Tiesa, net ir pripratę prie trenerio gyvūnai kartais būna ne tos nuotaikos, nenusiteikę dirbti. Supykę jie gali treneriui ir pagrasinti, o išgąsdinti bandyti gintis.
Atėjo savanoriauti
Lietuvos jūrų muziejuje M.Lukošius dirba daugiau kaip dešimtmetį. Šiuo metu jis dresiruoja Kalifornijos jūrų liūtus ir delfinus. Teko dirbti ir su iš Baltijos užklydusiu pilkuoju ruoniu.
M.Lukošiaus karjera Jūrų muziejuje prasidėjo dar tebestudijuojant Klaipėdos universitete. Sužinojęs, kad ieškomi savanoriai, kurie po kelias valandas norėtų padirbėti muziejuje ir tuo pačiu užsidirbti šiek tiek pinigų, kreipėsi dėl darbo.
„Buvo labai smagu, nes dirbau laisvu grafiku: ateidavau, padirbdavau, kiek galėdavau: ruošdavau žuvį, plaudavau patalpas, ir eidavau į paskaitas. Mane pastebėjo delfinariumo vadovas Žilvinas Kleiva ir pasiūlė pabandyti dirbti su gyvūnais. Kelis kartus žiūrėjau, kaip vyksta treniruotės, vėliau po truputį ir pats buvau įtrauktas į tai. Žinoma, visiškai pasiruošiau dirbti treneriu ne per mėnesį ir net ne per vienerius, bet per dvejus metus“, – prisiminė M.Lukošius.
Net ir tapęs treneriu jis toliau be paliovos mokosi dirbti su gyvūnais, stebi jų elgesį, kaupia žinias.
Delfinai mėgsta ir gudrauti
Pašnekovas pasakojo, kad jūrų žinduoliai yra atsargūs ir naujus žmones prisileidžia ne iškart. Paprastai jie stebi naujai atėjusį, bando suprasti jo ketinimus.
Vieniems gyvūnams priprasti prie žmogaus reikia daugiau laiko, kiti tai padaro greičiau.
„Jaunikliai yra smalsūs, žingeidūs. Jie iškart priplaukia, gali atnešti kamuolį, pažaisti, bet per atstumą. O suaugę gyvūnai stebi, ar jų neskriausi, neišgąsdinsi, jie turi suprasti, kad ateini jų treniruoti. Tik tada parodo pasitikėjimą ir galima pradėti juos treniruoti. Jeigu gyvūnas bijo, jis tikrai neateis apkabinti tavęs“, – sakė M.Lukošius.
Treneriai yra pasiskirstę, kuriuos gyvūnus treniruos, tačiau nuolat keičiasi, dirba vis su kitais gyvūnais, kad, reikalui esant, galėtų pavaduoti vienas kitą. Juk su gyvūnais reikia dirbti kasdien.
Gyvūnai trenerius įsimena ir stengiasi jiems parodyti dėmesį – einančius pro šalį aptaško arba atneša žaislą. Tačiau naujus dresuotojus jūrų žinduoliai, ypač delfinai, neretai bando ir apgauti.
„Pavyzdžiui, jeigu duodama komanda šokti, šoka žemiau, arba jeigu komandą turi atlikti keli delfinai, vienas jų tik paneria, bet nešoka ir grįžta atgal drauge su visais, prašydamas žuvies“, – globotinių gudravimus vardijo pašnekovas.
Nuotaiką sugadina veterinaras
Nors delfinai ar jūrų liūtai atrodo linksmi gyvūnai, kartais ir jiems sugenda nuotaika.
Paklaustas, kas dažniausiai gyvūnams numuša ūpą, M.Lukošius juokdamasis pasakė: „Veterinarijos gydytojo pasirodymas. Kai tik jį pamato, visi delfinai plaukia į kitą pusę. Jie puikiai skiria veterinarijos gydytoją, kuris ima įvairius mėginius, pavyzdžiui, kraujo, duoda vaistų. Todėl jeigu dirba treneris ir prie jo prieina veterinarijos gydytojas, tas treneris tampa nedorėliu“.
