Obuoliai, natūralus sidras, kalvadosas, obuolių sultys, obuolių limonadas, obuolių pyragas, obuolių sūris, karšti sumuštiniai su obuoliais, obuolių uogienės ar kompotai. Šie ir kiti produktai puošia jau apie pusmetį veikiančio baro lentynas. Net atsigaivinimui siūlomas stalo vanduo čia pagardinamas sultingų obuolių skiltelėmis.
Sidrinėje dirbantis vilnietis Mantas Titas Urbonas jį atidarė kartu su broliu. Mantas Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, dirbo viešųjų ryšių, renginių organizavimo srityse. Pernai jis su broliu ryžosi pradėti savo verslą.
Sidru susižavėjo Normandijoje
„Atidaryti tokį barą svajojome jau seniai. Kartą su „Ąžuoliuko“ choru prieš aštuonerius metus viešėjome Prancūzijos Normandijos regione. Tada pirmą kartą pas vietinius ūkininkus mažuose miesteliuose paragavome natūralus sidro ar obuolių brendžio – kalvadoso. Tai buvo viena geriausių kelionių į užsienį, ji paliko neišdildomą įspūdį“, - pasakojo Mantas.
Praėjus keleriems metams jis kartu su broliu ryžosi išpildyti savo svajonę. Jie vėl grįžo į Normandiją, surado dešimt ūkininkų, kurie sutiko tiekti lietuviams pačių gamintus gėrimus. Pradedantieji verslininkai gavo lengvatinį kreditą, kurio 95 proc. palūkanų padengia valstybė.
Ir, vis dėlto, kodėl obuoliai?
„Man obuolys, kaip ir daugeliui lietuvių, labai artimas vaisius. Atsimenu savo vaikystės vasaras kaime, obuoliais kvepiančią virtuvę. Tai – fantastiškas vaisius. Manau, kad šiek tiek be reikalo mes jį pamiršom. Juk iš obuolių galima pagaminti labai gardžius produktus. Lietuviški obuoliai yra labai neblogi. Todėl reikia kelti obuolių kultūrą“, - dėsto pradedantysis verslininkas.
Populiariausias bare – prancūziškas obuolių sidras, kurio butelis kainuoja apie 20 litų. Iš viso siūloma 50 pavadinimų alkoholinių gėrimų.
Bet ko pardavinėti negali
Turistai bei užsienio lietuviai lauktuvėms mielai perka obuolių sūrį, o vietiniai mėgsta natūralias obuolių sultis ir karštus sumuštinius. Sumuštiniai yra kelių rūšių. Juose komponuojami obuoliai, kalakutiena, jautiena, garstyčios, sūriai, obuolių pagardai.
Iš obuolių pagamintų maisto produktų sąrašą būtų galima praplėsti. Tačiau sidrinės šeimininkai čia negali pardavinėti bet ko, pavyzdžiui, naminių obuolienių arba močiučių džiovintų obuolių.
„Visi produktai turi būti patikrinti higienos specialistų. Ne visi smulkūs verslininkai ar prekeiviai turi higienos leidimus“, - maitinimo verslo subtilybes atskleidė Mantas.
Sidrinės valgiaraštis po truputį keičiasi. Pavyzdžiui, iš pradžių čia buvo siūloma paprastų bandelių su obuoliais, kai vieną dieną verslininkai sužinojo apie Vilniuje gyvenantį normandą, kepantį puikius pyragus. Nuo to laiko obuolinėje atsirado normandiškas obuolių pyragas.
Biurokratinės pinklės
Naują veiklą pradėjęs vyriškis savo kailiu įsitikino, kiek pagrįstos valdžios kalbos apie palankias sąlygas verslui.
Nemažai laiko atėmė tinkamų patalpų paieška. Jei sidrinė bus prastoje vietoje – ateis mažiau žmonių.
„Įsteigti įmonę nebuvo sunku. Tai tikrai neužima daug laiko. Kur kas daugiau rūpesčių, kurių turi maitinimo įstaigų šeimininkai, yra norint gauti visus leidimus atidaryti barą, prekiauti alkoholiu“, - pripažįsta Mantas.
Tik įrengus virtuvę, sanitarinius mazgus ateina veterinarai ir viską patikrinę taria lemiamą žodį.
„Realiai žmogus investuoja daugybę pinigų net nežinodamas, ar savivaldybė duos leidimą prekiauti alkoholiu“, - pirmąją naujo verslo riziką įvardijo M.Urbonas.
