Dabar A.Kalvėnas dirba ir užsidirba netgi daugiau nei valstybė skiria neįgalumo pensijos. Pelnytis duoną savarankiškai negalia jam netrukdo.
Vaidino „Bentski šou“
Šiuo metu Kaune gyvenantis A.Kalvėnas teikia su informacinėmis technologijomis ir poligrafija susijusias paslaugas, kuria interneto puslapių dizainą, taip pat rašo tinklaraštį. Kai kas dar turbūt prisimena, kad kone prieš du dešimtmečius humoro laidoje „Bentski šou“ jis vaidino Masėno personažą.
Ilgą laiką A.Kalvėnas dirbo samdomą darbą. Pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai tapo vienos uždaros akcinės bendrovės dalininku. Tai buvo reklamos agentūra.
Iš pradžių viskas sekėsi gerai – visi akcininkai buvo pasidaliję veiklos sritimis, tačiau prasidedant pasaulinei finansinei krizei vyras teigė pastebėjęs jam nerimą kėlusius procesus. Jis apie tai įspėjo partnerius, bet kadangi iš jų pritarimo nesulaukė, savo akcijų dalį perleido jiems ir iš įmonės draugišku sutarimu pasitraukė, nusprendęs užsiimti individualia veikla.
„Tuo metu buvo sunku. Per tą vegetacinį periodą mane maitino kompiuterių priežiūra. Nes net jei įmonei sunku su pinigais, įranga vis tiek turi veikti, todėl ją reikia prižiūrėti ir remontuoti. Tai man padėjo išgyventi ir iškęsti sunkųjį periodą. O vėliau, prasidėjus ekonominiam kilimui, atsirado poreikis kūrybiniams darbams“, – prisiminė pašnekovas.
Atsistoti greičiau, nei dukra
2009 metų pavasarį ekonomika po truputį prasidėjo atsigauti. Tai A.Kalvėnui įkvėpė vilčių. Veikti skatino ir naujos verslo formos – mažųjų bendrijų – įteisinimas. A.Kalvėnas pradėjo galvoti tokią įsteigti ir pats, bet planus sujaukė trauma.
„Taip jau sutapo, kad 2009 metų rugpjūčio pabaigoje nerdamas į vandenį susilaužiau stuburą. Aš po operacijos pirmą mėnesį vegetavau. Tada apskritai buvo sunku mąstyti apie ateitį, nes nebuvo aišku, ar išgyvensiu apskritai“, – prisiminė pašnekovas.
Sugrįžti į aktyvų gyvenimą ir tęsti pradėtą individualią veiklą Audrių įkvėpė dar visai mažytė jo dukra, gimusi tų pačių 2009 metų kovą.
„Kai tik sąmonė sugrįžo, greitai permąsčiau perspektyvas. Medikai prognozavo, kad dalį savo fizinių funkcijų sugebėsiu atkurti, galėsiu judinti rankas. Tad pagalvojau, kad turiu aiškų tikslą: turiu bent jau ant keturių atsistoti greičiau nei dukra“, – juokavo pašnekovas.
Audrius matė, kas darosi aplink jį ligoninėje ir sakė, kad jeigu būtų leidęs sau bent menkiausią mintį apie tai, kad liktų išlaikomas aplinkinių, pašalpų, greičiausiai būtų labai greitai užgesęs.
„Deja, sistema yra sukurta tuos vegetuojančius pribaigti, o ne išlaikyti“, – konstatavo A.Kalvėnas.
Apsidrausti ketino, bet nespėjo
Sutapimas, bet prieš pat traumą liepos mėnesį viena draudimo bendrovė susirado Audrių. Vyras prisiminė rimtai svarstęs apsidrausti gyvybę.
„Kadangi rugsėjį prasideda tikras darbų bumas, sutarėme su vadybininke, kad rudenį apsidrausiu gyvybę, bet nespėjau“, – apgailestavo A.Kalvėnas.
Pašnekovas neabejoja – gyvybės draudimas jam būtų labai padėjęs sveikstant po patirtos traumos.
„Nors valstybė drąsiai kalba apie pagalbą neįgaliesiems, jų integracijai į sveikųjų visuomenę, išties skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Išlaidos dėl traumos pakilo dešimteriopai“, – pastebėjo vyras.
A.Kalvėnas pateikė pavyzdį, kaip nelaimės atveju svarbu pinigai: „Dabar – man kilo kairiojo peties uždegimas, nes visą dieną sėdėdamas vežimėlyje aš labai daug judu, viską darau pats ir visas krūvis tenka rankoms, kurios, kaip žinia, neskirtos vaikščioti.
Papildomas krūvis davė savo ir nustatę diagnozę reabilitologai pasakė, kad reikalinga vežimėlio atrama, kuri pakoreguotų mano sėdėseną, bet tokia priemonė kainuoja apie 5 tūkst. litų ir to niekas nekompensuoja. Taigi jeigu būdamas 43 metų nenori būti kaip rankos negalinti pakelti bobutė, turi pats kažką daryti, kitaip niekas nieko neduos“.
Todėl dabar A.Kalvėnas ketina apsidrausti ir gyvybę. Teigė jau susiradęs draudimo bendrovę, kuri jį sutiko apdrausti.
Klientų susirado jau ligoninėje
Nepaisant patirtos traumos, A.Kalvėnas pakankamai greitai grįžo prie savo individualios veiklos. Klientų jis susirado dar Palangos reabilitacijos ligoninėje, kur praleido apie pusantrų metų.
„Viskas gavosi natūraliai. Iš pradžių pradėjau nemokamai remontuoti kompiuterius Palangos reabilitacijos ligoninės personalui. Greitai pasklido apie tai žinia, personalas pradėjo prašyti padėti ir jų giminaičiams, kuriems kompiuterius taisiau jau už pinigus.
Ir taip Palangoje atsirado klientų, o grįžus namo sugrįžo buvę klientai, atsirado naujų ir taip pradėjau vėl dirbti“, – pasakojo A.Kalvėnas, pridūręs, kad jeigu vienos durys užsidaro, visada atsidaro kitos. Svarbiausia – nesnausti.
Šiuo metu pašnekovas uždirba dukart daugiau, negu jam skiria valstybė, nepaisant to, kad didesnę dalį savo dienos skiria bendravimui su savo dukrele, jos ugdymui, priežiūrai. Vyras viliasi, kad dukrai pradėjus lankyti mokyklą jis darbui galės skirti daugiau laiko ir uždarbis dar labiau padidės.
