„Mūsų užsakovai nėra turtingi. Užkelsi kainas, visai atsisakys projekto“, – pripažino 57 metų skulptorius Kęstutis Musteikis, kasmet aplankantis vos ne pusę pasaulio, kur atnaujina aptirpusias skulptūras lediniuose pastatuose.
– Ar lipdantys sniego senius irgi gali vadintis ledo skulptoriais? – paklausėme iš dar vienos ledo kelionės grįžusio K.Musteikio.
– Lipdyti sniego senius ir kalti ledo skulptūras – panašus darbas, bet vis dėlto skiriasi.
Ledo skulptorius iš luito atkerta tai, ko nereikia, o sniego senis atsiranda lipdant sniegą. Sniego būna įvairaus, o ledo – tik trys rūšys: matinis, skaidrus ir dirbtinis.
Pirmosios dvi rūšys iškeliamos iš ežerų ir upių, o trečioji auginama pramoniniu būdu.
– Kodėl ledo viešbučiai ir galerijos neištirpsta?
– Švedijoje įrengtas vienintelis pasaulyje ledo viešbutis kasmet ištirpsta balandį, o lapkričio mėnesį statomas iš naujo ir menininkai vis kitaip įrengia kambarius.
Šiuo metu ten daugiau kaip šimtas kambarių, 16 miegamųjų su skulptūromis ir du liukso klasės kambariai.
Ledo barai ir galerijos įrengiami milžiniškuose specialiai pastatytuose 300–400 kvadratinių metrų ploto šaldytuvuose.
Bet ir ten ledas aptirpsta, nes lankytojai išskiria šilumą. Tuomet vykstame taisyti arba griauti ir daryti naujų skulptūrų.
Į Karibus – ten Šventojo Tomo saloje įrengta ledo galerija – tenka vykti du kartus per metus, Norvegijoje, Lufuteno salyno sostinėje Svolveryje, įrengtą galeriją pakanka aplankyti tiktai kartą.
Netgi ir kruopščiai prižiūrimos dauguma skulptūrų ištirpsta per 3–5 metus. Bet sugalvojome, kaip kai kurias išsaugoti ilgiau – jas bandome uždaryti lede. Šiemet teko kurti skulptūras milžiniškame 9 aukštų kruiziniame laive.
Tačiau atplaukus į Oslą mūsų pastatytas ledo restoranas ištirpo per keturias dienas.
O prieš porą metų Paryžiuje sukurtas ledkalnis Karlo Lagerfeldo madų kolekcijos pristatymui buvo nebereikalingas po 16 minučių manekenių pasirodymo.
– Kiek laiko galima iškęsti ledo bare?
– Ledo baruose lankytojams duodami apsiaustai, pirštinės ir net batai, nes ten – keturi laipsniai šalčio. Gėrimai tiekiami ledo stiklinėse.
Kartais užsibūnama ir valandą, jeigu yra kur paganyti akis. Ledo bare Norvegijoje pavaizduota norvegų istorija: vikingai, žvejai. Karibuose, aišku, – piratai.
– Ar daug būna norinčiųjų miegoti ledo viešbutyje?
– Švedai giriasi, kad užimta 98 procentai kambarių. Liukso apartamentai nakčiai kainuoja 1600 eurų.
Ten lankosi net Švedijos karalius, o roko muzikantai kelia vestuves.
Kartais pasvarstau: „Koks keistas žmogus: lenda nežinia kur!“ Lauke – 40 laipsnių šalčio, viešbučio kambaryje – 10 laipsnių šalčio. Nors klientai miega miegmaišiuose ant elnių kailių, aišku, vis tiek sušąla.
Liukso klasės kambariai turi savo saunas, o kiti eina kaitintis į greta esantį pastatą.
Man tokie įspūdžiai neįdomūs: elnių kailiai turi labai specifinį kvapą.
Tualetai įrengti atskirai, bet labai arti, nes anksčiau viešbutyje visi kampai geltonuodavo nuo klientų šlapimo.
– Kiek kainuoja tokį ledo pastatą išlaikyti?
– Tai brangus žaidimas, nors ir įspūdingas.
Šaldytuvai naudoja daug elektros. Pats ledas irgi labai brangus. Švedai 1 kubinį metrą ledo parduoda už 400 eurų, latviai dirbtinį ledą parduoda pigiau, bet mažais gabaliukais – aštuonis kartus mažesnis kubas kainuoja iki 200 litų.
Galima lieti skulptūras formose, bet tai nepopuliaru, nes reikia didelių vonių.
Suklijuoti ledo luitus ir išdrožti kur kas greičiau. Skupltoriams už skulptūras mokama įvairiai.
Komerciniai užsakovai gali mokėti tiek, kiek už akmeninę skulptūrą. Tačiau dažniausiai dirbame už barščius ir kelionę.
Kaip ir kine: patenki į masuotę – viena kaina, jei gauni pagrindinį vaidmenį, – kitoks uždarbis.
– Ar Lietuvoje būtų sunku sukurti ledo skulptūrų?
– Nesunku. Išsikelkite ledo iš ežero – žiemą Lietuvos ežeruose ledas būna net iki 60 centimetrų storio.
Anksčiau kaimuose tokius luitus iškeldavo, uždengdavo pjuvenomis ir naudodavo kaip šaldytuvus.
Paimkite grandininį pjūklą, kaltą arba peilį ir – prašom, drožkite!
– Tad kodėl savo šalyje iki šiol neįrengėte ledo baro?
– Planavome su norvegais sukurti galeriją, skirtą Lietuvos istorijai.
Be didžiųjų kunigaikščių, ten atsirastų vietos ir Vilniaus universiteto profesoriui Jozefui Frankui, jo žmonai garsiai dainininkei Kristinai Garhardi, ir Hanibalui Lekteriui – Thomo Harriso romanų žmogėdrai.
Norvegai pažadėjo nemokamai tiekti ledo, nes norėjo čia įkurti ledo skulptorių mokyklą – jiems apsimoka samdyti lietuvius.
Tačiau nepavyko sudominti Vilniaus savivaldybės – mat tokiam statiniui reikia vietos.
– Jei šis verslas pelningas, ar negalėjote pats išsinuomoti sklypo?
– Atrodo, šis verslas jau pamažu smunka.
Mirus šios idėjos sumanytojui Åke Larssonui, atsirado daug biurokratų. Karibuose bilietas į barą ir galeriją kainuoja 22 dolerius.
Jei užsuka 5 procentai atvykusiųjų į tuos kraštus, jau susidaro daugiau kaip milijonas dolerių per metus. Į Vilnių tiek neatvyksta.