Norėdamas bare pilstyti sidrą ar kalvadosą Mantas nuėjo vargo kelius. Prašymą gauti licenciją jis savivaldybei pateikė dar praėjusių metų rudens viduryje. Prieš Kalėdas sidrinė turėjo pradėti veiklą. Tačiau pirmasis leidimas buvo gautas tik gegužės pradžioje.
„Šis procesas mums netikėtai užtruko. Kiek girdėjau, kažkas paskleidė gandus, kad mes atidarysime pigų alų pilstantį barą, todėl savivaldybės taryba iš pradžių mums nedavė leidimo pilstyti alkoholį vietoje. Iš pradžių galėjome jį pardavinėti tik išsinešimui“, - rimtą trukdį verslui prisiminė vienas iš baro savininkų.
Tik patekus į priėmimą pas sostinės merą Artūrą Zuoką, pristačius savo planus, parodžius baro nuotraukas reikalai pajudėjo į priekį. Po kurio laiko bare apsilankė pats meras: išgėrė obuolių sulčių, suvalgė sumuštinį. Manto įmonė dabar gauna laikinus leidimus prekiauti alkoholiu. Juos reikės pratęsti, kol bus gautas nuolatinis leidimas.
Pavadinimu stebina net prancūzus
Mantas pripažįsta, kad labiausiai pamatę jo barą nustemba turistai iš Prancūzijos. Jiems malonu, kad čia galima paragauti iš Normandijos regiono atvežtų gėrimų. Siekdami sąsajų su Prancūzija, naujojo baro šeimininkai jį pavadino buvusio prezidento Nicolas Sarkozy vardu.
„Norėjome prancūziškos emocijos, sarkastiško, jaukaus, bet ir pretenzingo pavadinimo. Kas antras naujas klientas klausia, kodėl toks pavadinimas. Žmonės sustoja prie užrašo, fotografuojasi“, - sakė Mantas.
Sidrinėje galima įsigyti Prancūzijos rašytojo Albert'o Camus, kuriam šiemet būtų sukakę šimtas metų, knygų. Jo tekstus susirinkusiems kartais skaito sidrinės bičiulis aktorius.
Mantas pripažįsta, kad jo ir brolio versle ne pelnas yra svarbiausias.
„Norėjome būti pionieriai, padaryti tai, kas mums patinka, būti naudingi miestui. Jei vaikytumėmės pelno, greičiausiai būtume atidarę dar vieną piceriją ar vyninę. Bet tokių vietų yra daugybė, o sidrinė – pirma Baltijos šalyse, - pasakojo Mantas. - Tokiai nedidukei vietai potencialių klientų Vilniuje tikrai pakanka. Sidrinių Šiaurės Europoje taip pat nėra ypač daug, tai nišinis verslas.“
Verslininkas pripažįsta labai nustebęs, kiek daug Vilniuje yra pasaulio mačiusių žmonių, kurie užsienyje yra ragavę tikro natūralaus sidro ir dabar jo įsigyti ateina į Vilniaus senamiestyje esantį barą.
Sumuštinius kepa pats
Mantas apgailestauja, kad patys lietuviai iš obuolių kol kas negamina kokybiškų gėrimų, kuriuos taip pat būtų galima pasiūlyti klientams. Lietuviškos sidrinėje yra tik obuolių sultys.
„Nemaža dalis žmonių nežino, kas yra kalvadosas, koks yra natūralaus sidro skonis. Todėl naujiesiems klientams reikia viską pristatyti, patarti, ką pasirinkti. Pavyzdžiui, sidro yra daugybė rūšių, ir sausų, ir saldžių, skirtingų laipsnių stiprumo“, - sako verslininkas.
Kai kurie į barą ateinantys klientai dar prisimena sovietmečiu Anykščiuose gaminto kalvadoso skonį.
„Džiaugiamės, kad jau turime daug nuolatinių klientų. Žmonės po truputį kuria baro tradicijas. Pavyzdžiui, vienas vyrukas atsiveda šunį, kuris taip pat mėgsta obuolius“, - pripažino Mantas.
Jis pats prie baro praleidžia nemažai laiko, nors įmonėje dirba dar trys samdomi žmonės. „Tokiame mažame bare būtinai turi dirbti šeimininkas. Man malonu bendrauti su žmonėmis. Jei čia nuolat bus tik samdomi darbuotojai, klientai niekada nepatikės tavo idėja ir misija“, - savo verslo filosofiją atskleidė M.Urbonas.
