Daugiau nei dvejus metus Malaizijoje gyvenantis 27 metų lietuvis Ernestas Zacharevičius rugpjūčio 30 dieną pristatys originalų piešinį. Tai bus pirmojo Vilniaus gatvės meno festivalio „Vilnius Street Art” kūrinys.
„Vilnius Street Art” – vienas pagrindinių rugsėjo 6–8 dienomis vyksiančių Sostinės dienų renginių, rašo „Lietuvos rytas”.
E.Zacharevičių festivalio rengėjai vadina ryškiausia renginio žvaigžde.
Savo interaktyviais darbais jis išgarsėjo daugelyje Pietryčių Azijos šalių, o šiuo metu yra gerai žinomas kaip vienas originaliausių ir įdomiausių pasaulio gatvės meno kūrėjų.
Šiomis dienomis E.Zacharevičius gyvena ant buvusio „Lietuvos” kino teatro stogo.
„Palaukite, atnešiu kopėčias, kitaip neužlipsite”, – ištarė jis tiesdamas ranką pasisveikinti.
Pastoliai, teptukai, dažų kvapas ir nuotaikinga iš seno magnetofono skambanti muzika.
„Tik susikūręs tinkamą aplinką gali smagiai dirbti”, – šyptelėjo menininkas, dėl „Vilnius Street Art” specialiai grįžęs į gimtinę.
– Vilniuje galima surasti ne vieną grafičiams tinkamą sieną. Kodėl pasirinkote būtent „Lietuvos” kino teatrą? – pasiteiravau E.Zacharevičiaus.
– Dar pačioje pradžioje festivalio rengėjai paklausė, kokios sienos norėčiau. Atsakiau: „Įdomios.”
Tuomet prisiminiau „Lietuvos” kino teatrą. Šis pastatas turi savo aurą, įdomus tiek jo istorinis, tiek architektūrinis kontekstas.
Tai – lyg funkcionuojanti politinės išraiškos drobė: jis yra, nors ir neveikia. Rinkdamasis piešti ant šios sienos norėjau parodyti, kad tiek „Lietuvai”, tiek Lietuvai nėra taip jau blogai, kaip atrodo.
– Kūrybingų sielų pamėgtą kino teatrą drobe paversti norėtų ne vienas menininkas. Ar lengvai gavote leidimą?
– Nebuvo paprasta, tam išties reikėjo daug pastangų. Bet pradėjome derinti su savivaldybe, pasiūlėme idėją, jiems patiko. Pasirodo, nieko nėra neįmanoma.
– Ar jūsų piešinys turi pavadinimą?
– Jo galvoti nereikėjo. Pastato pavadinimas jį pasufleravo pats – „Lietuva”.
– Kokią žinutę praeiviams siunčiate?
– Norėjau pabrėžti galios santykį, parodyti, jog kiekvieno mūsų gyvenimas priklauso nuo įtakingų žmonių sprendimų. Judindama pirštus valdžia žaidžia: virvutės juda, keičiasi, o žmonės šokinėja per jas taip, kaip kiekvienas moka. Visi personažai skirtingi, visi turi savo minčių, idėjų, emocijų.
Kita vertus, visuose savo darbuose palieku vietos interpretacijoms – kiekvienas turi atrasti savo santykį su piešiniu.
– Šis meno kūrinys atsiras per kiek daugiau nei savaitę. Kiek laiko vidutiniškai skiriate kitiems savo darbams?
– Sunku pasakyti. Manęs kartais klausia, ar skaičiuoju pinigus už darbo valandas. Tokiais atvejais turbūt būčiau milijonierius, nes dirbu 24 valandas per parą. Piešiu ir miegodamas – tai kūrybinio proceso dalis.
Ant stogo kasdien vidutiniškai praleidžiu po 8–10 valandų, tačiau negaliu pasakyti, kad visąlaik dirbu. Būna, ir pamiegu, ir su draugais pasišneku.
– Žinau, kad dažus teko vežtis iš Malaizijos. Ar jie kokie nors išskirtiniai?
– Bendradarbiauju su viena kokybišką produktą siūlančia australų įmone Malaizijoje. Nors tai interjerui ir eksterjerui skirti dažai, jie puikiausiai tinka ir statybinėms sienoms. Iš viso šiam darbui prireikė 50 kilogramų dažų.
Atgabenti juos iš Malaizijos nebuvo lengva – muitinėje teko įrodinėti, kad juos naudosiu ne komerciniais, o asmeniniais tikslais.
– Jūs daug keliaujate, savo grafičius lyg žymę paliekate visame pasaulyje. Kaip skirtingose šalyse priimamas gatvės menas? Gal yra vietų, kuriose į jį žiūrima skeptiškai?
– Daug kas priklauso nuo šalies politikos. Mažesniuose, vargingiau gyvenančiuose kraštuose žmonės džiaugiasi piešiniais, fotografuojasi prie jų. Net policininkai, pamatę, kad piešiu, ne veja, o pakelia nykščius į viršų.
Tačiau, pavyzdžiui, Singapūre viskas labai griežtai. Ten už nesuderintą piešinį gali būti sumuštas, gauti 30 rimbų ir dar parodytas per televiziją.
– Ar teko ką nors panašaus patirti?
– Man ne. Tačiau turiu pažįstamų, kurie dėl to ir kalėjime sėdėjo, ir po teismus lakstė.
Manau, kad rimbų gauna tie, kurie patys jų prašosi. Juk aerozoliniais dažais purkšdamas ant traukinio savo vardą turi suprasti, kad neliksi nepastebėtas.
Nesirenku probleminių vietų, mano darbų siužetai taip pat nėra provokuojantys. Stengiuosi taikiai bendrauti tiek su visuomene, tiek su pareigūnais.
– Gatvės menas – specifinė meno rūšis. Kodėl pasukote būtent šiuo keliu?
– Sienas teplioju nuo 12 metų – man tai visuomet buvo įdomu. Tačiau tuomet daug laiko surydavo mokslai – mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, vėliau menus studijavau Londone.
Baigęs mokslus ieškojau savęs. Kadangi studiją įsirengti brangu, pasukau į gatvę. Tačiau pinigai nebuvo vienintelis kabliukas. Nutapęs drobę turėdavau sukti galvą, kur ją padėti, kam padovanoti. Ji atitekdavo vienam žmogui ir pasimiršdavo.
Piešdamas gatvėje žaviuosi tuo, kad mano darbas yra visiems matomas, jis – miesto dalis.
– Esate savo srities profesionalas, jus vertina užsienyje. Kaip manote, ar Lietuvoje gatvės menininkai turi perspektyvų?
– Menas čia labai įrėmintas, žmonės bijo eksperimentų.
Nesvarbu, kas daroma gatvėse, – viską stengiamasi paslėpti, nuvalyti.
Meno vertė Lietuvoje skaičiuojama baudų dydžiu.
Gal todėl daugelis gatvės menininkų – paaugliai, kurie dar nedirba, negalvoja apie šeimą, karjerą. Piešimas jiems – tik saviraiškos forma, ne darbas.
– Lietuvoje neketinate ilgai užsibūti. Kokia kita jūsų stotelė?
– Norvegija. Vos baigęs piešinį vyksiu į „Nuart” meno festivalį Stavangeryje.
Čia kasmet atvyksta geriausi, jau pripažinimą spėję pelnyti gatvės meno kūrėjai, jiems skiriamos specialios sienos, po to sename apleistame pastate surengiama du mėnesius trunkanti paroda.
