„Nieko gudraus čia nėra, tiesiog turi pasiūlyti žmogui tai, ko tikėtumeisi gauti pats“, - sako populiaraus Šventojoje restorano „Vikingas“, poilsio namų „Vaivorykštė“ savininkas V.Robužis.
Viešojoje erdvėje informacijos apie šį verslininką nedaug. Jis pats prisipažino neskiriantis dėmesio reklamai, nes jos jam visai nereikia. Tačiau Žolinės savaitgalį prie įėjimo į vasarnamių kompleksą šalia jūros kabėjo užrašas „Vietų nėra“.
Norint užsisakyti poilsį namelyje vasarą, tenka tai daryti vėliausiai gegužę, kitaip vietų nebeliks. Šventoji vasarą ypač vilioja šeimas, kurioms čia ilsėtis itin patogu dėl tvyrančios ramybės, saugumo, plataus ir švaraus paplūdimio. Kone ant kiekvieno individualaus namo tvoros ar stulpo kabo skelbimai apie nuomojamus kambarius, butus, namelius. Mediniai vasarnamiai tapo Šventosios simboliu – tokios jų pasiūlos nėra nė viename kitame Lietuvos kurorte.
Geriausia reklama - iš lūpų į lūpas
V.Robužiui priklausantys mediniai nameliai Jūros ir Kopų gatvėje ryškiai išsiskiria iš kitų. Verslininkas įrengė nedidelius baltos ir žalsvos spalvų vasarnamių miestelius, kuriuos supa dailiai sutvarkyta aplinka, o išėjus pro duris girdėti jūros ošimas.
Gauti vietą viename iš šių vasarnamių nėra paprasta. Jų šeimininkas teigė, jog daugelis čia poilsiaujančių žmonių yra pastovūs klientai. Žinia apie geroje vietoje šalia pušyno įrengtas poilsiavietes sklinda iš lūpų į lūpas. Paros poilsis „Vaivorykštės“ vasarnamiuose kainuoja nuo 60 iki 200 litų. Kainą lemia namelio plotas ir teikiamos paslaugos.
„Paslaugų kokybė turi atitikti kainą. Turi pasiūlyti žmogui tai, ko tikėtumeisi pats. Aišku, jeigu už namelį moki 60 litų, negali tikėtis tokių paslaugų, kokias gautum sumokėjęs 200 litų. Tačiau bent minimalų komfortą privalai suteikti. Kiekviename namelyje stovi šaldytuvas, yra elektrinis virdulys, indai, visur nauji baldai. Įėjęs žmogus turi rasti švarą ir tvarką“, - įsitikinęs V.Robužis.
Nuotaiką gadina netvarkomos gatvės
Nuvykti ir apžiūrėti nuomojamų vasarnamių verslininkas pakviečia savo ryškiai mėlynos spalvos „Lexus“ kabrioletu.
„Šventajai trūksta ūkiško šeimininko – pažiūrėkite, kokios gatvės. Jeigu per metus bent po vieną būtų sutvarkyta, kurortas po dešimties metų atrodytų neatpažįstamai, o juk reikia visai nedaug“, - Palangos valdžios aplaidumu stebėjosi V.Robužis, Šventojoje gyvenantis nuo 12 metų, kai čia atsikraustė su tėvais.
Per kelias valandas trukusį pokalbį tai buvo vienintelis priekaištas, pasigirdęs iš verslininko lūpų. Visą atsakomybę už savo verslą, rūpesčius ir nesėkmes šventojiškis prisiima sau.
Savo vadovaujamo restorano „Vikingas“ pavėsinėje po šiaudų stogu gurkšnodamas kavą V.Robužis papasakojo, kaip jam pavyko pasiekti, kad ir klientai, ir darbuotojai jį jau susiranda patys ir kasmet noriai sugrįžta.
Įkeitė nuosavus namus
V.Robužis apie verslą ankstyvoje jaunystėje nė nesvajojo. Baigęs vidurinę mokyklą jis įgijo energetiko specialybę tuomečiame Klaipėdos politechnikume (dabar Klaipėdos valstybinė kolegija).
Sovietmečiu pajūryje veikė daug valdiškų poilsiaviečių. „Buvo sakoma, kad Palanga administracijai, o Šventoji darbininkams“, - prisiminė verslininkas. Jis įsidarbino poilsio namų „Auksinės kopos“ direktoriaus pavaduotoju, buvo atsakingas už visos poilsio bazės ūkinius reikalus. Vyras tikino, jog čia įgyta patirtis jam labai pravertė vėliau tvarkant savo verslą.
Nusistovėjusį gyvenimą pajūrio kurortuose sujaukė prasidėjęs privatizacijos vajus. „Auksinės kopos“, kaip ir daugelis kitų valdiškų poilsiaviečių, perėjo į privačias rankas.
„Naujieji šeimininkai kauniečiai sukvietė darbuotojus į susirinkimą ir pasakė: ačiū už darbą, jūs nebereikalingi. Likau be pajamų šaltinio, reikėjo galvoti, ką daryti toliau, kaip gyventi“, - pasakojo V.Robužis. Atsigavęs po patirto smūgio jis pagalvojo, kodėl gi nepabandžius imtis verslo pačiam.
Poilsio namus „Guboja“ privatizavę verslininkai patys ten dirbti nepanoro, tad pasiūlė pastatus išsinuomoti. V.Robužis kreipėsi į banką dėl paskolos, kurią garantavo įkeitęs savo butą. Tuokart jam buvo 34-eri, namie augo dvi dukros.
