Solidų bankininko atlyginimą vilnietis iškeitė į savęs paieškas

Finansų analitiku viename didžiausių Lietuvos bankų dirbęs Andrius Olechnovičius norėjo pakartoti ekonomisto Gitano Nausėdos karjerą. Ne tik norėjo, bet ir galėjo. Aktyviai rengė publikacijas finansų temomis, bendraudavo su spauda, kartais apie Lietuvos ekonomiką nevengdavo ir aštresnių žodžių, tačiau jo karjera finansų srityje taip ir nesusiklostė.

Daugiau nuotraukų (1)

Reda Cibulskytė

Aug 21, 2013, 7:02 PM, atnaujinta Mar 1, 2018, 7:55 PM

Kalbėdamas apie ateities perspektyvas, komentuodamas finansų aktualijas jis nesijautė stovintis ant savo akmens. Vieną dieną teko pripažinti, kad dirba tai, kas jam nepatinka.

O ką daryti? Tyliai kentėti prikandus lūpą, ar mesti darbą ir ieškoti to, kas patiktų? Būtent taip jis padarė, atsisakė darbo ir išėjo ieškoti veiklos, kuri atneštų ne tik pinigų.

Andrius juokiasi, kad palikti stabilų, gerai apmokamą darbą jo artimiesiems atrodė tikra beprotybė. Nuraminęs šeimą jis ėmėsi studijų ir pasinėrė į jam nepažįstamą sritį – ugdomąjį vadovavimą (koučingą). Buvęs finansų analitikas dabar paprašytas įvardinti savo profesiją ironizuoja – „esu draugas už pinigus“.

Pritrūko prasmės

Atsidūrę gyvenimo kryžkelėse, ieškantys išeičių pokyčių sūkuryje ar tiesiog norintys iš gyvenimo daugiau – taip galima būtų apibūdinti Andriaus klientus. Toks buvo ir pats Andrius, kol ryžosi nutraukti ryšius su nemėgstama veikla.

Vyras įkūrė ugdomojo vadovavimo paslaugų įmonę „Aš kitaip“. Pavadinimas – simbolinis, Andriaus tikslas – taip pat.

Jis siekia, kad žmogus sugebėtų į save pažiūrėti iš šalies ir galėtų adekvačiai įvertinti situaciją. Dabar Andrius konsultuoja ir padeda kitiems, tačiau pripažįsta, kad žvilgsnis iš šalies buvo ir tebėra naudingas jam pačiam.

Prieš dešimt metų pravėręs banko duris Andrius džiaugėsi nauja patirtimi, kuri vėliau apkarto. Ne dėl darbdavių kaltės. Pats Andrius dirbdamas ekonomisto darbą ilgainiui pajautė, kad save įstatė į rėmus, kurie ėmė jį varžyti.

„Darbe man sekėsi gerai, tekdavo daug bendrauti su žiniasklaida, komentuodavau finansų aktualijas, rengdavau straipsnius. Mano įžvalgos buvo įdomios, pradžioje man tas darbas labai patiko, o po to pritrūko prasmės.

Mačiau tokią viziją, kad galėčiau pakartoti G.Nausėdos karjerą, norėjau būti stipriu ekonomistu, viską analizuoti, vertinti, bet žinodamas kas vyksta aplinkui, komentuodamas pats tarsi tame nedalyvavau. Labai stigo indėlio į pasaulį. Norėjosi kažką padaryti“, - pasakoja vyras.

Ėmė varžyti save

Andrius tikina, kad dirbdamas banke negalėjo išreikšti savo pozicijos ir ėmė justi, kad plaukia pasroviui.

„Banke buvau visiškai etatinis darbuotojas, teisingas – toks ir turėjau būti. Jaučiau viduje, kad kažkas ne taip, gal norėčiau drąsiau pareikšti savo nuomonę, bet plaukiau pasroviui.

Bankas – didelė institucija. Visada yra geriau, kad tavo pasakyta nuomonė visiem tiktų. Geriau, kad aštresnės pozicijos nebūtų.

