Tačiau prie meno Arvydas, garsaus ano meto rašytojo Aneliaus Markevičiaus sūnus, priartėjo dar būdamas moksleiviu.
„Teko kurį laiką padirbėti skulptoriaus Kazimiero Valaičio padėjėju. Jis darydavo skulptūrų eskizus, o aš pagal juos turėdavau sumodeliuoti kūrinius.
Iš K. Valaičio nemažai išmokau apie kompoziciją, projektavimą, techninius dalykus“, – su savo kūrybinio kelio priešistore supažindina šešiasdešimtmetį kovo mėnesį pasitikęs menininkas.
Baigęs mokyklą A. Markevičius įstojo į Vilniaus universitetą, istorijos specialybę, bet studijas greitai metė.
„Tuo metu su broliu Giedriumi susižavėjome sportiniais automobiliais, pamėgome ralį. Ne studijos buvo galvoje“, – juokiasi juvelyras, prisiminęs laikus, kai apie atsidavimą mokslui ar menui jis dar rimtai negalvojo.
Namus kuria menas
Gyvenimą su juvelyrika A. Markevičius susaistė daugiau nei prieš trisdešimt metų. Pirma – „valdiškas“ darbas, vėliau – nepriklausomo juvelyro duona.
Prisiminimais A. Markevičius dalijosi įsitaisęs savo kūrybos citadelėje – antrame namo aukšte. Dėmesį čia nevalingai prikausto už stiklo pūpsantys personalinėse parodose eksponuoti jo kūriniai: segės, pakabučiai, žiedai, suvenyrai. Ant darbastalio – dar daugybė nebaigtų papuošalų.
Kol žvilgsnis klaidžiojo tarp originalių dirbinių detalių, iš namo pirmame aukšte įrengtos virtuvės sklido kavos aromatas. Puodelius mums atnešė ponia Lilija. Ji ne kartą įsiterpė į pokalbį ir vis patikslindavo datas, primindavo įvykius.
Juk L. Markevičienė, vokiečių kalbos pedagogė, – tarsi šešėlinė Arvydo biografė ir vadybininkė. Tačiau moteris tikina niekada specialiai nesigilinusi į juvelyrikos subtilybes, juolab kad tik pastaraisiais metais turi galimybę matyti, kaip sutuoktinis dirba. Anksčiau jiedu su vaikais gyveno Justiniškių daugiabutyje, o Arvydas važinėdavo į dirbtuvę, įrengtą tėvų bute.
Sutuoktiniai norėjo iš miesto betonų ištrūkti į ramesnę aplinką. Sodo sklype, kurį Lilija paveldėjo iš tėvo, Markevičių būtis atgijo grįžus iš JAV. Arvydas prisipažįsta, kad už Atlanto nepritapo, o santaupas skyrė didesnio būsto statyboms Vilniaus gamtos apsuptyje.
Užtat šiandien juvelyro, nemenka dalimi prisidėjusio prie statybos darbų, ir jo žmonos išpuoselėtame name erdvės pojūtį kuria šviesios spalvos ir dideli stikliniai langai, žvelgiantys į žaliuojančius miškus.
Dar viena puota akims – sienas puošiantys A. Markevičiaus draugų, garsių dailininkų, ir jo paties ryškūs, sodrių spalvų paveikslai.
Pastarieji išsiskiria žuvų ženklo, po kuriuo gimęs autorius, motyvais arba šamaniškomis, iš Kastanedos romanų išnyrančiomis vizijomis. Ir kiekviena puošmena tuose menininko vaizduotei tarnaujančiuose namuose primena svarbias jo ir bičiulių istorijas.
Juvelyras – vyrų priešas
Pokalbis apie meninę ir gyvenimo juvelyriką – su A. Markevičiumi.
– Koks mūsų visuomenėje įsivyravęs požiūris į juvelyriką?
– Lietuvoje ji – labai aukšto lygio kaip, beje, ir estų, latvių, lenkų. Turiu galvoje meninę juvelyriką. Tačiau čia rinka nustekenta, vidurinioji klasė beveik sunaikinta. Todėl nors susidomėjimas juvelyrika nėra mažas, perkamoji galia čia apgailėtina.
Kai gyvendamas JAV rengiau parodas, pastebėjau, kad tą meną supranta ir vertina toks pat procentas žmonių, kaip ir pas mus, tik proporcijos visai kitos. Ir kainos ten panašios kaip Lietuvoje, tik ne litais, o doleriais.