Lietus išbaidė poilsiautojus
Pirmoji vasara pradedančiam verslininkui nieko gero nežadėjo. Birželis buvo vėsus ir lietingas. Per Jonines taip smarkiai lijo, kad nebuvo įmanoma net įkurti laužo.
„Poilsiautojų visai neturėjome. Apėmė neviltis, pagalvojau, kad prarasiu ne tik verslą, bet ir namus“, - sunkią pradžią prisiminė V.Robužis. Tačiau likusi vasaros pusė buvo visai kitokia, nei tikėjosi.
Po visą birželį trukusių liūčių nušvito saulė – šalyje prasidėjo sausra, trukusi iki rugpjūčio vidurio. Karštis atginė būrius poilsiautojų į pajūrį. Nuo tada verslininkas teigė didesnių sukrėtimų ar nesėkmių nepatyręs – žingsnis po žingsnio plėtojo savo verslą.
„Gal taip nutiko dėl to, kad niekada nesivaikiau didelių turtų? Niekada nesitikėjau greito pelno, man pinigai nėra svarbūs, jie reikalingi tik tam, kad galėčiau toliau investuoti, nesustoti, atnaujinti vasarnamius, pagerinti sąlygas poilsiautojams“, - savo požiūrį dėstė verslininkas.
Dėl tokių nuostatų nesutapo jo ir verslo partnerio planai, kai jiedu bendrai įsigijo 3 hektarų ploto sklypą – buvusią „Aušros“ poilsiavietę Jūros gatvėje. Už šį pirkinį verslininkai paklojo 345 tūkst. litų. V.Robužio netenkino ten buvusių statinių būklė, jis turėjo planų pastatus renovuoti, pertvarkyti, kad būtų jauku poilsiautojams, tačiau partnerio norai buvo kitokie.
Galiausiai abiem vyrams pavyko rasti sprendimą – sklypas buvo padalintas į dvi lygias dalis. Viena iš jų iki šiol priklauso V.Robužiui. Ji tapo „Vaivorykštės“ poilsiaviete. Čia įrengti jaukūs vasarnamiai su visomis būtinomis paslaugomis poilsiautojams. Poilsiavietę nuo jūros skiria nedidelis pušynas, išėjęs į nedidelę namelio terasą gali klausytis ošiant bangas.
Sėkmę lemia geri darbuotojai
Šventojiškis nepraleido progos ir bankrutavus Panevėžio įmonei „Tikslioji mechanika“ nupirkti jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą – nedidelius vasarnamius. Nameliai buvo ne tik gerokai apšiurę, bet ir be teisinės registracijos. Nepaisant to, V.Robužis juos įsigijo, teismo keliu įrodė, kad statiniai pastatyti su visais būtinais leidimais. Nameliai dabar atrodo neatpažįstamai pasikeitę – iš pagrindų atnaujinti, su minimaliais patogumais, naujais baldais, buitine technika.
1995 metais V.Robužis Kopų gatvėje įsigijo buvusią užkandinę ir per kelerius metus pavertė viena populiariausių vietų Šventojoje.
„Vikinge“ patiekalų kainos nėra itin didelės, tačiau klientus labiausiai džiugina, kad sumokėję už patiekalą vidutiniškai tiek, kiek Klaipėdos centre, gauna daugiau. Apie „Vikinge“ patiekiamas dideles porcijas net sklinda legendos.
Tačiau Šventojoje besiilsintys žmonės tvirtina, jog čia sugrįžti kaskart traukia nuoširdus bendravimas – tai, ko dažnai pasigenda restoranų ir kavinių kurortuose lankytojai. Kaip šito pasiekti? V.Robužis patikino, kad didelės paslapties čia nėra.
„Reikia gerbti žmogų ir elgtis su juo taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Sėkmę garantuoja puikūs darbuotojai, aš savaisiais labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Jeigu kažkuris turi problemų, sunkumų – visada pasikalbame, išsiaiškiname“, - dėstė patyręs verslininkas.
Didžioji dalis iš 84 darbuotojų sugrįžta dirbti kiekvieną vasarą. Pastovi darbuotojų komanda, pasak verslininko, didelė vertybė šiomis dienomis. Tuo išties gali pasigirti retas restorano šeimininkas.
Apie emigraciją negalvoja
V.Robužis kadaise leidosi į avantiūrą ir viename iš Kopų gatvės pastatų, antrajame aukšte, įrengė striptizo barą. Iš pradžių susidomėjimas buvęs didžiulis, tačiau antrajame aukšte išlaikyti sėkmingą verslą nebuvo lengva – aplink atsidarė naujos pramogų erdvės, tad baras nebeatlaikė konkurencijos.
Visas V.Robužiui priklausantis verslas – sezoninis. Pasibaigus vasarai, duris užvers ir „Vikingas“, ir visi nuomojami vasarnamiai. Visą šaltąjį laikotarpį verslininkas rengiasi kitam sezonui – remontuoja pastatus, atnaujina įrangą. Žiemą kartu su žmona Jūrate, prižiūrinčia restoraną, randa laiko ir pailsėti. Bent dukart per metus pora išvyksta paslidinėti į kalnus, kartą per metus suspėja aplankyti ir kokią tolimą egzotišką šalį.
Šventojiškis tikino niekada nė nepagalvojęs apie galimybę išvykti gyventi į užsienį. Jis neabejoja, jog gerovę galima susikurti ir Lietuvoje, jeigu žinai, ko nori ir to ryžtingai sieki. „Kai išgirstu nuoširdžią padėką ar šiltą žodį iš klientų, man tai didžiausias stimulas dirbti toliau, geriausias darbo įvertinimas“, - atvirai kalbėjo V.Robužis.
