Po kelių mėnesių grįžęs iš misijos Afganistane ir sėdėdamas prieš mane viename iš Sausumos pajėgų vadavietės kabinetų Vilniuje, Viršuliškėse, majoras V.Kucenko prasitarė, kad, būdamas darboholiku, tiek faktų apie Kandaharą tiesiog buvo priverstas sužinoti. To reikėjo jo darbui. Valdyboje, į kurią pernai vasaros pradžioje pateko Kandahare, iš pradžių jis buvo vienintelis karininkas. Todėl teko „arti“.
V.Kucenko septynis mėnesius tarnavo Tarptautinėse saugumo paramos pajėgose (angl. ISAF). Jis buvo Kandaharo oro uosto štabo Ryšių ir informacinių sistemų planavimo valdybos viršininkas.
Dingstį dar kartą susitikti su namo grįžusiu viršininku majoru V.Kucenko sukėlė netikėta žinia apie jam skirtą apdovanojimą. Prieš pat išvykstant namo, ISAF Pietų regioninės vadavietės vadas JAV generolas majoras Paulas La Camera Lietuvos kariui už ypatingus nuopelnus įteikė garbingą JAV kariuomenės apdovanojimą – „Bronzinės žvaigždės“ medalį. Majoras V.Kucenko tapo pirmuoju Lietuvos kariu, gavusiu šį apdovanojimą.
Įteikus apdovanojimą Sausumo pajėgos pranešė, kad „Bronzinės žvaigždės“ medalis yra ketvirtas iš devynių pagal svarbą individualus JAV karinis apdovanojimas. Šiuo medaliu, už didvyriškumą bei už ypatingus nuopelnus tarnaujant JAV pajėgose ar drauge su jomis gali būti apdovanojami tiek JAV, tiek ir sąjungininkų kariai.
Tad ką reikia nuveikti ir kaip pasižymėti, kuo galima nustebinti JAV generolus, kad taptum pirmuoju šalies kariu, gavusiu šį apdovanojimą?
Pasekė tėvo pėdomis
Viktoras Kucenko tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1995 m., kai įstojo į Lietuvos karo akademiją (dabar - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija). Prieš tai jis mokėsi tuometiniame Klaipėdos universitete, tačiau sako pajutęs, jog laivų remonto specialistų su kiekvienais metais Lietuvai reikia vis mažiau ir mažiau.
„Išėjau iš Klaipėdos universiteto ir įstojau į Karo akademiją. Nuo 1995 metų pradėjau savo tarnybą. Kaip tik tuo metu ir mano tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje (dabar jis jau išėjęs į atsargą). Taip pratęsiau šeimos tradiciją, – šypsosi karys. – Pradėjęs tarnauti supratau, kad mano širdis linkusi prie kariško gyvenimo. Pajutau, kad tai ir yra mano pašaukimas. Ir iki šiol nesigailiu jį pasirinkęs“.
Pasklidus žiniai apie gautą „Bronzinės žvaigždės“ medalį, majoro V.Kucenko tarnybos draugai sveikino ir domėjusi smulkmenomis. Tuo tarpu kai kurie interneto portalų komentatoriai ir socialinių tinklų vartoti ne visada buvo nusiteikę geranoriškai. Labiausiai jiems kliuvo majoro pavardė. Esą, koks čia Lietuvos karys, jei net pavardė ne lietuvišką.
„Visi tie komentarai buvo labai prieštaringi. Bet gal taip ir turi būti... Žmonės juk ne viską žino. Mano šeima mišri. Mama – lietuvė Razmaitė, tėvas – ukrainietis. Bet jis jau gimęs Lietuvoje, augęs čia, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje. Žinoma, aš galėjau priimti motinos pavardę ir dabar būčiau Razmas. Bet laikausi tradicijų, todėl mano pavardė tokia pati, kaip ir mano tėvo“, – sako V.Kucenko.