– Tuomet kodėl palikote Kaliforniją ir grįžote į Lietuvą?
– Su žmona vykome į Jungtines Valstijas apsidairyti, daug keliavome ir svarstėme, ar ten verta įsikurti. Dukra Aistė Amerikoje studijuoja kalbos patologiją.
Aš JAV turėjau galimybę susikurti patogų gyvenimą. Galėjau likti miestelyje ant vandenyno kranto. Jame – daugybė meno galerijų. Viename namo aukšte su dirbtuvėmis būčiau gyvenęs, kūręs ir dirbęs galerijai. Tai laisvė, ne tas pats, kas sėdėti firmos kontoroje, kur turi tik pietų pertrauką, o kiekvienąkart įeinantį ir išeinantį tave tikrina apsauga.
Bet taip tik atrodo, kad ten, už Atlanto, gyvenimas vien gražus. Yra toks dalykas, kaip nostalgija. Tie tautiečiai, kurie aiškina, kad ten jiems viskas gerai, meluoja. Visi įsikūrę JAV ilgisi gimtinės, tik vieni kenčia ir vaidina, o kiti anksčiau ar vėliau sugrįžta namo.
Mudu su Lilija taip ir pagalvojome: kam kankintis ir nuolat gyventi viena koja čia, kita – ten? Iš Amerikos išvykau pirmesnis už žmoną, kad Lietuvoje galėčiau pradėti statyti namą. Po to mūsų egzistencija smarkiai pasikeitė.
Iš tiesų ir čia menininkai gali susikurti gyvenimą, tik reikia daug dirbti. Pas mus įprasta manyti, kad užsienyje norint daugiau uždirbti, galima dvigubai daugiau arti, o čia kažkodėl normalu norėti gauti irgi daug, bet dirbti jau žymiai mažiau.
Man patiko vienos Didžiojoje Britanijoje gyvenančios lietuvės išsakyta mintis, kad jeigu ir čia dirbtume tiek, kiek plušame svetur, tai ir žymiai daugiau užsidirbtume, ir geriau gyventume.
– Ar jūsų kūrybą veikia svetur patirti įspūdžiai, iki tol neregėti motyvai, ypač kai dabar įprasta skirtingoms kultūroms vienoms iš kitų ką nors perimti?
– Juvelyrui, kaip ir bet kokios kitos srities menininkui, pagrindinis uždavinys yra suformuoti savo veidą ir jo laikytis. Tada nereikės jokių svetimų tautų motyvų, viskas susidėlios į savo vietas tvarkingai.
– Turite galvoje, kad reikia tiek ištobulinti savitą stilių, kad nė nežinant galima būtų atspėti, kas yra dirbinio autorius?
– Nebūtinai įmanoma atspėti. Tarkim, aš stengiuosi tų taisyklių nesilaikyti ir kiekvieną dirbinį sukuriu vis kitokį, nepanašų į ankstesnius.
– Kokios medžiagos jums paklūsta lengviausiai?
– Net nežinau, kas gali nepaklusti. Tik yra tai, kas man nepatinka, pavyzdžiui, „Swarovski“ kristalai. Produktas turi būti natūralus, tikras. Užtat labai mėgstu dirbti su mamuto iltimi. Ji brangi. Aukso iškasama daug, o mamutai išnykę. Toji iltis atrodo kaip medžio gabalas, bet tai fantastinė medžiaga. Jos spalva – kreminė, puikiai dera prie metalo.
– Taip ir alchemiku galima pasijusti!
– Žinoma! Esu netgi vieną technologiją susapnavęs. Man pavyksta ant metalo išgauti tapybą, kai ir metalas, ir skirtingos spalvos susilieja vienoje plokštumoje.
– Kai manęs paklausia, kiek laiko su bendraautoriumi rašėme knygą, pasimetu, nes nežinau, kokį momentą laikyti to darbo pradžia. O jūs pajėgtumėte įvardyti, per kiek laiko sukuriate papuošalą?
– Mano tėvas, rašytojas, irgi labai nemėgo to klausimo. Manau, kad ir neįmanoma pasakyti, kiek laiko dirbu su vienu papuošalu. Visas procesas apima ne tik patį darymą. Pirmos idėjos gimsta smegenyse. Bet tai ir nėra toks darbas, kai gali atsisėsti kaip mąstytojas, sugalvoti ir iškart gauti rezultatą.
Darbas vyksta be pertraukos, galva niekada neišsijungia. Sėdi su žmona, pusryčiauji ir vis tiek galvoji kažką, kas susiję su kūryba.
