Poilsiavietė tapo namais
Visiški miestiečiai iš Kauno – 32 metų Gita ir 33 metų Kęstutis Opulskiai – kuklią sodybą Anykščių rajone, Senųjų Kalvelių kaime įsigijo prieš aštuonerius metus, 2005-aisiais. Jauni sutuoktiniai ją pirko kaip poilsiavietę savaitgaliams.
„Namas buvo tiesiog pasislėpęs tarp medžių – kai kurie augo prie pat slenksčio“, – ankstesnį sodybos vaizdą prisimena G.Opulskienė. Artimieji tik pečiais pagūžčiojo pamatę, kokia apleista poros nusipirkta sodyba.
Nors baigęs agronomijos studijas tuomečiame Žemės ūkio universitete K.Opulskis pasuko į žemės ūkio verslą ir dirbdamas grūdų supirkimu užsiimančioje įmonėje gaudavo solidų atlyginimą, mintis pačiam imtis kokio nors verslo vis labiau viliojo.
„Iš pradžių į sodybą važinėjau iš Kauno, po to perėjau į kitą bendrovę ir važinėjau čia po darbo iš Kėdainių, tačiau vėliau nusprendžiau, kad nebenoriu po kelias valandas kasdien praleisti kelyje“, – apie pirmuosius žingsnius pradedant neįprastą verslą pasakojo K.Opulskis.
Senuosiuose Kalveliuose praleisdami vis daugiau laiko sutuoktiniai ėmė galvoti, ką galima būtų auginti kartu su sodyba nusipirktoje 12-oje hektarų žemės kaip alternatyvą tradicinei augalininkystei. „Prisiminiau dėstytojo per paskaitas pasakytą mintį, kad labai perspektyvus yra ritininės vejos auginimas“, – lrytas.lt sakė K.Opulskis. Jam patiko, kad šiam verslui nėra būtina turėti daug žemės.
Ta idėja užsikrėtė ir K.Opulskis, ir jo žmona. Gita – tekstilininkė pagal profesiją, palaikydama sutuoktinį atsidūrė nuošaliame kaime, čia gimė judviejų vaikai – dabar septynmetis pirmokas Rokas ir penkiametė darželinukė Ieva. Moteris – jaunoji ūkininkė.
Tinklo nemėgsta kurmiai
Daugybė valandų prie interneto, kontaktų su ritininės vejos augintojais iš kitų šalių bei specialios technikos pardavėjais užmezgimas, kelionės į specializuotas parodas ir tikėjimas, kad tiesiog negali nepasisekti – taip prasidėjo neįprasta Opulskių veikla.
Dabar aplink Opulskių sodybą plytinčiuose laukuose auginama apie 12 ha vejos. Dalis jos – pasėta pernai, dalis – sėta pavasarį ar vos prieš kelias dienas. Pasėjus specialios švediškos žolių sėklos mišinį, tenka jį nuolat laistyti, vėliau – tręšti, pjauti, saugoti nuo piktžolių – darbo išties nemažai.
„Kartais net po lietaus tenka žolę laistyti, jei matome, kad nedidelis kritulių kiekis iškrito. Gal net keistai iš šono atrodo“, – pasakojo K.Opulskis.
Daugumoje laukų veja auginama patiesus specialų plastikinį tinklą. Tuomet velėna yra itin tvirta, neplyšta, ja galima padengti net ypač stačius šlaitus (kaip ir ant Gedimino kalno). Pasak K.Opulskio, vieno reklamos projekto kūrėjai tokiu būdu užauginta velėna padengė visiškai vertikalią sieną, o kartą per mugę jų išauginta velėna buvo apželdinti baldai.
Negana to, dažni Opulskių klientai – apželdintojai, sako pastebėję, kad ritinine veja su tokiu tinklu išklojus sodybos teritoriją, iš jos pasitraukia kurmiai – tinklas jiems greičiausiai trukdo rausti kurmiarausius.
Vis dėlto kai kurie ypač natūralumą vertinantys klientai pageidauja ritininės vejos, užaugintos be tinklo, nors jo visiškai nesimato. Todėl dalis vejos auginama ir taip.
Be tinklo auginamą velėną Opulskiai ima pardavinėti po 2 metų, su tinklu užaugintą – pusmečiu anksčiau. „Reikia, kad bent vieną žiemą velėna pas mus peržiemotų“, – sako ūkininkas.
Transportuoti sudėtinga
Gavus užsakymą, specialiu įrenginiu, tempiamu traktoriaus, velėna pjaustoma 40 cm pločio, 1,5 cm storio ir 2,5 metro ilgio atraižomis, kurios iškart susukamos į ritinius. Toks ritinys sveria apie 20 kg.
„Užsienyje ritininės vejos augintojai paprastai aptarnauja klientus maždaug 100 kilometrų spinduliu, nes jos transportavimo sąlygos sudėtingos – ilgai vežant žolė ritiniuose ima kaisti, apdžiūsta šaknys“, – lrytas.lt apie šio verslo subtilumus pasakojo K.Opulskis.