Sunkiausias buvo pirmas mėnuo
Tarnyba Kandaharo oro uoste buvo pirmoji majoro tarptautinė misija. Dar 2007 m. Afganistane jis lankėsi trumpalaikėje komandiruotėje. Sako, kad tąkart šeima dėl jo labai nerimavo, kadangi vyko į karo apimtą šalį.
„Namiškiai labai bijojo. Tačiau žmona supranta, kad tai vis dėlto yra tarnyba. Ji supranta tą riziką, supranta, kad aš esu karys ir gali visko nutikti. Jai buvo sunku. Ji liko čia viena. Žinoma, yra giminių, draugų, bet manęs nebuvo šalia septynis mėnesius“, – sako karys.
Jis tvirtina, kad negali sėdėti ramiai vienoje vietoje, jam reikia veiklos. Apskritai, išvykus į misiją ir neturint veiklos, tarnyba pradeda slinkti sunkiai ir nuobodžiai.
„O aš, atitrauktas nuo šeimos, nuo šeimos rūpesčių, tarnybai galiu atsiduoti 24 valandas per parą. Esu žmogus, kuris ieško sprendimų, esu informacinių sistemų inžinierius. Dirbau su daugybe projektų, nes man patinka įdiegti kažką naujo, kažką tobulinti.
Atvykus į misiją, visiems sunku adaptuotis. Man taip pat nebuvo lengva pritapti. Kai atvykau, Ryšių ir informacinių sistemų valdybos viršininko ir pavaduotojo kėdės buvo tuščios. Darbai buvo užmesti. Valdyboje nebuvo karininko, kuris ją vestų į priekį. Prireikė maždaug mėnesio, kol prisitaikiau. Tai buvo sunkiausias metas. Vos ne 24 valandas per parą tekdavo skirti savišvietai, - reikėjo perprasti, kaip viskas veikia ir funkcionuoja. Vėliau visa stojo į vėžes“, – sunkią tarnybos Kandahare pradžią prisiminė majoras.
V.Kucenko pradėjo eiti valdybos viršininko pareigas. Jo pagrindinė užduotis buvo remti visas operacijas, vykstančias bazės viduje. Anot majoro, ypatingai svarbūs buvo vidiniai ryšiai, - reikėjo jos koordinuoti.
"Savo pavaldume turėjau pajėgas, prilygstančias ryšių batalionui. Tai buvo ir perdislokuotas NATO ryšių modulis, amerikiečių oro pajėgų ryšių eskadronas, amerikiečių sausumos pajėgų ryšių kuopa, Jungtinės Karalystės taktinio ryšio sparnas.“, - kalbėjo V.Kucenko.
Atsakingos pareigos
Septynis mėnesius Kandahare praleidęs karys sako, kad nereikia stebėtis, jog tarnybos pozicija, kurioje jis dirbo, buvo laisva. Panašūs NATO etatai terminuotam laikotarpiui užpildomi šalims narėms pareiškus norą juos užimi. Jei tokio noro niekas nepareiškia, pozicija lieka tuščia. Staiga atsiradusias problemas sprendžia kiti žmonės, tačiau kryptingas darbas paprastai nevyksta.
„Atvažiavęs bandžiau prisikalbinti žmones, 5rodin4jau, kad kai kurioms užduotims įvykdyti trūksta pajėgumų. Taip pora vietų valdyboje susidomėjo amerikiečiai. Gavau du darbščius karius. Pasibaigus jų šešių mėnesių misijos terminui, jis buvo pratęstas dar šešiems. Darbai pajudėjo“, – pasakoja majoras.
Kandaharo oro uostas yra didžiausias oro uostas Afganistane ir viena didžiausių NATO bazių pasaulyje. Tai yra strateginė bazė, gebanti tarnauti ne tik Afganistanui, bet ir kituose žemynuose esantiems kariams.