– Kada pradeda tirpti riba tarp meno ir amato?
– Kai reikia daryti tai, ką klientas pageidauja, tačiau nesinori. Klausimas – kiek tai turi ryšio su menu? Tačiau gyventi juk reikia. Tenka ir išvis atsisakyti darbo, jeigu matosi, kad klientės stogas jau visiškai pavažiavęs.
Įsivaizduokite – atvyksta moteris su savo projektu, jo vizija ir dar pradeda nurodinėti man, kaip ir ką turiu daryti. Tas pats, kas nueitumėte pas odontologą, priešais pasistatytumėte veidrodį, pats sau parakinėtumėte dantis ir gydytojui aiškintumėte, kaip jis juos turi taisyti!
Būna ir taip, kad klientė nori užsisakyti papuošalą su tokiu akmeniu, kuris neva jai tinka pagal astrologų rekomendacijas. Tada aš sakau: nesirink pagal horoskopą, tiesiog čiupinėk ir pats akmuo ateis pas tave. Taip ir būna – koks nors prilimpa.
O pats geriausias klientas – tas, kuris ateina ir sako: aš nežinau, kokio žiedo ar apyrankės noriu, svarbiausia – kad būtų gražu. Tuomet dirbti – vienas malonumas.
– Gali susidaryti įspūdis, kad užsisakyti vienetinį papuošalą iš juvelyro – prabanga. Kokie jūsų klientai?
– Kukliausi papuošalai kainuoja 150 litų, o toliau kaina ribų neturi. Tarp mano klientų daugiausia – viduriniosios klasės atstovai ir žmonės iš vadinamojo elito, nors, tiesą sakant, tai absurdiškas pavadinimas.
Lietuvoje elitas išvis neegzistuoja. Tai, kas mums rodoma ir laikoma elitu, tėra žodžio profanacija.
Štai, pavyzdžiui, kažkokia mergaitė pasakoja, ką mėgsta valgyti pusryčiams, bet taip ir lieka neaišku, kokie jos nuopelnai ir už ką vis dėlto ji pateko į TV. Tačiau visi žino, kokį apatinį trikotažą ji dėvi arba kokią plastinę operaciją ji pasidarė. Pasirodo, to užtenka, kad žmogų rodytų per TV.
– Kokiomis vertybėmis lietuviai vadovaujasi rinkdamiesi papuošalus? Kas lemia jų skonį?
– Kiekvienas meną, kokybę supranta savaip. Tai priklauso nuo išprusimo ir tos srities suvokimo. Pavyzdžiui, jei žmogus į teatrą nevaikšto, jis tik žino, kad toks menas yra, bet apie tai nieko negali pasakyti. Taip ir su juvelyrika. Tarp pasiturinčiųjų irgi yra visokių – ir puikiai nusimanančių bei vertinančių, ir neturinčių supratimo.
Būna tokių klienčių, kurioms svarbiausia, kad būtų daug aukso ir didelis briliantas, nes tokį turi kažkas iš „aukštesnių“.
Kasmet dalyvauju parodoje „Amber trip“. Ten atsiskleidžia vyraujantis skonis. Daugybė moterų lekia prie stendo, kur pardavinėjami sidabriniai žiedai už 20 litų. Pirkėjos nesupranta, kad tą pačią sekundę, kai įsigyja tokį papuošalą, jo vertė prilygsta metalo supirkimo kainai. Joms svarbiausias kriterijus – kad būtų pigu.
– Nuolat minite dailiosios lyties atstoves. Vyrų tarp klientų tarsi nebūtų...
– Tai kad tų vyriškų papuošalų asortimentas labai ribotas, na, pavyzdžiui, žiedas ar sąsaga kaklaraiščiui.
Labiausiai man patinka, kai pas mane atvažiuoja pora. Moteris išsirenka iškart kelis žiedus, o vyras neprieštarauja – tik tylėdamas traukia piniginę. Dažniausiai vyrai nebūna sužavėti tokiu žmonos žingsniu.
Paprastai vyrai apie papuošalus supratimo neturi, tik skaičiuoja, kiek nukentės kišenė. Tai ar dabar jau žinote, kas yra juvelyras? Ogi visų vyrų priešas!
Tačiau yra moterų, kurioms vyro paramos nereikia. Ypač vyresnio amžiaus damos mėgsta sau pačios pasidaryti dovaną kokia nors viena ar kita proga.