Vienas kolega patarė nugludinti savo žodžius, kitas – irgi, taip visi akmenys nusigludina ir tada tavo pozicija lieka bendra, visiems tinkanti. Visiem tinka, bet esmės nesimato. Todėl net nebūdavo drąsos aštriau pakomentuoti.

Nemokėjau už save pastovėti, galvodavau, kad to tiesiog negalima“, - tikina Andrius.

Vieną dieną jis suprato, kad ši veikla – ne jam. Nors sprendimas mesti darbą nebuvo lengvas, o ir atkalbančiųjų buvo ne vienas, Andrius nutarė, kad laikas kurti savo verslą.

„Panašiai jautiesi lyg per griovį šokdamas, nežinai, kaip bus kitoje griovio pusėje. Gal neperšoksi, kaip grįžti atgal? Jei peršoksi, kas bus kitapus griovio? Baisu, nerimas, nesėkmės baimė, nestabilumas, kas bus, jei nepavyks?“ - tokie jausmai neramino savo verslą kuriantį vyrą.

Iš pradžių jis nėrė į dviračių verslą, tačiau Andriui ir ten prasmės pristigo, vėliau susidomėjo ugdomuoju vadovavimu.

„Pamaniau, jei jau nusprendžiau mesti gerą darbą ir ieškoti, ko tikrai noriu, tai ir reikia daryti. Besąlygiškai. Turiu eiti ten, kur mane įkvepia, o ne ieškoti kompromiso. Dviračiai yra tik viena iš pramogų rūšių. Todėl tu kuri tik vieną papildomą pramogą, bet kas iš to?

Man tada pasirodė, kad žmogus yra pertekęs pramogų. Jau kurį laiką domėjausi konsultuojamuoju ugdymu, užsirašiau į mokymus, pradėjau lankyti. Negaliu pasakyti, kad padariau sprendimą ir persiorientavau. Aš tiesiog leidau tam sprendimui įvykti.

Tiesiog perėjau į kitą sritį. Kai dar buvau finansų analitikas, negalėjau pagalvoti, kad viskas taip susiklostys, labai mažai save pažinojau, ypač studijų laikais“, - sako Andrius.

Įkvėpė koučingo pradininkas

Andrius teigia, kad pasirinkti ugdomąjį vadovavimą (koučingą) jį įkvėpė šios srities pradininkas Timotyy Galleway. Jis buvo teniso instruktorius, kuris pasiryžo šios sporto šakos mokyti kitaip.

„Man patiko tai, kad Timothy nerodė mokiniams, kaip reikia žaisti, o tiesiog leido žaisti. Tada žmogus galėjo pats pajausti raketę, kamuoliuką, smūgį. Jis liepdavo iš pradžių nereaguoti į rezultatą, o tiesiog pajusti žaidimą. Ilgainiui jo mokinių rezultatai buvo daug geresni, jie pradėjo sparčiau mokytis.

Šią mintį Timothy pernešė į konsultuojamąjį ugdymą. Jis manė, kad reikia leisti žmogui pačiam rasti atsakymą, o ne mokyti ir patarinėti, nepritaikyti kiekvienam sėkmingo gyvenimo modelio.

Būtent taip veikti pradėjo ir Andrius. Iš pradžių jis nevertino, ar pasiseks jo verslas, ar sugebės padėti žmonėms rasti atsakymus. Šiandien jis dėl tokio savo žingsnio nė kiek nesigaili.

„Dabar darbe kiekvieną dieną atradinėju prasmę. Aš kartais sakau, kad užsiimu dabartine savo veikla, nes negaliu neužsiimti“, - juokiasi Andrius.

Svarbiausia nepamokslauti ir nevertinti

Kas yra ugdomasis vadovavimas? Kuo jis skiriasi nuo paprasto pokalbio su draugu? A.Olechnovičius teigia, kad ir draugas galėtų būti puikus šios srities specialistas. Tačiau dažnai kalbėdami su žmogumi, kuriam nesiseka, mes esame linkę pamokslauti ar pasakoti, kaip derėtų elgtis, o savo kalbą iliustruojame sėkmingais gyvenimo modeliais.

Pasak Andriaus, svarbiausia nevertinti žmogaus ir leisti papasakoti apie save, tada žmogus pats suras išeitį.