Kandahare tarnauja apie 12 tūkst. karių ir civilių, oro uostas kasdien aptarnauja apie 700 orlaivių skrydžių. Čia dislokuoti bepiločiai orlaiviai, renkantys žvalgybinę informaciją ir remiantys sausumos operacijas. Kandahare taip pat įsikūręs ir stambus strateginis ryšio ir informacinių sistemų mazgas, sujungiantis štabus įvairiuose planetos kampeliuose.
Ant majoro V.Kucenko pečių gulė atsakomybė užtikrinti, kad šis didžiulis mechanizmas funkcionuotų.
„Pareigos buvo atsakingos, bet aš nebijau iššūkių. Ištvėriau. Mane pakeitęs karininkas iš karto pasakė:"Bus sunku išlaikyti tokį patį lygį“, – šypsosi majoras.
Sprendė bazės apsaugos problemas
V.Kucenko, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, daug apdovanojimų nėra gavęs. Todėl amerikiečių parodyta pagarba jį gerokai nustebino.
„Vadovybė mane net rodė pavyzdžiu kitiems. Sakė amerikiečių kariams:"Net užsienietis, labai pasistengęs ir būdamas aktyvus, prisidedantis prie bendrų tikslų, yra skatinamas. Todėl būkite aktyvūs ir jūs, nebūkite tik į incidentus reaguojantys žmonės. Darykite sprendimus, numatykite kelis žingsnius į priekį“, – prisiminė karys.
Majoras mano, jog sprendimą įteikti jam „Bronzinės žvaigždės“ medalį lėmė sunkus kasdienis darbas ir pasiekti rezultatai. Tačiau buvo ir keli įvykiai, matyt, nulėmę, kad jam būtų įteiktas garbingas apdovanojimas.
„Mūsų aukštesnio lygmens vadavietei vadovavo amerikiečiai. Todėl jiems buvo labai svarbūs mano įgyvendinti projektai. O didžioji dalis projektų, kuriuos reikėdavo įgyvendinti žaibiškai, būdavo susieti su pajėgų apsauga. Juk pajėgų apsauga visų pirma yra žmonių gyvybių išsaugojimas, ypač Kandahare“, – pasakoja majoras.
Prieš atvykstant Lietuvos kariui, karinė bazė ir oro uostas Kandahare kentėdavo nuo priešo apšaudymų. Vos tik prasidėdavo smėlio audra ir migla nuo vakariečių akių paslėpdavo aplinkinius kalnus, talibai juose pradėdavo statyti raketas ir netrukus jos jau skriedavo į bazės teritoriją. Lietuvos karys gavo nelengvą užduotį, – sugalvoti, kaip apsaugoti bazę nuo šių apšaudymų.
Kandaharo oro uosto apsaugos perimetras yra net 27 kilometrai. Vien karių patrulių pajėgų neužtenka. Kilus smėlio audrai, įprastos vaizdo stebėjimo kameros tampa aklos. Reikėjo rasti būdą šioms problemoms įveikti.
„Su vienu amerikiečiu kariu iš pajėgų apsaugos mes šią užduotį pilnai įvykdėme per 24 valandas. Kitoje bazėje buvo surasta kombinuota vaizdo kamera, kurią sudarė įprasto vaizdo stebėjimas, naktinio vaizdo stebėjimas ir termovizorius. Tai mobilus įrenginys, kurį galima lengvai kilnoti iš vietos į vietą. Jis žaibiškai buvo atskraidintas į Kandaharą. Kilo šiokių tokių problemų užtikrinant ryšį su operacijų centru, bet jas pavyko įveikti. Po 24 valandų žmonės, dirbantys operacijų centre, jau matė šio įrenginio vaizdą savo ekranuose“, – pasakoja majoras.
Praėjus vos porai valandų po to, kai įrenginys buvo pilnai sumontuotas, operacijų centras per termovizorių aplinkinėse kalvose pamatė priešą, ruošiantį raketas atakoms prieš Kandaharo oro uostą. Kariškių reakcija buvo žaibiška, - apšaudymo grėsmės neliko.
