Pernai vienas iš dvynių Algirdas Gataveckas buvo įvertintas kaip geriausias jaunasis Lietuvos kūrėjas, o šiemet abu dvyniai pelnė dar vieną titulą – Alytaus miesto Metų žmogaus vardą.
Tarptautinėse parodose ir įvairiuose projektuose dalyvaujantys dvyniai dažnai primena: „Mūsų gyvenimas – kaip vieno.“
Nuo Alytaus Vaisodžių kaimas yra už 10 kilometrų, bet gyvenančius Vilniuje Gataveckus labiau traukia vaikų namai, kur aplinka puikiai pažįstama. Bendraudami su nepilnamečiais dvyniai prisimena savo vaikystę.
Remigijus į kairę ausį įsisegęs auskarą, o Algirdas neturi tokio papuošalo. Ne tik ši smulkmena skiria dvynius – auklėtojos juos atpažįsta iš balsų.
„Tikiuosi, kad mano būsima mergina mudu su broliu taip pat sugebės atskirti“, – juokavo Vilniaus dailės akademijos doktorantas A.Gataveckas.
Jis tikino, kad vargu ar jie su broliu Remigijumi būtų tiek pasiekę, jei ne vaikų globos namai.
– Nejaučiate nuoskaudos, kad augote vaikų namuose? – paklausiau talentingų dailininkų Gataveckų.
Remigijus: Nuoskaudos nėra. Tėveliai yra gyvi, palaikome ryšį, bet kažkas jų gyvenime turėjo nutikti, jei nutarė mudu atiduoti į globos namus.
Ne paslaptis, kad mūsų tėvai – alkoholikai. Mūsų tėčio vardas Jonas, praėjusį savaitgalį per Jonines jį pasveikinome, tikiuosi, kad jam ši šventė neužsitęs mėnesį.
– Ar tėvai kada nors gydėsi nuo priklausomybės?
Remigijus: Nemanau, kad jie ieškotų tokios pagalbos. Tai priklauso ir nuo žmogaus charakterio. Jei priklausomybe serga abu sutuoktiniai, vienas jų nori gydytis, o kitas – ne, abejoju, ar tokiu atveju lydi sėkmė. Reikia abiejų sutikimo.
Algirdas: Nesipykstame su tėvais, mes jiems atleidome, negalime jų kaltinti ar smerkti dėl to, kad mus atidavė į globos namus.
– O kuris iš jųdviejų iškrito iš penkto aukšto?
Algirdas: Man buvo metai ir keturi mėnesiai, kai atsitiko ši nelaimė. Čia augo medis, jis buvo pasodintas mano garbei.
Tada gyvenome Alytuje, Žiburio gatvėje, netoli ligoninės. Tėvas pasakojo, kad nelaimės išvakarėse nukėlė ant palangės užsiropštusį brolį Remigijų.
Jis užlipo ant taburetės, nuo jos – ant virtuvės stalo, o tada ant palangės. Kitą dieną aš pakartojau tą patį veiksmą. Mes su Remigijumi šokinėjome ant lovos, tėvas sėdėjo šalia, tuo metu žiūrėjo televizorių.
Po kiek laiko atsisukęs tėvas žiūri – nėra vieno iš dvynių. Kur dingo? Staiga išgirdo skambutį, atidaręs duris pamatė kaimyną, o šis sako: „Eik, pasiimk sūnų, jis apačioje.“
Tėvas basas nusileido žemyn, aš gulėjau ant gėlyno, jis pakėlė ir nunešė mane tiesiai į ligoninę. Man buvo trūkusi žarna, todėl reikėjo skubiai operuoti, iš Alytaus nuvežė į Kauno klinikas, jose praleidau dvi savaites.
– Kaip likote gyvas?
Algirdas: Apačioje buvo asfaltas, o man pasisekė, kad krisdamas iš penkto aukšto atsidūriau gėlių darželyje. Gal mane nupūtė vėjas?
Remigijus: Mano brolis iki šiol sapnuoja, kad krinta iš aukštai. Matyt, šis jausmas užsifiksavo pasąmonėje.
– Neseniai gavote apdovanojimą Alytuje. Už ką?
Algirdas: Buvome apdovanoti už Alytaus vardo garsinimą, prizas „Auksinė plunksna“ liko Alytaus vaikų namuose. Piešiu vaikų namų auklėtinių fotorealistinius portretus, man padeda brolis Remigijus. Turiu gerą patarimą: „Daryk, ką liepia širdis, kas patinka, ir apdovanojimai ateis patys.“
– Kodėl šio apdovanojimo neparsivežėte į Vilnių, kur dirbate ir gyvenate?
