R.Mikelevičius – vienintelis oreivis Lietuvoje, kuriam prieš savaitę teko į orą kartu kilti su vienu garsiausių pasaulio verslininkų ir žinomu filantropu iš Didžiosios Britanijos seru R. Bransonu.
Nusileidimas karvių ganykloje, netikėta akistata su vietine kaimo moteriške tik dar kartą patvirtino, kad skrydžiai oro balionu yra ne tik žavinga, romantiška, graži, bet ir nenuspėjama pramoga, rašo "Lietuvos rytas".
Daugiau nei du dešimtmečius pilotuojantis oro balionus R. Mikelevičius turi ką papasakoti.
Ką tik gimtadienį atšventęs oreivis šiltuoju metų laiku į dangų kyla kone kasdien.
– Ar nusileidęs ūkininko ganykloje, kaip buvo su R. Bransonu, dažnai sulaukiate priekaištų, kad niokojate žolę arba pasėlius? – pasiteiravome oreivio R. Mikelevičiaus.
– Ne taip ir dažnai.
Sunku man vertinti būtent situaciją su R. Bransonu. Tai normalus dalykas. Kiekvienoje šalyje ūkininkai yra skirtingi.
Lietuvoje yra labai galingų ir labai smulkių ūkininkų. Paprastai didelių ūkių savininkai yra geranoriški ir ramūs.
Visai neseniai teko netikėtai leistis Šiaulių rajone. Skridau iš Pakruojo Šiaulių aerodromo link. Pakilo didelis vėjas, padėtis tapo avarinė, nusileisti reikėjo didelio lauko ir saugotis elektros laidų.
Nusileisti į ganyklą yra smulkmena, bet juk yra begalės elektros stulpų, kurių reikia išvengti.
Mes patys nusileidome ant tokio keliuko, oro balionas gražiai pasitiesė ant miežių lauko. Realiai jokio nuostolio nepadarėme, nes ištrypiama tik ta vieta, kur nutupia oro baliono gondola, viso labo keli kvadratiniai metrai.
Mes visi sveiki, patenkinti skrydžiu ėmėme pakuoti oro balioną. Staiga su visureigiu privažiavo tų laukų savininkas, stambus, jaunas vyrukas. Na, galvoju, duos man dabar į kailį.
Piktokai paklausė, ką čia mes veikiame jo laukuose, paprašė atlyginti nuostolius už ištryptą miežių lauką.
Tada jam paaiškinau, kad nebuvo kitos galimybės arti saugiai nusileisti, kad nuostoliai – viso labo keli litai, pasiūliau butelį šampano. Įsišnekėjome su juo, ūkininkas smalsus, ėmė domėtis, kas ir kaip. Galiausiai draugiškai išsiskyrėme, dar pasiūlė savo pagalbą išvykstant, apsikeitėme telefono numeriais.
Dažniausiai būtent taip susiduriame su vietiniais gyventojais ir draugiškai išsiskiriame.
Leidžiantis ant žemės reikia paisyti kelių svarbiausių taisyklių: nepadaryti žalos žmonėms ir technikai.
Aš pats užaugęs kaime, puikiai suprantu, koks yra sunkus ūkininkų darbas, ir natūralu, kad kyla momentinis pyktis.
Kai nusileidome su R. Bransonu, galbūt visai nereikėjo kalbinti tos moteriškės, tačiau verslininkas labai norėjo su ja pabendrauti.
– Ar užsienyje teko patirti netikėtų susitikimų su vietiniais žmonėmis?
– Štai Latvijoje kažkada vijosi mus su kirviais, laimei, pavyko draugiškai išsiskirti. Kartais patys ūkininkai sutrinka paprašyti įvardyti nuostolius. Sako, sumokėkite 15 litų. Ne problema, sumokame ir išsiskiriame.
Kita vertus, Lietuva yra palankus oreivystei kraštas. Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, reikia skristi valandų valandas, kol randama tinkama vieta nusileisti. Labai urbanizuota šalis.
Paprastai kiekvienas oro balionas turi civilinės atsakomybės draudimą, kuriame numatytas nuostolių atlyginimas ūkininkams. Pavyzdžiui, jei tektų skristi šalia Baltarusijos, Rusijos sienos ir staiga pasikeistų vėjas ir neštų į kitos valstybės pusę, tokiu atveju leisčiausi bet kokiame didesniame lauke, nesvarbu – bulvių ar kitų daržovių.
Jei nuostolis siektų didesnę sumą, mes finansiškai nenukentėtume, o nuostolius atlygintų draudimo bendrovė. R.Bransonas pasakė: „Jei pinigai nukrinta iš dangaus, pasinaudokite jais.”
Pamenu, Prancūzijoje per vienas varžybas teko leistis ražienų lauke, o šalia kombainai nuiminėjo derlių. Vėliau startuojant iš tos pačios vietos nuo degiklių sklindanti liepsna pagavo šiaudus, įsiplieskė ugnis, kuri išplito per visą lauką.
Mes iškart puolėme gesinti su savo rūbais, gesintuvais, šiaip ne taip atvykus gaisrinei pavyko sutramdyti ugnį. O kombainininkas net nereagavo į gaisrą, apsisuko ir ramiausiai išvažiavo.
Vėliau kitą dieną organizatoriai padėkojo oreiviams, kurie, pamatę gaisrą, pranešė gaisrinei. Apie tuos, kurie gesino, neužsiminė nė žodžiu, nes paprasčiausiai nesuprato mūsų poelgio.
Juk viskas buvo apdrausta, tad nereikėjo mums vargti, rizikuoti, o nuostolius vėliau padengė draudimo bendrovė.
– Kas labiausiai netikėta gali būti skrendant balionu?
– Oro balionai yra priklausomi nuo oro sąlygų. Šiemet labai daug drėgmės, karščio, labai greitai susiformuoja vietinės audros.
Rytiniai skrydžiai yra daug ramesni, juos galima prognozuoti: kokį atstumą įveiksi, kuria kryptimi skrisi.
Vakare už 20–30 kilometrų gali formuotis debesiukai, kurių paprasčiausiai gali dar nematyti. Vėliau jie gali sukelti didelių nemalonumų. Oreivis turi būti labai geras meteorologas.
Labai dažnai tiesiog įvertinus galimus oro pokyčius balionai nekyla. Rizikuoti neverta. Ne tik stiprus vėjas, bet ir labai silpnas yra nepalankus skrydžiui.
Jei vėjo greitis yra vos kilometras per valandą, toli nenuskrisi. Reikia tada daug degalų, jo kupole telpa ribotas kiekis.
Paprastai degalų pasirūpinama dviem valandoms, jei per miestą reikia skristi 6–7 kilometrus vyraujant labai silpnam vėjui, gali būti problemų.
Pamenu, kažkada startavau Pažaislio vienuolyne netoli Kauno ir per valandą vos sugebėjau perskristi Kauno marias. O tai maždaug 2–3 kilometrai. Buvo visiškas štilis.
Turėjome kilti į 2 kilometrų aukštį, kad galėtume perskristi vandenį, nes skrendant pažeme priartėjus prie kranto į oro mases atsimušėme kaip į sieną. Čia nuo sausumos sklindančios karštos srovės vėl mus nešė į marias.
Kai gamta valdo skraidymo aparatus, nejaukiai jaučiasi ne tik oro balionų, bet ir lėktuvų, sklandytuvų pilotai. Tai ir yra žavu, kad niekada nesi tikras, kaip baigsis tavo skrydis.