Tačiau Opulskių užauginta veja sėkmingai pasiekia ir teritorijas Lietuvos pajūryje. Pasak augintojo, svarbiausia sąlyga – kad nuo žolės suvyniojimo į ritinius iki jos paklojimo užsakovo kieme praeitų ne daugiau kaip 24 val.
„Mes Lietuvoje nesam monopolininkai, yra dar pora šiuo verslu užsiimančių ūkių“, – sako Opulskiai. Tačiau bene rimčiausi konkurentai – pigesnę produkciją siūlantys lenkų augintojai. Paklaustas, ar kaimynų produkcija kokybiška, K.Opulskis sako, kad tai tarsi loterija – iš Lenkijos atvežama ir kokybiškos ritininės vejos, ir ne itin.
Priežiūros reikia kiekvienai vejai
Vieta ritininei vejai ruošiama taip pat, kaip ir sėjant žolę vietoje – išnaikinamos piktžolės, išrenkami akmenys, žemė suvoluojama.
Tačiau užuot kantriai laukęs, kol pasėta žolytė sužaliuos, ritininę veją įsigijęs sodybos šeimininkas žaluma gali džiaugtis jau tą patį vakarą, o kitą dieną jau drąsiai po ją vaikščioti. Dar po dviejų savaičių ritininė veja sužels taip, tarsi čia būtų augusi ne vienerius metus.
„Vieni ukmergiškiai mūsų klientai pasakojo, kaip nustebino kaimynus – iš ryto jų kieme dar juodavo žemė, o vakare pro šalį važiavę žmonės netikėjo savo akimis – ten jau žaliavo veja“, - pasakojo miestą į kaimą iškeitęs agronomas.
Pasak K.Opulskio, dažniausiai jų auginama ritinine veja savo kiemą apželdina neseniai pastatyto namo šeimininkai, dar nespėję išleisti visų įsikūrimui skirtų pinigų. „Tipinis mūsų klientas – vilnietis, turintis 6-10 arų sklypą, perkantis 300-500 kv. metrų ritininės vejos“, – naujakurio portretą piešia vejos augintojas.
Tačiau ritininę veją perka ir provincijos gyventojai. Pavyzdžiui, nemažai užsakovų vienas po kito atsirado Rokiškyje – tiesiog pamatę itin greitai sužaliavusį kaimynų ar draugų kiemą, ir kiti panoro tokio pat greito pasikeitimo.
Vis dėlto dažniausi K.Opulskio klientai – apželdintojai, statybinės organizacijos, tvarkančios viešąsias erdves, privačias teritorijas.
Ritininė veja nėra pigi. Perkant 300-400 kv. metrų, jos 1 kv. m. kainuoja apie 13-20 litų. Tačiau ją renkasi norintys greitai atsikratyti dulkių ir plikos žemės vaizdo arba tuomet, kai dėl sudėtingo reljefo kitaip apželdinti teritorijos neįmanoma.
Tačiau K.Opulskis perspėja: kad ir kokią veją pasirinktumėte – ritininę ar sėtą vietoje, be nuolatinės priežiūros ji gražiai neatrodys. „Veja – tai naujas šeimos narys, kuriam reikia nuolatinės jūsų priežiūros. Reikia laiku nupjauti, tinkamai patręšti, saugoti nuo piktžolių. Kitaip vietoj žalio vejos kilimo netrukus pamatysite kupstuotą dirvoną“, – įspėja agronomas.
Naujo ežero kaimynai nesulauks
Nors ritininės vejos paklausa vis didėja, vien iš jos auginimo Opulskių šeima nepragyventų. Didžiąją dalį šeimos pajamų sudaro labiau įprasta augalininkystė – vasarinių ir žieminių rapsų, kviečių auginimas.
Sutuoktiniai Opulskiai šiuo metu valdo apie 180 hektarų žemės. Daugumą jos nuomoja iš šių apylinkių gyventojų. Javai auginami maždaug 170 hektarų plote, likusiuose laukuose auginama veja.
Beje, neįprastas kaimo naujakurių verslas ne tik nustebino, tačiau ir išgąsdino kai kuriuos vietinius gyventojus. Pavyzdžiui, ne vienas jų Opulskiams savo žemę nuomoja tik gavęs pažadą, kad joje bus auginami javai, o ne ritininė veja. „O tai visą mano žemę į Vilnių išvešite“, – paaiškino tokį savo pageidavimą viena garbaus amžiaus žemės savininkė.
Kiti kaimo gyventojai, sužinoję, kad Opulskiai ėmėsi ritininės vejos auginimo, netgi džiaugėsi, kad po kiek laiko nebereikės važiuoti maudytis į už kelių kilometrų esantį Rubikių ežerą – ežeras tyvuliuos vietoj kaimynų laukų, kai jie su velėna išveš ir dirvožemį...
„Tačiau iš tiesų po poros metų auginimo nuo lauko nukasame vos pusantro centimetro storio velėną, o į ruošiamus vejos sėjai laukus atvežame ir žemių, ir smėlio. Naujo ežero tikrai čia nebus“, – iš nepagrįstų žmonių baimių juokiasi K.Opulskis.
