„Kažkada ateina metas, kai nori augti toliau, tačiau šiuo metu Lietuvos jūrų muziejuje tam nėra galimybių. Atėjo metas, kai galėjau likti prie to, ką turiu, bet viduje jaučiau, kad kažkur laukia geresnis likimas. Nusprendžiau surizikuoti“, - savo apsisprendimą aiškino F. Butkinas.
Sprendimas palikti Jūrų muziejų jam iš tiesų nebuvo lengvas. Kaip pats sako, reikėjo daug drąsos. „Ašarų pakalnė buvo“, - liūdnai nusišypsojo F. Butkinas.
Be to, delfinariumas šiuo metu uždarytas rekonstrukcijai, o gegužę nugaišo pagrindinis F. Butkino partneris - šiaurės jūrų liūtas Piratas.
„Galbūt reikės ieškoti vietos kažkur kitur, kitose šalyse, nes Lietuvoje daugiau kaip ir nieko neturime. Nelabai tikiu, kad galėčiau daugiau nebedirbti šio darbo. Manau, nuo rudens pradėsiu ieškoti, o gal cirke save išbandysiu.
Neatmetu galimybės ateityje grįžti į Jūrų muziejų, jei būsiu pakviestas. Čia mano namai“, - svarstė treneris.
Sprendimas supykdė artimuosius
„Tai buvo jauno vaikino brandos periodas, buvau įmestas į suaugusių žmonių pasaulį. Įvairiausių išbandymų buvo, tačiau tas laikas buvo nuostabus“, - atsiduso F. Butkinas.
Savo istoriją jūrų muziejuje jis pradėjo kurti dar 1993-iaisiais. Tuomet Filipas buvo ką tik mokyklą baigęs vaikinas, kuriam nepasisekė įstoti į medicinos studijas.
„Kad nesėdėčiau metus tėvams ant sprando, jie liepė susirasti darbą iki kitų stojamųjų egzaminų. Taip nutiko, kad atėjau į Jūrų muziejų. Man taip įstrigo, kad apie mediko karjerą nustojau galvoti“, - pasakojo treneris.
Tai nepatiko vaikino artimiesiems, kurie tikėjosi, kad šis eis tiksliųjų mokslų keliu.
„Cirkininku mane vadino, klounu. Mūsų šeimoje yra keletas profesijų, tai lakūnai, gydytojai, inžinieriai. Tai – pagarbos vertos profesijos, o visa kita – arba tau nenuskilo gyvenime, arba tu visiškas idiotas. Tai kurį laiką buvau idiotu, kol jie patikėjo, kad mano profesija taip pat verta pagarbos“, - prisiminė vyras.
Pirmoji diena nesužavėjo
Po pirmosios darbo dienos jūrų muziejuje F. Butkinas neliko sužavėtas. Vaikinui teko šveisti pingvinariumą.
„Tai buvo klaikus darbas. Aplink maždaug dvidešimt rėkiančių pingvinų, o man niekas nepaaiškino iki kokio sterilumo pingvinariumas turi būti švarus. Praleidau taip pusę dienos, o galvoje sukosi viena mintis: jei taip kiekvieną dieną – ilgai netrauksiu“, - nusijuokė F. Butkinas.
Muziejaus vadovai, pastebėję, kad vaikinas greitai rado kalbą su gyvūnais, pasiūlė išbandyti trenerio darbą. Tačiau nuo nelabai malonios rutinos pabėgti nepavyko. „Vis tiek reikia paruošti žuvį, pamaitinti, valyti“, - pasakojo treneris.
Jaunas vaikinas pradėjo dirbti su vos trejų metų šiaurės jūrų liūtais. Du garsiausi jo treniruoti gyvūnai – Piratas ir Čiunčia.
„Kai pradėjome dirbti, jie buvo dar maži, mano dydžio. Kartu augome“, - prisiminė F. Butkinas.
Pirato mirtis apipinta gandais
Čiunčia šiuo metu gastroliuoja Saudo Arabijoje, tuo tarpu Pirato nebėra. Kai 23 metų gyvūnas gegužę nugaišo, F. Butkinas jautėsi lyg netekęs artimojo.
„Ne man vienam buvo sunku. Draugai ir šeimos nariai, labai daug kas sunkiai išgyveno“, - su liūdesiu pasakojo treneris.
