Nuo paprasto žuvų dorotojo iki bendrovės vadovo. Tokį karjeros šuolį Norvegijoje padarė 26-erių lietuvis Egidijus.
Prieš septynerius metus jis metė kūno kultūros pedagogikos studijas ir nutarė vykti padirbėti į užsienį. Tuomet manė, kad trumpam.
Panašią istoriją galėtų papasakoti bene kiekvienas Norvegijai priklausančioje Reiniojaus saloje gyvenantis lietuvis. O jų ten šiuo metu įsikūrę kelios dešimtys.
Vietos gyventojams – per sunku
Lietuviams, kurie ten susirado žmonas, įsigijo namus ir susilaukė vaikų, ši Norvegijos šiaurėje esanti sala – tarsi kaimas.
Saloje visi vieni kitus pažįsta – susitinka vienoje parduotuvėje, be to, visi dirba tame pačiame didžiuliame žuvies perdirbimo fabrike.
Jame apsilankę laidos „Emigrantai” (LRT televizija) kūrėjai papasakojo apie tenykščių lietuvių gyvenimą.
„Čia kiekviename žuvies perdirbimo fabrike galima rasti lietuvių. Kitoje saloje mūsiškių dirba 40–50. Norvegai tokiomis sąlygomis vengia dirbti – jiems pernelyg sunku, per mažas atlyginimas”, – pasakojo Egidijus.
Vos atvykęs vaikinas suprato, kad neišmokęs norvegų kalbos geresnio nei paprasto žuvų dorotojo darbo nesusiras.
Išmano daugiau už savininką
Dabar Egidijus – Reiniojuje gerbiamas žmogus. Jis yra dešinioji įmonės savininko ranka, vadovauja visam žuvies perdirbimo fabrikui.
Jo pavaldiniai – atvykėliai iš įvairių šalių, tačiau daugiausia čia dirba emigrantų iš Lietuvos. Egidijus sakė, kad lietuviai yra patys darbščiausi ir sąžiningiausi.
„Jei ne mes, fabrikas taip sėkmingai nedirbtų. Mes gerai dirbame, todėl mus ir vertina, – sakė turbūt viską apie žuvų perdirbimą išmanantis lietuvis. – Aš jau įgudęs. Per minutę galiu išdarinėti dvi dideles žuvis.”
Egidijus didžiuodamasis pasakojo, kad fabrike yra atsakingas už viską – nuo darbo organizavimo iki dokumentų tvarkymo. Esą net fabriko savininkas norvegas neišmano visų verslo subtilybių, todėl pasitiki lietuviu.
Teko ir pakovoti
Šiame fabrike perdirbamos ir pakuojamos žuvys, kurios vėliau patenka į parduotuves.
„Kotletai čia gaminami iš žuvies filė, o ne iš pakaitalų. Filė į parduotuves nepatenka, nes atrodo negražiai”, – pasakojo vyras, pats valgantis tokius kotletus.
Ar lengva vadovauti tautiečiams? „Iš pradžių su kai kuriais teko ir pakovoti. Sakau kolegai: padaryk tokį ir tokį darbą. O jis man: pats ir padaryk.”
Vyrui galvoje iki šiol skamba fabriko savininko žodžiai: „Jei vadovausi, draugų neturėsi.”
Egidijus tuo įsitikimo pats. Kai kuriems darbininkams atrodo, kad jis nesąžiningai skirsto darbus, tad kartais kyla nepasitenkinimas.
Fabrike sutiko mylimąją
Vyras supranta, kad jam pasisekė. Vieni emigrantai metų metus skrodžia žuvis ir nieko nepasiekia, o jis būdamas toks jaunas sugebėjo padaryti karjerą.
„Skųstis negaliu. Nesu baigęs jokių mokslų, tačiau esu vadovas. Alga gera ir vis kyla. Esu sėslus. Aišku, darbe nemažai streso, pavargstu, todėl grįžęs namo noriu tik kojas ištiesti”, – atsiduso Egidijus.
Fabrike jis sutiko mylimąją Sandrą. Ji atvyko pakeisti atostogaujančios merginos, tačiau susipažinusi su Egidijumi nutarė pasilikti.
Egidijus sakė nesąs patenkintas tuo, kad mylimajai tenka taip sunkiai dirbti. Nugaros ir sąnarių skausmais anksčiau ar vėliau ima skųstis beveik visi fabriko darbuotojai.
Alga – didesnė už Seimo nario
25-erių Julius Lietuvoje dirbo automechaniku, o Norvegijoje žuvies perdirbimo fabrike vadovauja kepimo skyriui.
Anksčiau su virtuve nieko bendra neturėjęs vyras savo darbu patenkintas. Tik jam sunku priprasti prie tylios ir ramios kasdienybės.
„Didžiąją dalį algos kaupiu kojinėje”, – šyptelėjo Julius, siekiantis susitaupyti būstui Lietuvoje. Fabrike triūsiantys lietuviai džiaugėsi, kad kone kiekvienas uždirba daugiau už Lietuvos Seimo narius.
Vyrai sakė, kad savo darbą atsakingai atliekantys paprasti darbininkai uždirba iki 17 tūkst. Norvegijos kronų (apie 7 tūkst. litų) per mėnesį.
Tame pačiame fabrike dirba ir lietuvė Ieva. Mergina čia naujokė. Ji su bendradarbėmis kiaurą dieną kepa žuvies blynus.
Nors darbas monotoniškas, mergina prisipažino, kad apie tiek pinigų, kiek gauna šiame Norvegijos fabrike, Lietuvoje nė nesvajodavusi. „Jei maisto atsiveži iš Lietuvos, susitaupyti pavyksta tikrai daug”, – džiaugėsi mergina.
Miegojo automobilyje
Visą Reiniojaus salą automobiliu galima pervažiuoti per valandą. Artimiausias miestas, kuriame didesnis pigesnių prekių pasirinkimas, įsikūręs kitoje saloje, esančioje už 50 kilometrų.
Išvyka ten – didžiausia savaitgalio pramoga. Tačiau užsibūti negalima, mat šeštadieniais paskutinis keltas išplaukia 19 val. Jei nespėsi – sukis kaip nori.
Pavakaroti naktiniame klube sumaniusiam Egidijui ne kartą yra tekę nakvoti ir automobilyje. „Naktį grįžti prie kelto ir miegi”, – pasakojo lietuvis.
Verda apkalbos
„Čia gyventi geriausia porai – įsimylėjėliams, vyrui su žmona arba broliui su seserimi. Taip paprasčiau išsinuomoti būstą. Čia mažai gyvenamojo ploto”, – apie gyvenimą saloje prie Šiaurės ašigalio pasakojo Egidijus.
Per septynerius gyvenimo metus Norvegijoje Egidijus yra patyręs ir nemalonių nuotykių.
„Ir langai yra dužę, ir mėlynių turėjau. Taip būna, kai pikti žmonės išgeria alkoholinių gėrimų.
Nenuostabu, kad bendruomenėje nuolat verda apkalbos. Juk esame izoliuoti nuo pasaulio – kasdien tie patys veidai ir darbe, ir po darbo”, – sakė Egidijus.
Kartą per metus trims savaitėms Egidijus grįžta atostogų į Lietuvą. „Ką veikiu tėvynėje? Išleidžiu svetur uždirbtus pinigus. Pirmiausia susiremontuoju automobilį, nes Norvegijoje ši paslauga yra labai brangi”, – pasakojo vyras.