Remigijus: Mudu su broliu perkame sostinėje dviejų kambarių butą, turime daryti remontą, reikės kraustytis, bus ir taip daug daiktų.
– O gal reikėjo iškart pirkti du vieno kambario butus, kad kiekvienas turėtų po atskirą būstą?
Remigijus: Dviese su broliu ilgai kartu negyvensime. Kažkuriam teks užleisti butą ir imti dar vieną paskolą. Manau, ateis tokia diena, kai žmona gamins valgyti ir pyks, kad aš vis neateinu, nes dirbu.
– O kas dabar ruošia valgį, užsiima namų ruoša?
Remigijus: Nesu didelis mėgėjas ruošti valgį, jei ką nors verdu, tai druskos, tai prieskonių neįberiu. Man pakanka valgyklos, nes dirbu dviejuose darbuose.
Algirdas: Brolis šiek tiek kuklinasi, bet mes maitinamės sveikai. Pusryčiams košė su medumi – tikras skanumynas.
– Ne tik tapote, bet ir kartu šokate. Kodėl?
Remigijus: Atlikti kai kuriuos judesius reikia fizinės ištvermės, turi intensyviai ir daug treniruotis. Kita vertus, man labai patinka, kad klausydamasis muzikos gali improvizuoti.
– O gal smagiau būtų su partnere šokti salsą?
Algirdas: Mudu su broliu esame gatvės vaikai. Šokant breiką nereikia scenos, puošnių drabužių, avalynės, gali vartytis basas ant žolės, ant grindinio, o gali būti apsiavęs sportinius batus.
Kad išmoktum salsą, turi lankyti šokio pamokas. O breikas dažniausiai nėra iš anksto paruoštas šou, turi sugebėti improvizuoti, svarbiausia – įsiklausyti į muziką.
Iš pradžių savarankiškai mokėmės breiko. Vėliau lankėme breiko studiją, kur pradmenų mus mokė Viktoras Zujevas ir Artūras Mažeika.
Lietuvos čempionate laimėjome 1-ąją vietą. Su breiko komanda „Banzai“ dalyvavome televizijos projekte.
– O kada išryškėjo jūsų pomėgis piešti?
Remigijus: Mums patiko žaisti futbolą, buvome judrūs. O kai šių namų vadovo pavaduotoja neapsikentusi nutarė, kad laikas mums surimtėti, ėmėme lankyti Alytaus dailės mokyklą.
Gerą pusmetį buvo nejauku, nes ir toliau norėjosi spardyti kamuolį, turėjome puikų trenerį Vidą Šurską, mokantį užkrėsti vaikus futbolo aistra.
Algirdas: Tuo metu piešimas atrodė nuobodus dalykas, o vėliau viskas apvirto aukštyn kojomis.
Nėrėme į naują terpę, pasidavėme emocijoms. Baigę vidurinę mokyklą įstojome į Dailės akademiją, studijavome freskos ir mozaikos specialybę.
Remigijus: Dabar brolis Algirdas – doktorantas, o aš dėstau ne tik akademijoje, bet ir Vilniaus dizaino kolegijoje. Sąmoningai nestojau į doktorantūrą – nenorėjau pakenkti broliui, nes tais pačiais metais mūsų abiejų nebūtų priėmę.
– Jūsų darbai atrodo kaip fotografijos, nors yra kelių sluoksnių piešiniai. Ar būna neramu, kai matote, kad žiūrovai praeina pro šalį nepastebėdami ant sienos kabančių jūsų darbų?
Algirdas: Žiūrovų nuomonė svarbi. Pernai meno mugėje kabojo darbai, skirti projektui „Polėkis“. Piešiau vaikų namų auklėtinius.
Piešiau dvejus metus, o žmonės abejingais veidais praeidavo lyg pro fotografijas. Tada skambinau broliui Remigijui. Man nesmagu, kad žmonės nesupranta, ką ir kaip mes darome. Šį projektą tęsiu dar metus.
– Ar įmanoma iš meno pragyventi? Kas jus remia?
Remigijus: Maitina rankos ir kojos. Mokame pasitaupyti, svajojame nusipirkti po dviratį, nes butui, į kurį greitai įsikelsime, priklauso rūsys, kur juos galima laikyti.
Algirdas: Pirksime iškart du dviračius, žinau, kokio noriu, o jis nėra pigus. Dar svajoju pakeliauti, tai įmanoma gavus užsakymų. Menas nėra pigus malonumas, bet jo poreikis tik didėja.
Esu laimingas, kad darau gyvenime tai, kas man įdomu, ir už tai dar gaunu pinigų. Tačiau jei galvočiau tik apie pinigus, greitai tapčiau vergu.