Neguodė ir prasidėjusios spekuliacijos, esą Piratas mirė dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Prisiminti šios temos F. Butkinas nenori, tačiau patikino, kad jūrų liūtą pribaigė senatvė.
„Aš pats dalyvavau skrodime. Stebėjau aštuonias valandas. Buvo akivaizdu, kad laikymo sąlygos su jo mirtimi nėra susijusios. Tai grynai senatvinė mirtis“, - aiškino jis.
Ne vienoje šalyje dirbęs F. Butkinas Klaipėdoje jūrų muziejaus gyventojams suteikiamų sąlygų nenuvertino.
„Tikrai nėra blogai pas mus. Dar klausimas, ar kokioje Saudo Arabijoje būtų geriau. Nenorėčiau nuvertinti muziejaus pastangų.
Laikymo sąlygos niekur neprilygs natūralioms. Tačiau kiekvienas delfinariumas stengiasi jas padaryti kuo geresnes, nes kasmet gyvūnų gauti yra vis sunkiau“, - aiškino klaipėdietis.
Azijoje pradėjo treniruoti delfinus
Per du dešimtmečius F. Butkinui teko padirbėti ne tik Klaipėdoje, bet ir Saudo Arabijoje, Graikijoje, Bahreine, Turkijoje, stažuotis Rusijoje ir Nyderlanduose.
Saudo Arabijoje, kur praleido beveik penkerius metus, jis pradėjo dirbti su delfinais.
„Sunku pamiršti simpatiją jūrų liūtams ir objektyviai apibūdinti darbo su šiais gyvūnais skirtumus. Jūrų liūtų privalumas – amžinas adrenalinas ir galimybė sužmoginti, man svarbu, kad būtume lygūs, o su delfinais tai nepavyksta. Darbas su jais – visiškas atsipalaidavimas“, - aiškino F. Butkinas.
Skiriasi gyvūnų būdas, tačiau treniravimo principai išlieka tie patys – būk geras gyvūnui ir jis atsilygins tuo pačiu.
„Treniruotę visą laiką reikia baigti geruoju. Net jei gyvūnas kažko nepadarė, negalima imti ir išeiti. Jei galvoji, kad grįžus vėl galėsi dirbti – klysti. Trenerio išėjimas gyvūnui yra tarsi bausmė. Jis stengėsi ir nėra kaltas, kad nesugebėjai jam paaiškinti.
Grįžęs gali turėti konfliktą su gyvūnu ir jis visa savo esybe pasiųs tave velniop. Gyvūnas gali fantastiškai nubausti trenerį. Jei delfinas nuneria į dugną – gali daryti ką nori, šokinėti aplink baseiną, jis neišlįs.
Kai tik gyvūnui pasidarys neįdomu ar jis išsigąs, gali būti, kad visi santykiai grius“, - pasakojo F. Butkinas.
Santykius kūrė dešimtmetį
„Treneris turi būti kantrus, dėmesingas, mylėti ir gerbti gyvūną, viso kito galima išmokti“, - svarbiausias savybes, reikalingas dirbti šį darbą, vardijo F. Butkinas.
Pastaruoju metu treneriais tampa biologijos studentai.
„Jie ateina, o tada stebime, kam įdomu, iš jų renkame tinkamus tokiam darbui, tada dar vienas atrankos etapas. Išorė atrodo verta svajonės: dirbi su delfinais, jūrų liūtais, išeini į sceną, bet tai tik maža dalis to darbo“, - dailų atspindį sudrumstė patyręs treneris.
Geri santykiai su gyvūnu – svarbiausias dalykas, siekiant išmokyti jį akį džiuginančių triukų. Svarbiausias, tačiau ir pats sudėtingiausias.
„Tokiems santykiams, kokie buvo mūsų su Piratu, sukurti reikia gero dešimtmečio. Kad gyvūnas pradėtų tikėti ir priimti kaip savą, reikia dirbti diena iš dienos. Mano programoje viena treniruotė buvo skirta tik santykiams. Nedarėme jokių triukų, bet norėjau, kad jis priprastų prie manęs, pajaustų, kad iš mano pusės nėra jokios grėsmės“, - pasakojo F. Butkinas.