Gyvūnams gali nepatikti naujas garsas, šviesa, jie turi priprasti prie kitų spalvų, apskritai naujų vandenyje atsiradusių daiktų. Visa, kas yra nepažįstama, šiek tiek gąsdina. Nuo tokio objekto jie kuo greičiau nuplauks arba stengsis jo išvengti.
„Yra gyvūnų, kurie labai sunkiai prisileidžia naujus trenerius: su vienais gali iš labai arti dirbti, o kitų privengia, laikosi per atstumą. Argas, kuris yra bandos vadas, jeigu supyksta, visus kitus delfinus išvaiko, o pats lieka vienas prie platformos. Taip daro ir pasirodymų metu“, – atskleidė santykius tarp delfinų treneris.
Kartais ir gyvūnams tiesiog norisi laisvadienių, jie nenori daryti vieno ar kito elemento. Nenoras dirbti gali tęstis ir iki poros savaičių. Tokiu atveju treneriai stengiasi palikti gyvūną ramybėje.
Iškėlė pavydo sceną
M.Lukošius neslėpė, kad su gyvūnais, ypač su Kalifornijos jūrų liūtais, pasitaiko ir grėsmingesnių situacijų.
„Kartą pasirodymo su jūrų liūtais metu norėjau su patele pakartoti kelis elementus, kuriuos ji padarė neteisingai, tuo tarpu patinas sėdėjo nieko neveikdamas. Vėliau, kai su ta patele ėjau pro šalį, jis man apžiojo ranką ir paleido, tarsi įspėdamas: „Neužmiršk, kad tu dirbi ne vien tik su ja, bet čia esu ir aš“, – prisiminė vieną pavydo sceną treneris.
M.Lukošius sakė, kad gyvūnai agresyviai į trenerius reaguotų, jeigu jie lįstų prie jauniklį turinčios patelės arba trukdytų poruotis. Jeigu gyvūnai pradeda poruotis, treneriai palieka juos ramybėje, leidžia vienas kitam meilintis, glaustytis ir dirba su kitais gyvūnais. Kadangi gyvūnų yra daug, pasirodymai per poravimąsi nenutrūksta – numerius atlieka tie, kuriems tuo metu nerūpi meilės reikalai.
Gyvūnai gali sužeisti ir netyčia, žaisdami. Pavyzdžiui, vienas delfinas, žaisdamas kamuoliu kartą atsitiktinai įbrėžė treneriui į pirštą. Pasitaiko, kad delfinas, plaukdamas pro šalį, atsitrenkia į trenerį, ar prabraukia jam per kūną uodega.
Bet dažniausiai Jūrų muziejaus darbuotojų gyvūnai nepuola, kovoja nebent vienas su kitu, stengdamiesi išsiaiškinti hierarchiją, kuris yra galingesnis.
Rizikos netrūksta
Ar dresiruotojo profesija pavojinga? M.Lukošius pastebėjo, kad dažna specialybė yra rizikinga.
„Sutinku, kad tai yra didesnės rizikos darbas. Dirbant su vandens gyvūnais gali paslysti, nukristi, susilaužyti ranką, paskęsti. Jeigu gyvūnai norėtų, jie galėtų padaryti daug žalos, bet todėl treneriai ir skiria daug laiko susipažinimui su gyvūnu. Bandai juos perprasti ir leisti jiems perprasti tave. Svarbu gyvūno neįsprausti į tokias ribas, kai jis nebežinotų ką daryti ir pradėtų kovoti už gyvybę. Tada jis galėtų sužaloti stipriai“, – mano muziejininkas.
Vis dėlto kasdien susidurdamas su gyvūnais treneris tiki, kad yra pelnęs jų pasitikėjimą ir todėl jaučiasi su jais saugesniu netgi negu su žmonėmis. Galbūt dėl to jis myli savo darbą.
„Tai yra darbas, kuriame reikia ir judėti, ir plaukioti, ir nardyti, ir bėgioti, ir daug galvoti, ir žuvį ruošti, ir kalbėti su gyvūnu. Kasdien yra kažkas naujo: naujos treniruotės, kiti gyvūnai, prie kurių reikia prisitaikyti. Tai yra labai dinamiškas darbas ir jis mane tikrai labai žavi“, – teigė treneris.