„Ką atėjusiems žmonėms sakau? Nieko nesakau. Tai tiesiog dviejų žmonių pokalbis, kalba vienas žmogus, kitas klausosi ir kartais užduoda klausimus.

Visas dėmesys atiduodamas atėjusiajam, žmogus pats gali surasti atsakymus, todėl aš nieko ir nesakau.

Kalbėdami apie savo situaciją, įgarsindami, geriau suprantame save. Be to, žmogaus išsikeltas tikslas jau yra kryptis, savaime vedanti į atsakymus, svarbu padėti žmogui nenukrypti.

Įdomu tai, kad jie man daug pasako net apie mane patį. Juose aš atpažįstu savo išgyvenimus, jie tarsi pateikia man sprendimus.

Kaip ir tenise, jie patys išmoksta atmušti tą kamuoliuką. Bandydami, kalbėdami. Aš esu tiesiog žmogus, kuris nevertina, neįstato į rėmus, priimu viską, ką jie kalba ir leidžiu žmogui judėti į priekį“, - pasakoja Andrius.

Domisi gyvenimo ugdymu

A.Olechnovičiaus klientai – ne verslo įmonės, o pavieniai žmonės, todėl jo klientai yra patys įvairiausi. Pats specialistas juos linkęs padalyti į tris grupes.

„Vienoje grupėje - kryžkelės žmonės, kitoje – tie, kurių laukia dideli pokyčiai, treti tiesiog ieško savęs ir neranda“, - teigia Andrius.

Tarp jo klientų – ir moksleiviai, kurie nežino, kokią profesiją pasirinkti, ir solidūs buvę kolegos bankininkai, kurių patirtis ir pasakojimai Andriui primena jį patį. Į konsultacijas atvyksta ir į Lietuvą nusprendę grįžti emigrantai. Labiausiai juos gąsdina nežinomybė, ar galės įsilieti į darbo rinką gimtinėje.

„Iš užsienio grįžta žmonės labiau iš idėjos, jie gi gali ten gyventi, užsidirbti, bet čia jiems geriau gyventi, nes turi idėjų, ką būtų galima Lietuvoje nuveikti. Užsienyje jie palieka saugų gyvenimą, o čia tarsi grįžta į nežinomybę.

Žmogus iš karto išsigąsta, kai jam nesiseka, o kai imiesi kažko naujo, ne visuomet lydi sėkmė iš pradžių. O kaip pamatyti, kas išeina? Reikia žmogui pamatyti save iš šalies, kas jam iš tikrųjų pasisekė. Žmogus visko iš karto nori, bet kažkas vis vien gerėja po truputį. Mano užduotis - padėti susitaikyti su tuo, kas yra“, - tikina Andrius.

Ugdomojo vadovavimo specialistas pastebi, kad pas jį ateina daug gyvenime pasiekę, turintys gerus darbus žmonės. Nors jie jau yra susikūrę gerbūvį, tačiau nesijaučia realizuojatys save.

„Dabar pokyčių laikotarpis: buvo augimas, po to krizė, visa karta tokia išaugo, mokykloje mokėsi, universitete mokėsi, kyla karjeros laiptais, vis nauji iššūkiai, o po to sustojo. Naujo darbo nėra, sename darbe niekas naujų iššūkių nekelia. Niekas nekinta, išeiti nėra kur, ką daryti?

Žmogus priprato, kad jam iššūkius kelia išorė, o to dabar nebėra. O pats sau tikslų nėra linkęs kelti. Aplinkos keitimas dažniausiai nieko neišsprendžia, reikia keistis iš vidaus.

Ir samdomam darbe galima daug pasiekti, tik reikia imtis iniciatyvos. Inicijuoti naujus projektus, net jei jiems nepritaria vadovai. Net jei ir neturi palaikymo, juos vis vien vystyti. Reikia daugiau užsispyrimo ir atkaklumo, o tada viskas pradeda keistis. Aš iš principo netikiu ribomis, taisyklės yra žmonių sukurtos. Į ribas žiūriu lanksčiai, jei reikia, galima peržengti tai“, - tikina A.Olechnovičius.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.