi. Norėčiau pats užsirišti skarą ir daryti pačią juokingiausią „Juokis“ parodiją. Tiems, kurie suprastų, kad čia parodija, būtų juokinga“, - užsisvajojo Paulius.
Sėkmės paslaptis - nepriklausomybė
„Mes kaip Miuncheno „Bayern“, kai jau kitiems atrodo, kad pasiekėme daug, bandome pasiekti dar daugiau. Ir jei kam nors jau atrodome stiprūs, tai vis stiprėjame“, - „Humorą klubą“ su Čempionų lygos nugalėtojais palygino P. Ambrazevičius.
Projekto sėkmės paslaptis – nepriklausomybė. Nė vienas iš „Humoro klubo“ komikų negyvena iš „stand-up“ pasirodymų. P. Ambrazevičius verčia knygas iš anglų kalbos, organizuoja ir veda protų mūšius, rašo tekstus. J. Jankevičius – televizijos laidų vedėjas ir scenaristas, M. Katleris dirba transporto vadybininku.
„Paulius mane pristato taip: transporto vadybininkas dieną ir humoristas naktį. Kaip Betmenas, tik ne su nusikaltimais kovoju, o žmones juokinu“, - prisistatė Mantas.
„Mūsų sėkmės paslaptis ta, kad mums patiems patinka tai, ką mes darome. Žmogus, kuris ateina į mūsų pasirodymą žino, kad mes į sceną lipame žiauriai gerai nusiteikę, atsipalaidavę patys juokiamės iš savo bajerių.
Mes ateiname su žmonėmis pasitūsinti. Mes tūsinamės scenoje, jie – publikoje. Labai mylime savo gerbėjus ir asmeniškai su jais daug bendraujame.
Esame nepriklausomi ir neturime prodiuserių, kurie mums nurodinėtų apie ką galima juokauti ir apie ką ne. Aš esu vadybininkas, bet niekada nesikišu į programą. Viską atiduodame žiūrovui, kad jis spręstų kas juokinga, o kas ne. Jis yra mūsų šefas“, - nusišypsojo P. Ambrazevičius.
„Humoro klubo“ nariai – ne tik kolegos, susirenkantys per pasirodymus. Jie – draugai, kuriuos vienija humoro jausmas, idėja ir vienas tikslas.
„Esame draugai, bet neiname į vieni kitų vaikų gimtadienius. Gal todėl, kad M. Stonkus vienintelis iš mūsų turi vaiką. Būtų keista jei visi eitume į jo vaiko gimtadienį“, - svarstė Paulius.