Prie sužalojimų priprato
Susierzinęs ar grėsmė pajutęs jūrų liūtas gali būti labai pavojingas. F. Butkinas ne kartą tai pajuto savo kailiu.
„Jei nepilnai nukąstą kirkšnį laikysime rimta trauma“, - nusijuokė jis, paklaustas, ar yra patyręs rimtų sužeidimų.
Jūrų liūtai brendimo laikotarpiu nuo 6 iki 9 metų būna labai agresyvūs. Paaugę ir lytiškai subrendę gyvūnai tampa ramesni.
„Tie sužalojimai tokie dažni, kad pradedi priprasti. Viskas siūta persiūta. Yra buvę ir baisesnių atvejų kolegoms užsienyje“, - nesureikšmino F. Butkinas.
Puikiai jūrų liūtus pažįstantis treneris sako, kad gyvūnai visada perspėja prieš puldami.
„Jie pučia orą, pastato ūsus, šie dažniausiai būna priglausti, o užpuolimo metu pasišiaušia, kaip gyvatė įtraukia kaklą, kad smūgis būtų didesnis. Bet viskas vyksta labai greitai. Kol aš pasakoju, jau būtų dešimt kartų užpuolęs“, - pasakojo vyras.
Muziejuje susipažino su žmona
Lietuvos jūrų muziejus F. Butkinui suteikė ne tik neįkainojamą patirtį ir galimybę dirbti įvairiausiose Europos vietose, bet ir gyvenimo meilę. Čia jis susipažino su žmona.
„Vasaros metu ji pavadavo savo mamą. Nusprendėme kartu praleisti vasarą, tačiau viskas išėjo kiek rimčiau“, - nusijuokė vyras.
Šiuo metu jiedu augina ketverių metų dukrą Dominiką ir sūnus – trejų Bernardą bei 15-metį Albertą.
„Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai...“, - pradėjau klausimą, tačiau Filipas greit mane nutraukė. „Ne, ne, ne, ne!“ - papurtė galvą.
Trijų vaikų tėvas nebūtų laimingiausias pasaulyje, jei jo atžalos užsiimtų tokia veikla.
„Jūrų liūtai yra agresyvūs gyvūnai. Aš žinau, ką jie gali padaryti, todėl nenorėčiau. Be to, nenoriu daryti įtakos vaikų pasirinkimui. Jei kažkuris norėtų, tikrai netrukdyčiau, bet neskatinsiu.
Vesdavausi vaikus į muziejų, leisdavau paglostyti, pabučiuoti, leisdavau daug ką, ko normalus tėvas neleistų. Jie žino, kas yra liūtai, jie daug ką žino. Tikrai turėjo labai smagių akimirkų“, - nusišypsojo Filipas.
Gyvens iš fotografijos
Palikus jūrų muziejų F. Butkino pagrindinis pragyvenimo šaltinis bus fotografija. Šis hobis jį lydi nuo vaikystės, o į rimtesnę veiklą išsivystė tada, kai įsigijęs brangią techniką ėmė mąstyti kur ją panaudoti.
„Mokykloje su draugu fotografuodavome, tik jis, kitaip nei aš, išryškindavo juostelę. Man pats procesas patiko.
Fotografiją atsiminiau Saudo Arabijoje. Tai šalis, kurioje nėra nei teatrų, nei kino teatrų, o kirsti sienos negalėjau pusantrų metų. Reikėjo kažką daryti, tad įsigijau fotoaparatą. Technika buvo labai brangi, tad nusprendžiau, kad jei fotografuosiu tik savo malonumui, toks pirkinys bus kvailas. Galbūt neprošal būtų fotografuoti rimčiau, kad pateisinčiau brangų pirkinį“, - prisiminė F. Butkinas.
Vyras sako, kad fotografuoja viską: nuo komercinių nuotraukų iki širdžiai mielų dalykų. Labiausiai jam patinka žmonių portretai, o paskui savo treniruotus gyvūnus su fotoaparatu jis nelakstė.
„Nedegiau noru fotografuoti gyvūnų, kad išgaučiau kažkokį rezultatą fotografijoje. Nelabai įdomu. O štai portretai, architektūra – geras dalykas“, - reziumavo jis.