Sumažėjo išpuolių
Netrukus virš Kandaharo pakilo aerostatas, aprūpintas modernia stebėjimo įranga. V.Kucenko gavo užduoti jo perduodamą vaizdą integruoti į bendrą bazės stebėjimo sistemą. Jis tai ir padarė. Ir net pačią sistemą ptobulino.
„Dabar ant žemės esantis patrulis į turimą įrangą tiesiogiai gali gauti vaizdą iš to dirižablio. Jei tik yra poreikis, vaizdas patrulio judėjimo kelyje tiesiogiai perduodamas į jo turimas individualias taktines priemones“, – sako Kandahare pasižymėjęs karys.
Pasak majoro, įdiegus šias ir kitas apsaugos priemones, Kandaharo oro uosto apšaudymų smarkiai sumažėjo. Būdami vienu žingsniu priekyje ir matydami, kam rengiasi priešas, sąjungininkų pajėgos pradėjo rengti operacijas, užkertančias kelią išpuoliams.
„Stiprinant pajėgų apsauga, mažėja išpuolių tikimybė. Mažėja tikimybė, kad kas nors bus nužudytas, kad bus sugadinta technika. Konflikto zonoje ta pusė, kuri numato veiksmus į priekį, visuomet turi pranašumą. Kai anoje pusėje kažkas rezgama, mes jau turime informacijos ir galime tinkamai reaguoti. Didinant apsaugos lygį, išpuolių pas mus vis mažėjo ir nuo rugsėjo jau beveik nepasitaikydavo“, – prisimena mjr. V.Kucenko.
Misija – šeimos santykių išbandymas
„Vadovavimo ir valdymo parama ryšiais bei informacinėmis sistemomis yra vienas iš svarbiausių pajėgumų, užtikrinančių greitą ir patikimą informacijos kaitą, įgalinančią sąjungininkų operacijų sėkmę“, – įteikdamas „Bronzinės žvaigždės“ medalį pirmam Lietuvos kariui akcentavo ISAF Pietų regioninės vadavietės vadas generolas majoras P. La Camera.
O vėliau jis parašė ir paštu nusiuntė laiškus V.Kucenko žmonai ir tėvams. Laiškuose P. La Camera padėkojo šeimai už tai, kad ji parėmė į misiją išvykusį karį.
„Tai amerikiečių tradicija. Jie daug dėmesio skiria šeimai. Pas mus tai neįprasta, todėl tas laiškas nustebino mano tėvą. O ir mano žmonai buvo malonu gauti mūsų vadavietės vado, generolo laišką“, – sako majoras.
Jis džiaugiasi, kad net ir po septynių mėnesių išsiskyrimo, santykiai šeimoje nepašlijo. Skambinti žmonai karys galėjo nors ir kiekvieną dieną, - misijoje buvo sudarytos visos sąlygos nuolat bendrauti su šeima.
„Žmona dabar pripažįsta, kad tai vis dėlto buvo ir šeimos santykių išbandymas. Mums viskas gerai, kokių nors problemų, kvepiančių skyrybomis, tikrai nekilo. O skyrybos yra gana dažnas reiškinys po misijos. Labai dažnas“, – sako majoras.
Šiek tiek pailsėjęs, mjr. V.Kucenka vėl pradeda tarnybą Lietuvoje. Ar jam namuose nebus nuobodu po tokios intensyvios misijos Kandahare? Pats karys sako, kad jam kol kas sunku atsakyti į šį klausimą. Kol kas jis gali garantuoti tik tai, kad nieko neveikdamas vienoje vietoje tikrai nesėdės, nes taip elgtis tiesiog nemoka.
„Iššūkių yra visur. Tik reikia netingėti. Tuos iššūkius visuomet galima rasti. Arba pačiam sau iškelti užduotis ir jas įgyvendinti“, – sako pirmasis Lietuvos karys, apdovanotas JAV „Bronzinės žvaigždės“ medaliu.
